Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Paminėkime geru žodžiu vaistininką! Buvo išprotėjęs žmogus, Dievas mato, bet kito tokio jau niekada nebebus…

Tai buvo gana šiurkštūs žodžiai apie mirusį, bet kalbėtojas susijaudino ir sunkiai atsiduso. Ter Haikazunas sudėjo rankas maldai.

– Gydytojas sako tiesą. Pasimelskime valandėlę už mūsų Grikorą. Jis nesulaukė mūsų visų galo. Tebūnie Dievas gailestingas jo sielai.

Kiti irgi sunėrė rankas, susimąstė. Daugeliui tai buvo tik formalumas. Bet Gabrielis Bagratianas labai žemai nuleido galvą, kad niekas nematytų jo veido, perkreipto ne dėl Grikoro mirties. Trumpai paminėjęs Grikorą Ter Haikazunas suteikė žodį pastoriui Aramui. Šiandienos posėdį ir jo nesėkmingą baigtį nulėmė įtampa, atsiradusi tarp Aramo Tovmasiano ir Gabrielio. Pastorius iki šiol nebuvo reikalavęs iš Gabrielio pasiaiškinti. Savo neryžtingumą teisino daugeliu priežasčių. Jau kelias dienas jis leido pajūryje, veltui tikėdamasis sėkmingos žūklės. Į stovyklą pakildavo retai, tik tada, kai pašaukdavo Ter Haikazunas. Bet taip jis tik ramino savo sąžinę. Be to, gydytojas Petrosas pavedė savo žmonai nuolat prižiūrėti Žiuljetę, tai leido Iskuhi išvengti dar didesnės gėdos. Bagratianas dabar gyveno šiaurinėse pozicijose, žmonės tvirtino, jog jis niekada nepasirodąs Trijų palapinių aikštėje. Tokiais dalykais – galėjai įvardyti jų ir daugiau – pastorius kiek apramino savo sielą. Bet iš tikrųjų gerai suprato, ką jaučia. Jį kamavo neįveikiamas drovumas kalbėti su Bagratianu apie šiuos dalykus. Jis kankinamai blaškėsi tarp minčių apie skaistumą, tarp pagarbos ir pasibjaurėjimo. Ir dar: Aramas mylėjo seserį, mylėjo ją dvigubai labiau dabar, kai vengė su ją susitikti, kai Hovsana keikė ją paskutiniais žodžiais. Ausyse tebeaidėjo Iskuhi balsas: „Man devyniolika metų, o dvidešimties aš nesulauksiu.“ Aramas nenorėjo aštrinti konflikto, žinodamas, jog Iskuhi pasirengusi bet kam, netgi visiškai nutraukti santykius su šeima; tai ji aiškiai pasakė tėvui, kai tas įkalbinėjo ją palikti Trijų palapinių aikštę. „Kam dar didinti kančią?“ – klausė save Tovmasianas. Dienos pamažu slenka, viena iš jų bus paskutinė. Ir dar vienas dalykas: Iskuhi niekada nemeluodavo, nemelavo ir dabar sakydama: „Tarp manęs ir Gabrielio Bagratiano nieko neįvyko.“ Vadinasi, didžiosios nuodėmės nebuvo. Bet gal Dievas parodys kokią naują, netikėtą išeitį, kuri viską pakeis. Kasdienėmis maldomis pastorius Aramas meldė, kad jam būtų parodytas tas kelias, toji išeitis. Jam jau rodėsi, kad tai netrukus paaiškės.

Pirmą kartą sutikęs Gabrielį Aramas sutriko ir pajuto kartėlį. Negalėjo prisiversti ištarti užuojautos žodį, nors po Stefano mirties nebuvo Gabrielio matęs. Visiems krito į akis, kad net kalbėdamas su juo Aramas nežiūri į akis. Posėdis prasidėjo Tovmasiano pranešimu apie dabartinę padėtį.

– Tai, ką nusprendėme, padaryta. Išdalijome jau visą mėsą. Tik šiek tiek paslėpėme kovotojų būriams, bet užteks vos porai dienų. Moterims ir vaikams šiandien prasidėjo tikrasis pasninkas, jei nelaikysime pasninku pastarųjų dienų.

Muchtaras Kebusianas pakėlė ranką, prieš tai įsitikinęs, kad posėdyje dalyvauja visi, kurie ginčijosi aną kartą.

– Nesuprantu, kodėl pasninkauti turi moterys ir vaikai, o kovotojai gauna pakankamai maisto. Juk jauniems, stipriems vyrams lengviau pakelti badą.

Čia iš karto įsiterpė Bagratianas:

– Tai visai suprantama, muchtarai Kebusianai. Kovotojams dabar prireiks daugiau jėgų negu bet kada.

Norėdamas palaikyti gynybos vadą Ter Haikazunas nukreipė kalbą į kitus dalykus:

– Gal Gabrielis Bagratianas mums paaiškins, kokia dabar būrių kovinė parengtis?

