Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Vidurdienį kovotojus aplankė Ter Haikazunas. Gabrielis paprašė jį pasimelsti kartu su kariais, kadangi jie šiandien negalės dalyvauti didžiosiose pamaldose. Kunigas taip ir padarė. Be to, Gabrielis pasakė jam, kad karių dalyvavimas visuotiniame balsavime nereikalingas, jie per Čaušą Nurhaną pareiškė, jog visada ir visur eis su savo vadu. Ter Haikazunas nustebęs žiūrėjo į Gabrielį, degantį veiklos troškuliu. Vos prieš kelias dienas jam atrodė, kad šiai sielai neužteks jėgų išgyventi kankinišką sūnaus mirtį. Grįždamas į Miesto daubą jis jau žinojo, kad Bagratiano siela neįveikė nieko, tik save. Ir tai tikriausiai tik keletui valandų, paskutinei pastangai.

Generolas majoras bėjus Ali Riza buvo jauniausias osmanų imperijos brigados generolas. Jam dar nebuvo ir keturiasdešimties. Jis – pasižymėjęs fronto karininkas Libijoje ir Balkanų kare, vienas iš artimiausių Džemalio bendradarbių, jo štabo narys. Tačiau ir išore, ir vidumi Ali Riza buvo visiška savo vadovo, spalvingo Sirijos diktatoriaus, priešingybė – savotiškai moderniausias, vakarietiškiausias kariškio tipas, kokį tik galima įsivaizduoti. Reikėjo tik pamatyti, kaip jis šią valandą žingsniuoja po Bagratianų vilos selamliką. Kiti karininkai išsigandę ir sustingę akimis sekė jo grakščius judesius. Skirtumas ypač krito į akis, kai palygindavai jaunąjį generolą su sužeistuoju juzbašiu. Juzbašio ranka vis dar buvo parišta, jis stovėjo pasitempęs, laukdamas, kada viršininkas kreipsis į jį. Palyginti su Ali Riza, juzbašis su pageltusiais nuo cigarečių pirštais ir išsekusiu veidu atrodė niūrus, galima sakyti, nevalyvas. Generolas piktai pravėrė svetainės langus, kad prasisklaidytų tiršti dūmų debesys nuo karininkų cigarečių. Pats nerūkė, negėrė, nemylėjo nei moterų, nei vyrų, buvo kalbama, kad dėl silpno skrandžio maitinasi tik šviežiu ožkų pienu – tikras karo asketas. Tuo metu įėjo onbašis ir padavė tarnybinį raštą. Generolas žvilgtelėjo į pranešimą ir suspaudė plonas, pabalusias lūpas.

– Armėnų išpuolis iš šiaurės pusės padarė mūsiškiams nuostolių… Dalinio vadas turės už tai atsakyti, griežtai to pareikalausiu. Ponai karininkai, įsidėmėkite… Pažadėjau jo ekscelencijai, kad šioje operacijoje nežus nė vienas mūsiškių. Sunaikinsime tą nusikaltėlių stovyklą, kitaip patirsime neapsakomą gėdą. Gėda jau dėl to, kad prieita iki tokios padėties.

Jo žvilgsnis sustojo ties adjutantu.

– Vis dar nėra žinių apie baterijas?

Adjutantas trumpai atsakė, kad žinių nėra. Štai jau dvi dienas jie laukia kalnų pabūklų, kuriuos iškrovė Alepe. Kadangi jas gabena ne per Antakiją, o per Beilaną prastais kalnų keliais, pervežimas labai užsitęsė. Generolui teko atidėti puolimą rytdienai. Jis stabtelėjo prie vieno karininko.

– Kiek kilometrų telefono kabelio yra daliniuose?

Karininkas išblyško ir ėmė kažką neaiškiai murmėti. Bėjus Ali Riza jo net nesiklausė.

– Man nesvarbu. Bet jūs esate atsakingas, kad iki šio vakaro, valandą prieš saulėlydį, šiuose namuose būtų įrengta telefono stotis ir sujungta su kalnu. Su šiaurine ir pietine dalimi. Kaip tai padarysite – jūsų reikalas. Rytoj pareikalausiu, kad juzbašis telefonu raportuotų man apie operacijos eigą. Dabar galite eiti.

Nelaimingasis karininkas neturėjo jokio supratimo, kiek kabelio ričių yra daliniuose, ir suprasdamas, kad užduoties negalės įvykdyti, nusiminęs išbėgo. Generolas riktelėjo:

– Juzbaši, prašom!

Sužeistasis juzbašis išsitempė. Abu vyrai išėjo į tuščią prieškambarį. Ali Riza probėgšmiais žvilgtelėjo į parištą majoro ranką.

– Juzbaši! Šiandien duodu jums progą ištaisyti savo gėdingą klaidą… Bet ištaisysite ją tik tada, jei nebus aukų. Už kiekvieną sužeistąjį turėsite atsakyti man asmeniškai. Prašom turėti tai galvoje. Ar viską išsiaiškinote su dezertyrais?

