Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Vienas iš dviejų pagalbininkų vis kaišiojo galvą į kunigo palapinę. Pamaldų pradžia jau gerokai vėlavo, gali atsitikti taip, kad susirinkimas po jų užtruks iki nakties. Bet Ter Haikazunas niekaip nesiryžo eiti. Jam atrodė, kad jo nepaleidžia kažkokia jėga, norinti sutrukdyti nepaprastas pamaldas. Svaigulys ir silpnumas traukė jį į guolį. Jis ligotas, bado iškankintas. Gal atšaukti pamaldas ar prašyti, kad jį pavaduotų? Ter Haikazunas suprato, kad jį laiko ne silpnumas, o baimė, jog nepajėgs įvykdyti jo laukiančios užduoties. Ir dar kažkas neapibrėžta. Pagaliau jis pakilo ir davė ženklą. Ministrantas paėmė kryžių, nešamą procesijos priekyje. Ter Haikazunas sudėjęs rankas ir nuleidęs akis žengė paskui giesmininkus ir diakonus. Nors jo žvilgsnis buvo nukreiptas į vidų ir jis ėjo pro kelią duodančią minią abejingai tarsi pro kalnų krūmokšnius, vis dėlto viską matė nepaprastai aiškiai. Iki altoriaus buvo ne daugiau kaip penkiasdešimt žingsnių. Tačiau sulig kiekvienu žingsniu jam per širdį smelkėsi minios nuotaika, panaši į ligą sukeliančius spindulius. Po rytinio letargo visus apėmė karštligiškas jaudulys. Žmogiškoji prigimtis šią valandą, atrodo, sukaupė paskutinius rezervus, o gal tik jų regimybę. Pirmiausia maži vaikai buvo neramūs kaip niekada. Jie bliovė visa gerkle, trypė kojomis, griuvo ant žemės. Gal mažus išsipūtusius pilvus kamavo alkio skausmas? Piktos motinos purtė juos ir mušė, nes kitaip nenuraminsi. Vaikai spiegė, o suaugusieji barėsi vis garsiau, buvo aišku, jog šventos apeigos bus nuolat trukdomos, susikaupti maldai ir pakilti virš kasdienybės neįmanoma. Tačiau labai neramūs buvo ne tik vaikai, bet ir dalis suaugusiųjų. Pirmiausia seni vyrai, daugiausia vadinamieji „smulkūs savininkai“, garsiai ir be sąryšio kažką postringavo, nors šiaip visi paprastai pagarbiai nutyla, kunigui pro juos žengiant prie altoriaus. Ter Haikazunas pagalvojo, jog kartu su bado šmėkla atsėlina ir dvasinis smukimas. Gerai, kad susirinkime nedalyvaus kovotojai. Kol jie liks tvirti, dar ne viskas prarasta. Ši mintis jį kiek nuramino, bet kai pakėlė akis, turėjo akimirką sustoti. Ką gi tai reiškia? Iš kur atsirado šie ginkluoti žmonės? Pavieniai arba mažomis grupelėmis, bet išdrįsę peržengti jo ir Gabrielio Bagratiano griežtą draudimą. Kas atsiuntė šiuos žmones iš pozicijų? Moterys, įveikusios rytinį snaudulį, pamaldoms pasipuošė šventiškais drabužiais, margomis skarelėmis ir žvilgančių monetų vėriniais, tamsūs ginkluotų vyrų drabužiai tarsi išnyko minios margumyne. Atidžiau pažvelgęs Ter Haikazunas įsitikino, kad tai nebuvo ištikimi kovotojai iš artimesnių apkasų, tai buvo dezertyrai iš tolimojo Pietų bastiono, žmonės be tautybės, laikomi kuo toliau, jų vardai neįrašyti bažnytinėje knygoje ir, laimė, jie retai pasirodo stovykloje, o į mišias niekada neateina. Ar ši kompanija staiga užsigeidė pasimelsti? Ter Haikazunas dirstelėjo į vyresnybės baraką dešinėje. Kur sargyba? Ak, taip, juk Bagratianas visus, netgi dalį rezervo išsiuntė į apkasus. Kunigas turėjo žaibiškai apsispręsti, ar jam nereikėtų kokia nors dingstimi grįžti atgal. Atidėti pamaldas! Pasiųsti pasiuntinį pas Bagratianą! Sušaukti muchtarus! Imtis kokių nors saugumo priemonių! Nepaisydamas šių protingų minčių jis vis dėlto ėjo toliau, tiesa, lėčiau, netvirtu žingsniu. Prie altoriaus išsirikiavusios senos garsios šeimos, muchtarai su žmonomis ir dukterimis, garbingi žilagalviai – tokia pat tvarka, kokia būdavo slėnio bažnyčiose. Iš Vadovų tarybos matyti tik vienas kitas. Gydytojas Petrosas, kuris šiaip jau niekada viešai nerodo savo laisvamaniškumo, darbuojasi ligoninės barake. Ter Haikazunas veltui ieškojo akimis pastoriaus Aramo. Mokytojas Šatachianas, pasiuntinių vadovas, buvo su kovotojais Šiaurinėse pozicijose. O Gabrielis Bagratianas, nors ir žadėjo laiku ateiti į pamaldas, matyt, kažkur užtruko. Kai garbingųjų senolių eilės prasiskyrė palikdamos taką pamaldų įžangos procesijai, Ter Haikazunas sulaukė dar vieno įspėjimo. Tarp Sarkiso Kilikiano ir kito nepažįstamo dezertyro lyg belaisvis suspaustas stovėjo Hrantas Voskanianas. Neūžauga su juodu barzdotu veidu išdarinėjo keistas grimasas, mirkčiojo Ter Haikazunui ir žiopčiojo lyg ant kranto išmesta žuvis. Ir vėl Ter Haikazunas pagalvojo, kad reikėtų sustoti ir griežtai paklausti atstumtąjį: „Kas atsitiko? Ką nori man pasakyti, mokytojau Voskanianai?“ Bet kunigas žengė toliau nepakeldamas žvilgsnio, vedamas kažkokios jėgos, o gal bejėgiškumo, kuris pirmą kartą ant Damladžko palaužė jo tvirtą valią.

