Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Sarkisas Kilikianas gulėjo išsitiesęs ant nugaros. Letargišku žvilgsniu sekė dangumi greitai plaukiančius debesis. Negalėjai suprasti, ar jis girdi Voskaniano giedamus himnus savižudybei. Tuo tarpu ilgaplaukis nutraukė lošimą ir atidžiai stebėjo klastingąjį prigimties nugalėtoją lyg ir suprasdamas jo „idėją“ ir laikydamas ją visai nebloga. Paskui pasislinko arčiau.

– Ar dar daug dėžių liko Trijų palapinių aikštėje?

Mokytojas sutriko. Vadinasi, jis kalbėjo tuščiai. Be to, Trijų palapinių paminėjimas visada skaudžiai užgaudavo jam širdį. Kita vertus, tai buvo puiki proga parodyti tiems pasipūtėliams negandų užgrūdintiems dezertyrams, kad jis yra vienas iš kilmingųjų, išsilavinęs aukštesnio sluoksnio atstovas, išrinktas tautos vadovas. Voskaniano balse galėjai išgirsti panieką ir norą pasipuikuoti:

– Ką reiškia dėžės? Dėžės – tai smulkmena! Ten didžiulės spintos ir spintų dydžio lagaminai. Jose tiek moteriškų drabužių, kad joks paša nepajėgtų tiek pripirkti. Ir kiekvienas kitoks. Nes ji keičia apdarus ne kasdien, o tris kartus per dieną. Rytą velkasi platų drabužį, rožinį ar dangiškai žydrą, panašų į ploną čaršafą, tik be šydo. Dieną – labai trumpas sukneles, atidengiančias kojas, o batelius keičia ne tris, o šešis kartus per dieną. Bet visa tai niekis palyginti su vakariniais apdarais…

Ilgaplaukis tingiai nusižiovavo klausydamas, kaip Voskanianas, poetinio įkvėpimo ir ilgesio apimtas, vardija Žiuljetės turtus.

– Kas man iš skudurų? Verčiau pasakyk, kiek ten yra maisto.

Voskanianas atlošė galvą, apžėlusią garbanota barzda ir šiurkščiais plaukais, kad veido buvo matyti tik mažas geltonas lopinėlis.

– Galiu tiksliai pasakyti. Niekas nežino geriau už mane. Ponia pakvietė mane į vilą padėti išrinkti ir supakuoti. Krūvos sidabrinių dėžučių, kuriose žuvys plaukia aliejuje. Cukruota duona, sausainiai, šokoladas. Daug ąsočių vyno. Amerikietiška rūkyta mėsa, kibirai kruopų, avižų dribsniai…

Paminėjęs avižų dribsnius Voskanianas nutilo. Staiga jį apėmė koktumo jausmas. Tai buvo šviesos akimirka, kai jis suvokė savo neįveikiamą pavydą, fanatiškai puoselėjamą nuo tada, kai jo meilė buvo atstumta. Jis nuliūdo, pliaukštelėjo sau per kelį.

– Reikia baigti… Reikia viską baigti…

Sarkisas Kilikianas trumpai burbtelėjo:

– Taip ir padarysim… Rytoj vakare…

Nuo šių mieguistu balsu pratartų žodžių mokytojo rankos pasidarė šaltos kaip ledas. Jos neatšilo ir tada, kai Kilikianas abejingai ir trumpai pareiškė apie ketinimus. Voskanianas išpūtęs akis spoksojo „rusui“ į veidą niekaip negalėdamas patikėti savo ausimis ir tuo, ką Pietų bastiono įgula buvo jau seniai nusprendusi. Sarkisas Kilikianas, kiti dezertyrai ir dar keletas vyrų, pasidavusių jų įtakai, nutarė, kad gyvenimo ant Damladžko jiems jau per akis. Rytoj, pirmosiomis nakties valandomis, jie rengiasi išeiti. Niekinga savo tautiečių išdavystė! Tai suvokė gal tik vienas Kilikianas. Kiti, daugelį mėnesių gyvenę kaip laukiniai žvėrys, buvo išbarstę bet kokį idealizmą, teikiantį peno sąžinės priekaištams. Iš nepataisomo naivumo Musa Dago gynybos linijas jie laikė ne karine stovykla su griežta drausme ir taisyklėmis, o tik laikina priebėga, už kurią jie dosniai susimokėjo beveik keturiasdešimt dienų eidami karinę tarnybą. Badas savotiškai nutraukė šią sutartį: jau kelias dienas Pietų bastiono gynėjai negaudavo maisto, išskyrus bjaurių kaulų krūvelę. Ir kam gi jiems iš lėto mirti badu ir galų gale patekti turkams į nagus? Kas jiems darbo septynių kaimų likimas? Tik vienas kitas buvo kilęs iš šio armėnų slėnio. Juk jie jau seniai gyveno kalnuose, vargais negalais pramisdavo ir tada, kai Ter Haikazunas ir Gabrielis Bagratianas dar nebuvo užėmę kalno. Nė vienas iš jų nė nemanė dalytis penkių tūkstančių armėnų likimu. Kam gi to reikia? Išsigelbėti jie gali visai paprastai. Jie vėl gyvens taip, kaip gyveno prieš keturiasdešimt dienų. Pietuose, anapus Oronto, iki pat Latakijos driekiasi platus Džebel el Akros kalnas. Tiesa, Džebel el Akra ne tokia šaltiniuota ir be žalumos, bet išraižyta tarpeklių, sunkiai įkopiama – tiesiog ideali vieta slapstytis dezertyrams. Planas visai paprastas: naktį jie, maždaug šimtas vyrų, pro Habastę ir griuvėsius prasiverš į Oronto lygumą. Kadangi visi turkų kariškiai susitelkę slėnyje ir šiaurinėse aukštumose, apačioje tikriausiai liko tik keletas zaptijų sargybos postų, naktį saugančių kalno prieigas ir Oronto tiltą prie El Eskelio. Kažin, ar sargybiniai galės rimčiau pasipriešinti. Net jeigu ir teks susigrumti, šimtas dezertyrų netruks kirsti siaurą lygumą ir iki saulėtekio pasiekti Džebel el Akrą.

