Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Kas gi čia? – spėjo pagalvoti jis. – Kas man darbo jų reikalai? Aš Dievo tarnas, mano pareiga skelbti jo žodį, daugiau nieko. Tegul šie mums svetimi žmonės daro ką nori…“

Lazda iškrito jam iš rankų. Suvokdamas dvasininko orumą jis ištiesė nugarą, apsisuko ir stingstančiomis kojomis nužingsniavo atgal prie palapinių. Ak, moterys! Ar Iskuhi galų gale paklausys jo? Bet kodėl ji apsirengusi baltai? Žinoma, vėl gyvensime draugiškai, būsime viena šeima kaip Zeitune. Hovsana turės susitaikyti. Kelias prie trečiosios palapinės truko be galo ilgai. Pastorius drąsindamas nusišypsojo žmonai. Bet ji siaubo kupinomis akimis žvelgė kažkur jam virš galvos. Vos už trijų žingsnių nuo jos Aramas griuvo krauju nudažydamas sausą kalnų žolę. Nors žaizda nebuvo labai sunki, jis prarado sąmonę. Hovsana bejėgiškai suklupo šalia jo nežinodama, ką daryti, nepaleisdama iš rankų kūdikio. Pamačiusi kraują Iskuhi suriko, puolė į palapinę, pasiėmė švarių rankšluosčių, žirkles ir taip pat suklupo šalia brolio. Dabar ir Hovsana susitvardė ir paguldė kūdikį ant žolės. Jos perkìrpo Aramo švarką, Iskuhì iš visų jėgų spaudė prie žaizdos rankšluostį. Jos dešinė nusidažė brolio krauju – brolio, kuris buvo tapęs jai negrąžinamai svetimas.

Ilgaplaukis, Sato ir keli dezertyrai per Šušik lavoną įsibrovė į Žiuljetės palapinę. Žiuljetė, pusiau prabudusi iš švininio miego, girdėjo žodžius, šurmulį ir riksmus. „Man vėl pakilo karštis, – pagalvojo ji. – Ačiū Dievui!“ Net kai palapinę pripildė nepažįstami žmonės ir jų bjaurus kvapas, ji neišsigando, liko suglebusi ir abejinga. „Jeigu pakilo karštinė, reikia tik džiaugtis. O jeigu tai turkai, tada geriausia dabar, kai dar nespėjau kaip reikiant nubusti…“

Niekas nė nebandė daryti poniai ką nors bloga. Plėšikai nekreipė dėmesio į ligonę. Jiems rūpėjo tik kulinariniai lobiai, apie kuriuos laidė liežuvius pavyduoliai. Jie išvilko iš palapinės didįjį lagaminą ir dėžes. Ten jau buvo sunešti krepšiai ir dėžės iš šeicho palapinės. Prie Žiuljetės liko tik ilgaplaukis ir Sato, pirmasis ieškodamas ko nors vertinga, o Sato iš smalsumo ir pykčio. Jai neatėjo į galvą nieko žiauresnio kaip staiga nutraukti nuo Žiuljetės antklodę. Tegul šis vyras pamato ją nuogą! Bet ilgaplaukis pamatė dideles šukas, padarytas iš vėžlio kiauto, ir nutarė pasiimti jas prisiminimui, tikriausiai pagalvojęs apie savo ilgus sulipusius plaukus. Apžiūrinėdamas grobį jis išsliūkino iš palapinės nė nepalietęs Žiuljetės. Lauke gauja jau spėjo ištaršyti lagaminų turinį. Kaip aną kartą, kai Johunoluke į namus įsiveržė zaptijai, Žiuljetės drabužiai ir baltiniai vėl buvo išmėtyti. Tarp jų – lakuoti, atlasiniai, bronzos spalvos ar ploni auliniai bateliai. Išmėtyti ne tik drabužiai ir indai, bet ir viskas, kas taip sunkiai buvo užtempta ant kalno. Plėšikų laimikis buvo juokingai menkas: dvi dėžutės sardinių, kondensuoto pieno indelis, trys plytelės šokolado, skardinė dėžutė su trupiniais. Juk tai negali būti viskas! Greičiau prie trečiosios palapinės! Sato gestais kažką rodo. Bet čia sužvangėjo kuklus Altoriaus aikštės varpelis kviesdamas žmones melstis. Tai buvo ženklas antrai operacijos daliai, taip susitarta su pagrindine dezertyrų grupe. Reikėjo skubėti. Kad neliktų tuščiomis rankomis, kiekvienas ką nors pasigriebė, kas šaukštą ar peilį, kas dubenį, grafiną ar net moteriškų batelių porą.