Gabrielis ranka parodė į Čaušą Nurhaną ir pasakė:

– Būriai šiuo metu pasirengę ne blogiau negu prieš paskutinį mūšį. Keista, bet iš tikrųjų taip, Čaušas Nurhanas gali patvirtinti. O gynybos įrengimai daug stipresni ir tobulesni negu aną kartą. Priešo puolimo galimybės susiaurėjo, praktiškai jiems liko tik šiaurinės pozicijos, tai rodo ir jų pasirengimo darbai. Pietų bastiono jie nepuls, to neprivers daryti jokie generolai. Tiesa, bastiono įgula, kaip visi žinome, ne geriausia. Noriu ten pasiųsti Čaušą Nurhaną, kad įvestų daugiau tvarkos. Turkų puolimas iš šiaurės bus žiauresnis negu visi buvę kartu paėmus. Svarbu, ar jie pritrauks artileriją ir kiek jos bus. Iki šiol mums nepavyko to išžvalgyti. Viskas priklausys nuo artilerijos. Tiesa, jei imsimės dar vieno dalyko… Bet apie tai pakalbėsime vėliau.

Ter Haikazunas kaip visada klausėsi nuleidęs galvą ir tarytum gūždamasis nuo šalčio. Jis paklausė svarbiausio dalyko:

– Gerai, o kas bus toliau?

Karštai trokšdamas greitesnės pabaigos ir išsivadavimo Gabrielis Bagratianas pakėlė balsą labiau negu reikėjo šioje nedidelėje patalpoje:

– Nepamirškime! Šią valandą milijonai vyrų visame pasaulyje stovi apkasuose kaip ir mes. Jie laukia kovų, jie kovoja, lieja kraują, žūsta kaip ir mes. Tai vienintelė mintis, kuri mane ramina ir guodžia. Kai apie tai pagalvoju, jaučiuosi ne blogesnis, ne menkesnis už bet kurį kitą iš tų milijonų. Ne tik aš, mes visi! Kol kovojame, nesame maita, pūvanti kažkur ant Eufrato krantų. Kol kovojame, išsaugome garbę ir orumą. Todėl neturime laukti ir trokšti nieko kito, tik kovos.

Tokiam didvyriškam požiūriui į esamą padėti pritarė toli gražu ne visi. Kunigo klausimas: „O kas toliau?“, regis, neramino daugelį. Gabrielis nustebęs pažvelgė į juos.

– Kas toliau? Maniau, kad mes visi tai žinome. Kas toliau? Tikėkimės, kad nieko.

Asajanas pajuto progą pasitarnauti savo draugui. Juodasis mokytojas įkalė jam į galvą nepraleisti galimybės, nuolat kelti nepasitikėjimą, taigi nuolatos priminti „išdaviką“ Gonzagą ir paslaptingą senojo agos vizitą. Bažnyčios choro vadovas atsikrenkštė ir prabilo:

– Didvyriška mirtis, efendi, nėra toks jau nesavanaudiškas dalykas. Aš irgi nenorėčiau nieko kito. Nekalbėkime apie jūsų gerbiamą žmoną. Gal jūs dėl jos susitarėte su turkų paša, aplankiusiu jus prieš keletą dienų? Niekas to nežino. Bet norėčiau paklausti, kas atsitiks su mūsų žmonomis, seserimis, dukterimis?

Gabrielio charakteris buvo toks, kad jis ne iš karto sugebėdavo atsakyti į nuodingas pykčio ir niekšybės strėles, visada užtrukdavo kiek laiko, kol jų prasmė pasiekdavo jo sąmonę. Ir dabar jis nieko nesuprasdamas žiūrėjo į Asajaną. Bet Ter Haikazunas, puikiai pažinodamas Bagratianą, energingai paskubėjo jam į pagalbą.

– Giedoriau, įspėju tave! Prikąsk liežuvį! Jei nori žinoti, kodėl Antakijos aga Rifaatas Bereketas aplankė efendi , galiu pasakyti. Gabrielis Bagratianas galėjo seniai gyventi agos namuose ir mėgautis ramybe valgydamas jo duoną ir jo plovą, nes turkas siūlė jam puikią galimybę išsigelbėti. Bet mūsų bendražygis Bagratianas nusprendė likti mums ištikimas ir vykdyti savo didžią pareigą iki paskutinės akimirkos.

Po šių žodžių, kuriais kunigas, reikalo spiriamas, sulaužė Gabrieliui duotą pažadą, stojo ilga, slegianti tyla. Be Ter Haikazuno, apie tai žinojo tik gydytojas Petrosas. Jie susitarė agos apsilankymą pateikti žmonėms tik kaip draugišką gestą. Visi tylėjo. Bet nereikia manyti, kad toji tyla reiškė susirinkusiųjų pagarbą Gabrielio kilnumui. Pavyzdžiui, muchtarai galvojo visai ką kita. Šie gyvenimo vėtyti ir mėtyti vyrai svarstė, kaip jie būtų elgęsi susidūrę su tokia pagunda. Ir visi jie mintyse nusprendė, kad šis iš Europos atsibastęs gudriojo senojo Avetiso vaikaitis pasielgė kaip tikras kvailys ir naivuolis. Slegiančią tylą pirmas nutraukė Aramas Tovmasianas: