Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kunigas ir paskutines eilutes perskaitė ramiai kaip dalykišką pranešimą. Tačiau kiekvienas skiemuo kaip laikrodžio svarmenys lenkė barzdotas vyrų galvas žemyn. Gydytojas Petrosas prabilo gergždžiančiu kaip surūdijęs peilis balsu:

– Manau, Tovmasas Kebusianas daugiau nebesvajos apie tremties laimę. Mes išgyvenome ant kalno trisdešimt aštuonias dienas, ir tai buvo mūsų gyvenimas, sunkus, bet garbingas. Gaila, kad nė vienas iš mūsų vėliau negalės išdidžiai apie tai papasakoti kitiems. Siūlau Ter Haikazunui perskaityti Nochudiano laišką Altoriaus aikštėje visiems girdint.

Pasiūlymui visi pritarė. Miesto dauboje jau seniai daugelis kartojo Kebusiano dūsavimus: „Ak, reikėjo mums eiti į tremtį.“ Gabrielis visą tą laiką sėdėjo ramiai, paskendęs mintyse. Juk mažojo pastoriaus laišką jis jau buvo skaitęs. Galvojo apie priešiškumą, kurį ką tik taip aštriai pademonstravo Aramas Tovmasianas. Gabrielis aiškiai jautė, kad visa tai dėl Iskuhi. Bet jokiu būdu nenorėjo atsakyti Aramui tokiu pat įžeidžiamu tonu. Juk jis nori pasiūlyti labai svarbų dalyką, todėl jo žodžiai turi būti švelnūs ir taikingi.

– Visai nenoriu šaipytis iš pastoriaus Aramo ketinimų ir jo darbų. Iš pat pradžių pritariau jo planui imtis žvejybos. Ne jo sumanymas kaltas, kad žvejyba nenusisekė, kalti netikę įrankiai. O dėl jo minties perkelti stovyklą kitur laikiau savo pareiga parodyti, jog planas ne tik neįgyvendinamas, bet ir pagreitintų mūsų visų žūtį, padarytų ją žiauresnę. Kita vertus, Aramas turi teisę mane paklausti, kaip galėsime apsiginti nuo bado. Atidžiai paklausykite! Dabar atsakysiu į visus klausimus.

Tam tikra prasme Gabrielis improvizavo panašiai kaip pastorius. Savo sumanymą, kurį dabar taip aiškiai dėstė, svarstydavo naktimis kartu su kitomis galimybėmis, pats nelabai tikėdamas. Taip jau yra: kai idėja ar mintis garsiai ištariama žodžiais, ji tampa realybe. Jis kreipėsi į Nurhaną Eleoną, Šatachianą ir visus tuos, iš kurių laukė pritarimo:

– Yra išbandytas būdas, nuo seno naudojamas apsupties atveju… Turkai perkėlė savo stovyklą prie Musa Dago. Net jei jie sutelkė šešis ar aštuonis dalinius ir Dievas žino kiek zaptijų, vis dėlto didelė dalis kariškių reikalinga užtikrinti kalno apgultį. Paskaičiuokite, koks ilgas ruožas nuo Kebusijės iki Arso. Aišku, jie nori pasinaudoti tuo, jog mus žudo badas, ir puolimą atidėjo dar keletui dienų. Generolo išvykimas, nors jis turi vadovauti puolimui, irgi tai patvirtina. Štai kokie mes jiems tapome svarbūs… Spėju, kad generolas, jo karininkai, kaimakamas ir kiti įtakingi asmenys netrukus grįš ir apsistos mano namuose. Taigi noriu organizuoti išpuolį. Ar supranti, Ter Haikazunai? Iš geriausių būrių sudarysime smogiamąją grupę. Dar nežinau, ar tai bus keturi ar penki šimtai vyrų. Iki vakaro viską pergalvosiu ir apskaičiuosiu. Tarp gaisraviečių yra pakankamai vietų, per kurias galima patekti į slėnį. Jas reikia gerai išžvalgyti. Kaip suprantu, apačioje kariškiai paliko tik patrulius, kurie naktį tikrina slėnį ir prieškalnes. Reikės tik palaukti, kol patruliai praeis, o tai nesunku. Antrą ar trečią valandą nakties mes pulsime… Ką?.. Ne, ne Johunoluką, taip toli mums nereikės eiti… Visa jėga pulsime mano namus. Pirmiausia reikės išsiaiškinti, kokia ten sargyba. Manau, kad be karininkų ten budi kuopa pėstininkų ar zaptijų. Su sargyba prie vartų netruksime susidoroti, greitai užimsime sodą ir ūkinius pastatus. Nedėstysiu visų smulkmenų. Tai mano ir Čaušo Nurhano reikalas. Su Dievo pagalba paimsime į nelaisvę generolą, kaimakamą, miudirą, juzbašį ir kitus karininkus. Jei mums pavyks užklupti juos visiškai netikėtai, po dviejų valandų atsivesime galinguosius ponus į Miesto daubą, atsivarysime daug krovininių gyvulių, galbūt atgabensime ir miltų bei kitokio maisto.

– Štai ir Gabrielis Bagratianas užsisvajojo, – suniurzgė choro vadovas, Voskaniano pasiuntinys.

Bet geraširdis Šatachianas entuziastingai pašoko.