Per slaptus pasitarimus kai kurie sąžiningesni paklausė, ar nevertėtų apie jų pasitraukimą įspėti stovyklos vadovybę. Bet už tokius klausimus jų vos nesumušė. Kas išeitų iš tokio kvailo prisipažinimo? Bagratianas ir Čaušas Nurhanas tikriausiai pasiųstų juos po velnių, bet prieš tai šiaurinių pozicijų kovotojai atimtų iš jų šautuvus. Taigi padorumas – juk pasaulyje dažnai taip atsitinka – pasirodė neįmanomas dalykas. Beje, sąžiningųjų buvo tik vienas kitas, o radikalusis sparnas sudarė absoliučią daugumą. Be to, šis nusikalstamas sparnas neketino pabėgti tylomis. Savo ketinimus jie mokėjo gana įtikinamai paaiškinti. Pirmiausia – amunicija. Nuo jos priklausė plėšikaujančios, valkataujančios gaujos gyvenimas ir ateitis. Juk ne veltui dar tada, kai kilo ginčas dėl draudžiamo laužo, ilgaplaukis pataikūniškai, bet įžūliai reikalavo iš Bagratiano daugiau šovinių. Amuniciją Čaušas Nurhanas labai taupė. Tik prieš pat mūšį šovinių dėžės būdavo nešamos į pozicijas, patikimas tarybos narys labai atidžiai dalydavo dėtuves. Šiuo metu dezertyrai turėjo vos po penkis šovinius kiekvienam šautuvui. Kur tai matyta? Vyresnybės barake stovėjo daug dėžių su šoviniais, be to, pilni krepšiai su Čaušo Nurhano kalvėje nukaltais šaudmenimis, nes jis darbavosi nenuilsdamas, ne tik užpildydavo tuščias gilzes, bet ir liejo naujas kulkas. Dezertyrams knietėjo pasipildyti savo šovinines iš stovyklos atsargų. Dėl to teks aplankyti vyresnybės baraką, bet kaip ir kada – dar neaišku. Beje, reikėtų trumpai apsižvalgyti ir Miesto dauboje, ten galima šį bei tą nugvelbti. Gyvenimui ant atšiauraus Džebel el Akros kalno reikės daugelio dalykų, kurie Damladžko žmonėms jau nereikalingi, nes jų dienos suskaitytos. Žvalgantis po Miesto daubą nereikėtų pamiršti ir kai kurių nemėgstamų asmenybių, pavyzdžiui, Ter Haikazuno. Kunigas neslėpė savo neapykantos dezertyrams ir teismo dienomis kiekviena proga leisdavo jiems pajusti, kokie griežti stovyklos įstatymai. Kartą visam Pietų bastionui buvo užkrauta penkių dienų pasninko bausmė. Negana to, Ter Haikazunas nesivaržydamas skirdavo vienam ar kitam dezertyrui mušimą lazdomis. Taigi ne pro šalį būtų su juo atsiskaityti. Dėl visų šių priežasčių šalia bėgimo plano atsirado ir antras planas – pučo, jei galima šį dalyką taip pavadinti. Kiek šiuose nusikalstamuose planuose dalyvavo Sarkisas Kilikianas, dabar jau nebeįmanoma pasakyti, lygiai kaip ir to, ar jis iš tiesų kadaise aktyviai prisidėjo prie kunigaikščio Golicino nužudymo.

Sarkisas vis dar gulėjo ant nugaros ir, regis, nesuko galvos, ką kalba Voskanianas nei ką nedvejodamas siūlo ilgaplaukis. Jei koks mirtingasis tada būtų galėjęs įžvelgti į Kilikiano vidų, nebūtų pamatęs ten nieko kito, tik nekantrumą. Virš jo galvos plaukiančių debesų nekantrumą. Po blyškia kaip negyvėlio kauke slypėjo karštas ilgesys. Ilgesys pabėgti, pabėgti iš vienos nelaisvės į kitą.