Juzbašis išraiškingai kilstelėjo sužeistą ranką lyg norėdamas pasakyti, kaip gerai atliko savo pareigą.

– Aš pats, pone generole, vakar nuvykau prie pat flango pozicijų virš Habastės. Ten viskas tuščia. Tie valkatos nebesaugo prieigų. Tai buvo valandą pries saulėlydį.

– Gerai! O kaip jūsų keturios kuopos?

– Manau, kad joms gerai pavyko naktį nepastebimai susikoncentruoti. Nebuvo uždegtas nė vienas žibintas. Daliniai vakar visą dieną nepajudėjo iš Habastės. Dabar jie sustojo po uolomis, gerai prisidengę. Ten ir trys kulkosvaidžiai.

– Vakare po operacijos prieikite prie telefono, juzbaši. Paimkite aukštumą, o toliau – nė žingsnio.

Tuo kalba ir baigėsi. Ali Riza pasisuko eiti. Jį sulaikė juzbašio balsas:

– Norėčiau ponui generolui dar kai ką pasakyti. Toks reikalas… Dezertyrai, kaip sužinojau, nėra armėnai. Bet vakar mane aplankė vienas armėnas, perėjęs į tikrąjį tikėjimą, daktaras Hekimianas, advokatas. Pasisiūlė pakalbėti su armėnais, kad jie savo noru pasitrauktų iš pozicijų… Galbūt teks padaryti vieną kitą nuolaidą, bet išvengtume kraujo praliejimo…

Generolas ramiai klausė, paskui staiga jį pertraukė:

– Nieko neišdegs, juzbaši! Paskui visi kalbės, kad mes susidorojome su tais armėnų velniais tik todėl, kad vienas armėnas juos išdavė. Pagalvokite, kaip šaipysis priešų spauda. Tai įžeistų jo ekscelenciją ir visą Ketvirtąją armiją.

Sunkūs žingsniai nuaidėjo akmeninėmis prieškambario plokštėmis. Įėjo stambus storulis kaimakamas ir strazdanotasis miudiras. Kaimakamas vangiai kilstelėjo ranką prie feso.

– Pagaliau, mano ponai! Jūsų patrankos, generole, po trijų valandų bus Sanderane. Na, tvarkelė čia dar blogesnė negu pas mus…

Blyškus, asketiškas Ali Rizos veidas suerzino storulį, negalių varginamą kaimakamą. Jis nusprendė pasišaipyti iš kariškių. Jau laikydamas durų rankeną jis dar kartą oriai atsigręžė.

– Tikėkimės, kad ketvirtą kartą mūsų garbingoji armija mūsų nenuvils.

Kadangi Kristaforas ir Misakas Trijų palapinių aikštę saugodavo tik naktį, moterys dabar, ketvirtą valandą po pietų, buvo vienos. Našlė Šušik, Haiko motina, švelniai, nors ir nerangiai slaugė Žiuljetę. Jos pagalba tikrai buvo reikalinga, nes močiutė Antaram vėl ėmėsi vadovauti ligoninės barakui ir pasirodydavo rečiau. Iskuhi padėtis buvo ypatinga. Nors Žiuljetės kūnas jau sveiko, ji vis dar buvo tokia silpna ir išsekusi, kad susmukdavo vos žengusi žingsnelį. Veidas melsvai išblyškęs, kartais visai be spalvos, lyg ji po baisios ligos norėtų dar labiau atsiskirti nuo ją supančių įdegusių žmonių. Kasdien ji tik valandą ar dvi praleisdavo ne lovoje. Tada nejudėdama sėdėdavo prie tualetinio stalelio, pasidėjusi galvą ant rankų. Kartais atsiklaupdavo prie lovos – taip ji darydavo ir anksčiau nevilties akimirkomis – ir spausdavo prie veido nėriniuotą pagalvėlę kaip paskutinę priebėgą. Bet grėsmingiausias dvasinės sumaišties ženklas buvo tas, kad ji, anksčiau dėjusi tiek pastangų, kad atrodytų graži ir švari, dabar, regis, visai tą pamiršo. Palapinėje stovėjo atviras lagaminas su baltiniais. Bet ji niekada jo nelietė, nereikalavo švarių apdarų, nors marškiniai, kuriais ją apvilko močiutė Antaram, kai nukrito temperatūra, visai susiglamžė. Atrodė, Žiuljetė nė nepastebi, kad dešinioji švelnaus batisto marškinių petnešėlė nutrūko, kad jos liesa krūtinė dažniausiai nuoga. Priešingai negu savo vizijose, ji nelietė buteliuko su Eau de printemps, kur dar likęs truputis kvepalų laukė, kada jais kas nors suvilgys išsausėjusią odą. Ji nesiaudavo net šlepečių, gulinčių prie lovos, basa nusvirduliuodavo keletą žingsnių, kol pritrūkdavo jėgų. Akyse nesimatė nei kančios, nei baimės, tik slaptas ryžtas gintis nuo kiekvieno, kuris norėtų ją sugrąžinti į tikrovę.