– Man atrodo, Bagratiano sumanymas puikus! Tai geriau už viską, ką jis sugalvodavo iki šiol. Jei pavyks netikėtai užklupti vilą, paimti į nelaisvę generolą, kaimakamą ir juzbašį, tai pasekmes sunku ir atspėti…

– Atspėti pasekmes visai paprasta, mokytojau, – išdidžiai ir su panieka pertraukė jį Aramas Tovmasianas. – Jei paimsime į nelaisvę vieną iš aukščiausių karininkų ir vieną iš stambiausių valdininkų, turkai supras, kad tai ne juokai. Jie pasiųs čionai kariškių pulkus ir brigadas. Gabrielis Bagratianas mano, kad kariškiai leisis su juo į derybas dėl įkaitų gyvybės ir darys nuolaidų, bet jis labai klysta. Generolo ir kaimakamo mirtis nuo armėnų maištininkų rankos – turkams tik to ir reikia. Tada jie galės pateisinti trėmimų politiką ir užsieniui, ir šalies viduje. Tokių istorijų jie tik ir laukia. Ką jūs žinote, Johunoluko vyrai? Aš išgyvenau Zeituną.

– Ne Gabrielis Bagratianas, o tu labai klysti, pastoriau, – įsikarščiavo Šatachianas. – Nepaisant tavojo Zeituno! Aš pažįstu Itihadą, pažįstu jaunaturkius, nors gyvenau tik Johunoluke. Jie vieningi. Jie niekada nepaaukos saviškių. Jokiu būdu. Point d ’honneur! Gėdinga generolo, kaimakamo mirtis jiems būtų baisus pralaimėjimas saviškių akyse, to jie niekada neleis. Priešingai, darys viską, stengsis išpirkti įkaitų gyvybes, mokės už juos miltais, mėsa, riebalais, gal net laisve…

Abejojantys ėmė tyčiotis iš mokytojo Šatachiano ir jo begalinio optimizmo. Kaip ir per aną pasitarimą kilo piktas beprasmis ginčas. Jis nedavė jokios naudos. Tik šį kartą nebuvo grasinančios minios. Tiesa, Altoriaus aikštėje slampinėjo nemažai atsitiktinių žmonių, bet jie buvo išsekę, bejėgiai, nemaištavo, nieko nereikalavo. Sargybiniai snūduriavo arba tiesiog miegojo prie vyresnybės barako. Bet pasitarimų kambaryje Asajanas darė ką galėjo, kad ginčas dar labiau įsiliepsnotų. Jis netgi neaiškiai užsiminė apie maisto gausą Bagratianų palapinėje, vis dar žadinančią daugelio fantaziją. Bet užuominos tikslo nepasiekė. Gabrielis dar prieš kelias dienas buvo liepęs visas konservų atsargas nunešti į šiaurines pozicijas ir išdalyti kovotojams. Čaušas Nurhanas Eleonas, valingas senas kareivis, plačiu žingsniu žengė prie ilgšio choro vadovo ir kietais pirštais suėmęs jo kaklą pagrasė pasmaugti, jei tas dar bent kartą ištars nors vieną nešvankų žodį.

Ter Haikazunas, kaip paprastai ilgai nesikišęs į barnį, sausai pareiškė: ginčą dėl generolo ir kaimakamo bus galima išspręsti tada, kai jie bus paimti į nelaisvę. Bet Aramą Tovmasianą taip buvo apsėdęs prieštaravimo demonas, kad jis be pagrindo, kvailai ir neatsargiai užsipuolė vardapetą:

– Ter Haikazunai! Tu čia vyriausias ir už viską atsakingas! Bet esi neryžtingas. Nenori su niekuo pyktis ir leidi įvykiams tekėti sava vaga. Tikras stebuklas, kad nepaisant tavo – kaip čia pasakius – abejingumo mes šiandien dar apskritai esame gyvi…

Toks išpuolis prieš aukščiausią autoritetą – negirdėtas dalykas, įvykęs pirmą kartą, – taip suerzino laisvamanį Altuni, kad jis, gindamas armėnų bažnyčios kunigą nuo protestantų pastoriaus, sušuko:

– Kaip drįsti jį kaltinti, jaunikli! Dar to betrūko! Apie mus ir mūsų gyvenimą tu nieko neišmanai. Tėvas tave, dar mažą pyplį, išsiuntė į Marašą. Nešūkauk, kol tavęs niekas neklausia!

Sudraustas kaip įžūlus vaikėzas, pats suvokdamas, kad elgiasi netaktiškai, Aramas ėmė dar garsiau rėkti ir skeryčiotis:

– Žinoma, aš čia svetimas ir jūsų nesuprantu, nors tikrus svetimšalius suprantate labai gerai. Bet neišsižadėsiu savo pasiūlymo. Dar daugiau! Aš ir mano šeima elgsimės taip, kaip laikome reikalinga. Beje, kas pasakė, kad mes iki mirties turime likti kartu? Būtų protingiau paleisti stovyklą. Kiekviena šeima tegul gelbstisi kaip nori. Toks žmonių sambūris vienoje vietoje tik palengvins darbą priešui. O jei pasklisime po visą pajūrį, tai bent dalis kaip nors išsigelbės. Aš surinksiu visą savo šeimą, ir ieškosime išeities. Sakau: visą šeimą, Gabrieli Bagratianai…