Iskuhi ir Hovsana rankšluosčiais sustabdė kraujavimą. Pastorius atgavo sąmonę ir atrodė be galo nustebęs. Jis nepajėgė suvokti, koks paklydęs žmogus ką tik buvo jame nužudytas. Dabar jis galės likti su savo bendruomene. Užsispyrimas nevers jo dar kartą sunkiai nusidėti, išduoti saviškius. Pralietas kraujas! Pralietas kraujas ir yra malonė, išgelbėjusi jį nuo sunkiausio išbandymo. Jis pažiūrėjo į Hovsaną. Toji žolės kuokštu trynėsi rankas nenorėdama sukruvinti pagalvėlės, ant kurios guli kūdikis. Aramas nustebo, kad jam po galva prikrauta krūva pagalvių ir antklodžių, jis sėdėjo beveik tiesiai. Iskuhi dešine ranka tebespaudė kompresą prie žaizdos ir kartu neleido jam atsigulti ant sužeistos nugaros. Begalinės pastangos perkreipė jos išsekusį veidelį. Aramas pasuko galvą ir pratarė:

– Iskuhi…

Atsidusęs jis pakartojo penkis ar šešis kartus:

– Iskuhi.

Tai buvo tarsi švelnus „atleisk“.

Zakristijonas kaip pašėlęs talandavo nedidelį varpą, kabantį ant stulpo šalia altoriaus. Varpo kvietimas buvo nereikalingas – senukai, moterys, vaikai jau seniai laukė susirinkę Altoriaus aikštėje. Tačiau dešinioji zakristijono ranka traukė aimanuojantį varpą, tarytum ne tik turkų kareiviams, bet ir visiems kraštams ir jūroms skelbiantį krikščioniškos tautos laidotuvių valandą. Kaire zakristijonas taip pat smarkiai mojavo smilkytuvu. Ant Damladžko nebeliko žemiško valgio, bet smilkalų buvo tiek daug, kad jų būtų užtekę dar ne vienam mėnesiui. Pamaldų pradžia kiek vėlavo, o pietryčių vėjas nė kiek nesilpo. Smarkūs šuorai kaip bedieviai, norintys sutrukdyti krikščioniškas apeigas, skriejo per aikštę, slopino varpo balsą, piktai šiureno palapinių stogus ir klibino altorių, kurio užtiesalai šį kartą buvo stipriau pritvirtinti. Tvirtą keturių metrų aukščio vijoklių sieną už altoriaus vėjas smarkiai puolė, ji virpėjo, skrajojo nuplėšti sausi lapai, atrodė, siena tuoj nugrius. Prieš altorių ant viršutinio laipto iš kairės ir iš dešinės smygsojo dvi kartys, tarp jų ištempta virvė laikė uždangą, pagal armėnų bažnyčios liturgiją aukojimo metu atskirdavusią kunigą nuo bendruomenės žvilgsnių. Sunkus uždangos audinys be paliovos plakėsi į šventąjį altorių. Jį pririšo, kad nenuvartytų nuo altoriaus liturginių reikmenų. Kai kurie pamaldūs žmonės nenuleido akių nuo altoriaus, ypač nuo aukštų sidabrinių žvakidžių, kuriose saugomos stiklinių cilindrų degė žvakės. Tarp vėjo gūsių aikštę apgaubdavo slogi tyla. Ir tada pasigirsdavo, kaip prie Šiaurinės perėjos pokši šūviai.

