Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Gabrielis Bagratianas apsisuko ir nieko nesakydamas nuėjo šalin.

Pakeliui į Miesto daubą Nurhanas Eleonas, vis dar labai susinervinęs, kalbėjo:

– Reikėtų Pietų bastione padaryti tvarką. Geriausia išvyti dvidešimt aršiausiųjų.

Bet Bagratianas jau spėjo pamiršti bjaurų įvykį ir galvojo apie svarbesnius dalykus.

– Tai neįmanoma, – atsiliepė jis išsiblaškęs. – Negalime savo tautiečių armėnų išvaryti mirčiai į nagus.

– Tautiečių armėnų?

Čaušas Nurhanas su panieka nusispjovė. Gabrielis prisiminė ilgaplaukį vaikiną.

– Tarp penkių tūkstančių žmonių pasitaiko ir netikusių. Visur taip.

Čaušas įtariai žvilgtelėjo į Gabrielį.

– Negalima taikstytis su tokia netvarka…

Bagratianas sustojo, paėmė iš vieno kovotojo mauzerį ir smarkiai stuktelėjo buože į žemę.

– Mes žinome tik vieną bausmę, Čaušai Nurhanai, štai tokią! Visa kita tik juokai! Ar ne juokinga buvo įkalinti Kilikianą barake šalia vargšo Grikoro? Jei reikėjo bausti tą gaują prie laužo, turėjome juos visus sušaudyti.

– Reikėjo taip ir padaryti. Bet dabar, efendi, mes visus suskirstysime kitaip.

Bagratianas sustojo.

– Taip, Čaušai Nurhanai, aš juos perskirstysiu, ir tai bus iš tiesų naujovė.

Daugiau jis nieko nepasakė, nes „naujovė“ dar nebuvo iki galo aiški.

Kai rugsėjo šeštosios rytą moterys atėjo prie stalų pasiimti mėsos šeimoms, tik daliai jų pavyko gauti kaulų, ant kurių karojo keli plaušeliai raumens. Motinos pasipiktinusios puolė muchtarus, dalijusius likučius atskiriems kaimams. Kaimų seniūnai papilkėjusiais kaip nešvari sąžinė veidais traukėsi atbuli, mikčiodami, jog Vadovų tarybos potvarkiu geriausia dalis nugabenta į kovotojų pozicijas, nes reikia tausoti jų jėgas būsimiems mūšiams. Paskutinių ožkų ir asilų pjauti neleidžiama, nes ožkų pieno reikia mažiausiems vaikams, o keturi krovininiai asilai irgi būsią reikalingi mūšyje. Artimiausiomis dienomis šeimų motinoms nelieka nieko kita kaip pačioms pasiieškoti maisto, bandyti iš visokių augalų, arbuto uogų, gilių, kaktusų vaisių, laukinių uogų, šaknų ir lapų virti viralą, kuris bent apgautų iš alkio skaudančius pilvus. Duodami tokius niekingus patarimus muchtarai gūžėsi dengdamiesi rankomis veidus, nes suprato, kad moterys iš įniršio gali juos pasmaugti ar sudraskyti. Bet įvyko visai kas kita. Moterys nuleido galvas ir sustingo. Karštligišką nerimą jų akyse pakeitė bejėgiškumo išraiška, tokia pat kaip tada, kai tarsi žaibas trenkė žinia apie įsakymą išvaryti jų kaimus į tremtį. Muchtarai lengviau atsikvėpė. Jiems nėra ko bijoti. Moterų būrys ėmė skirstytis. Jų buvo keli šimtai – senų ir jaunų, gražių ir bjaurių, bet visos atrodė apgailėtinos, išsekusios ir suvargusios. Smarkiausias pūstelėjęs vėjas išverstų iš kojų. Iš lėto nusigręžusios nuo stalų, jos žengė vos pavilkdamos kojas, lyg basais padais ar apiplyšusia avalyne neštų visą sunkią, akmenuotą Damladžko žemę.

Po kiek laiko moterų būrys pasklido į visas puses plokštikalnėje, išsiskirstė tarp pakrantės uolų, kai kurios įsidrąsino net leistis į žalius ruožus slėnio pusėje, kurių nebuvo sunaikinęs gaisras. Vaikai bėgo kartu, kai kurie vos trejų ar ketverių metelių, painiojosi motinoms po kojomis ir trukdė dirbti. Jei būtų galima kaip anksčiau nueiti už Šiaurinės perėjos, būtų galima tikėtis rasti ką nors netikėta. Tačiau gynybos linijų ribojamame plote viskas atrodė iščiulpta ir apgraužta kaip laukinio šuns susimedžiotas kaulas. Dalis moterų šimtąjį kartą braidė po arbuto ir mėlynių plotus rankiodamos iš spygliuotų krūmų varganus likučius. Kitos bandė užkopti ant uolų sienų, kur auga vaisiniai kaktusai, kurių dideli sultingi vaisiai – didžiulis laimikis. Bet kas iš to? Visos mintys sukosi apie miltus ar avienos lajaus gabalėlį, sūrio kąsnelį. Ką žmonės dabar kimšosi į burną, galėjo akimirką nuraminti skrandį, tik ne mintis apie duoną ir mėsą. Agos atgabenta kava ir cukrus, kurių kiekvienam teko po truputėlį, pastarųjų dienų kieta asilo mėsa (apie plaukikų atneštus džiūvėsius nėra ko ir kalbėti) – visa tai dabar, kai grėsė visiškas badas, tik didino liguistą neviltį.