Savo palapinėje netoli vyresnybės barako Ter Haikazunas jau seniai užsivilko bažnytinius rūbus. Giesmininkai ir diakonai, turėję jam patarnauti, irgi seniai laukė prie palapinės. Tačiau vardapetą apėmė kažkoks didžiulis sielvartas, ir jis vis nesiryžo žengti prie altoriaus. Kas gi tai? Širdis, niekada neprarandanti ramybės, daužėsi po kunigo apdaru. Ar jis bijo vis artėjančios nežinomybės? Gal abejoja, ar teisingai pasielgė sunkiausią akimirką sukviesdamas bendruomenę? Gal jis iš klastingo silpnumo nenori pats spręsti, ką toliau daryti, gal nori užkrauti neišmanantiems užduotį, su kuria jie nesusidoros? Visi kovotojai tvirtai laikosi Gabrielio Bagratiano, Ter Haikazunui atrodo, kad pastorius nesulauks daug pasekėjų. Ir vis dėlto! Ar negali atsitikti taip, kad tuoj po iškilmingų mišių ir Dievo malonės maldavimų kils sąmyšis, barniai, skilimas, kai Tovmasianas pasiūlys alkanai miniai savo planą? Turbūt Ter Haikazunas jautė nepakeliamą savo misijos naštą, misijos, kuriai buvo išrinktas ir kuri tapo jo prakeiksmu. Nors pūtė karštas vėjas, jį krėtė šaltis. Atrodė, kad galva lyg pripučiamas balionas darosi vis didesnė, o kaukolė vis plonesnė. Jau dvi dienos, kai jis nieko nevalgė. Sėdėjo ant čiužinio, kuris buvo ir jo lova. Ant kelių gulėjo atversta bažnytinė knyga. Visą popietę jis rašė į ją, norėjo susumuoti visas prabėgusias keturiasdešimt dienų. Dabar gyvenimo ir mirties knyga sutvarkyta, kiek leido jo jėgos, sąskaitos suvestos. Jis atliko savo pareigą ir gali knygą atiduoti. Tačiau kam? Ter Haikazunas papurtė galvą. Vis dėlto jautė didelį pasitenkinimą, kad surašė visų mirusiųjų ir gyvųjų vardus, kad iki šios valandos išsaugojo dievišką ir žmogišką tvarką. Tvarkingai surašė kiekvieno amžinybėn išėjusiojo gimimo ir mirties datą, vardą, tėvų kilmę. Dievui bus lengviau suteikti jiems malonę, jiems nereikės slankioti kaip bevardžiams šunims prie pragaro vartų. Ter Haikazunas tvirtai tikėjo vardo ir įrašo reikšme, juk tai krikšto malonės patvirtinimas. Geltonais pirštais dar kartą atskleidė paskutinius knygos puslapius. Jis pakrikštijo septyniolika Musa Dago vaikų. Kita vertus, į aną pasaulį išlydėjo keturis šimtus trisdešimt dvi sielas. Didžiulis skaičius. Tačiau argi ne stebuklas, kad nepaisant turkų kariuomenės ir bado nelaimės vis dar liko gyvi daugiau kaip keturi tūkstančiai penki šimtai žmonių? Tarp jų – daugiau kaip septyni šimtai gerai apmokytų ir mirties nebijančių kovotojų visose pozicijose. Jie galbūt atrems dar vieną turkų puolimą. Dievo malonė atvedė į Johunoluką Gabrielį Bagratianą. Sunkūs švininiai vokai uždengė Ter Haikazunui akis. Štai jau nėra nė vieno gyvo iš keturių tūkstančių penkių šimtų. Apsivilkęs sunkiais pamaldų rūbais, pasijuto likęs vienas tarp mirusiųjų. Jis niekada neabejojo, kad liks paskutinis, nors ir kaip tai baisu. Širdis vėl ėmė plakti ramiai. Bet jį apėmė neapsakomas mirties artumo jausmas, kokio iki šiol nebuvo patyręs net sunkiausiomis kovų minutėmis. Nežinia kodėl storu raudonu pieštuku po paskutinio mirusiojo vardo bažnyčios knygoje nubrėžė didelį raudoną kryžių.