Pastoriui Aramui žvejyba nesisekė. Nebuvo reikalingų medžiagų, nepavyko sukalti plausto, kuris atlaikytų bangų mūšą, neįmanoma panaudoti tinklų. Sėkmė nelabai šypsojo ir paukščių gaudytojams, nors jų jaukams ir užmetamiesiems tinklams nieko negalėjai prikišti. Bet paukščių čia nebuvo, jie dar neparskrido iš savo perimviečių šiaurėje. O putpelės, tilvikai ir laukiniai balandžiai buvo per daug gudrūs, kad patektų į tokias vaikiškas pasalas. Reikia nepamiršti Nunik, Vartuk, Manušak bei jų draugijos. Jie nuo neatmenamų laikų buvo įpratę maitintis tuo, ką pakelia nuo žemės. Ir slėnyje, ir čia, ant Damladžko, jau trisdešimt septynias dienas jiems niekas nenumesdavo nieko, nebent kokią atlieką. Nunik pagailo vargšių moterų. Kapinių draugija visą laiką gyveno už žmonių buities ribų ir savo atskyrimą nuo visuomenės laikė savaime suprantamu dalyku. Raudotojos, elgetos, aklieji, luošiai, bepročiai neturi gyventi tarp gyvųjų, tuo niekas iš jų neabejojo ir nejautė neapykantos, nenorėjo keršyti tautiečiams, kurie už savo šviesesnę būtį turi susimokėti sunkiu darbu. O raudotojos, kurios apverkdavo mirusiuosius ir saugodavo gimdyves nuo piktųjų dvasių, jautėsi reikalingos ir svarbios. Juk jos ištisoms kartoms padėdavo ateiti į šį pasaulį arba iš jo iškeliauti. Savo magiškais ritualais jos valdė galingas slaptas jėgas sieloms gelbėti, kurių nei Ter Haikazunui, nei bažnyčiai naudoti neleidžiama. Bet duonos ar mėsos net Nunik burtai negalėjo sukurti. Tačiau ji atėjo į pagalbą badaujančioms moterims, parodė joms slaptavietes, kuriose pati rasdavo maisto.

Sunku buvo patikėti savo akimis, kai senė, kuriai, kaip manė daugelis lengvatikių, jau seniai suėjo šimtas metų, nesunkiai nusileido uolų siena, tvirtai kabindamasi rudomis liesomis kojomis ir rankomis už kiekvieno kauburėlio, ir netrukus dingo uolos plyšyje. Tik trys jaunos mergaitės išdrįso ropštis kartu su Nunik. Kitos moterys bejėgiškai žvelgė joms iš paskos. Tačiau ir jauniklės bijojo leistis žemyn, baugiai kabinosi už skurdžių uolos krūmelių, jų kojos drebėjo, o monetų grandinėlės ant kaklo baimingai skimbčiojo. Žinoma, tokia drąsa davė vaisių. Uolos plyšyje Nunik aptiko, o gal jau ir anksčiau žinojo esant žuvėdrų ir kitų jūros paukščių perimvietę. Moterys parsinešė į savo palapines kelis krepšius nedidelių žuvėdrų kiaušinių. Tačiau tūkstančiui šeimų tai buvo menka paspirtis.

Kai nevilties apimtos moterys klaidžiojo kalno takeliais, Vadovų taryba susirinko į posėdį. Vyrai dar neįtarė, kad paskutinį kartą atėjo į vyresnybės baraką. Mirusiojo Grikoro guolį tebejuosė knygų siena, kurią vaistininkas buvo surentęs tarp savęs ir pasaulio. Atrodė, kad knygos numirė kartu su šeimininku, pavirto negyvais akmens luitais. Bet mirtis palietė ne tik knygas. Vaškinis Ter Haikazuno veidas irgi atrodė kaip pomirtinė kaukė. Jis nužvelgė susirinkusiuosius santūriu, mįslingu dvasininko žvilgsniu, suskaičiavo juos. Susirinko visi, išskyrus mirusįjį ir Hrantą Voskanianą, kuris neišdrįso nepaisyti Ter Haikazuno draudimo. Bet atėjo jo draugas, liesas kaip virbas Asajanas, senas Ter Haikazuno priešas. Tylenis Voskanianas iki pat posėdžio primygtinai įkalbinėjo bažnyčios choro vadovą atkeršyti už jo pralaimėjimą, supjudyti vadovus ir paaštrinti prieštaravimus. Asajanas buvo pasirengęs iškrėsti bet kokią kiaulystę vardapetui, savo kankintojui bažnyčioje ir mokykloje. Paskutinis pasirodė gydytojas Petrosas. Netvirtomis kojomis jis nušlubavo prie knygų sienos ir pažvelgė į tuščią Grikoro guolį. Paskui atsigręžė į kitus.