Vos užkopęs ant pirmojo altoriaus laiptelio, pastebėjo, kad pamiršo palapinėje Nochudiano laišką. Dėl to jis be galo sutriko, nes suprato, kad negalės jo perskaityti tuoj po palaiminimo, idant žmonės sužinotų, kaip baigėsi jų kraštiečių, Bitiaso kaimo gyventojų, tremtis, ir mestų iš galvos mintis apie bėgimą. Pamirštas laiškas ir kiti blogi ženklai taip ji sukrėtė, kad be galo ilgai lipo laiptais prie altoriaus. Minia už jo nugaros, regis, pajuto kunigo išsiblaškymą ir silpnumą, vaikų riksmas, įkyrios kalbos ir bruzdesys darėsi tiesiog nepakeliami. Argi į tas išdegusias širdis jis pajėgs įkvėpti pamaldumą, kad jos galėtų maldauti stebuklo?

Ter Haikazunas sunkiai atsisuko į žmones. Kaip tik tuo metu uždusęs atskubėjo Gabrielis Bagratianas ir atsistojo į pirmą eilę. Ter Haikazunui iš karto palengvėjo. Choras už jo nugaros pradėjo giesmę. Kunigas dabar galėjo valandėlę atsikvėpti, užmerkė akis ir bandė susikaupti. Atvirame ore giesmė aidėjo dusliai ir sunkiai:

Choras nutilo. Ter Haikazunas žiūrėjo į diakono laikomą mažą sidabrinį indą rankoms apsiplauti. Panardino jame pirštus ir laikė taip ilgai, kad diakonas nustebęs pažvelgė į jį ir atitraukė indą. Tada pusiau pasisuko į bendruomenę ir tris kartus peržegnojo tikinčiuosius. Vėl atsisuko į altorių ir iškėlė rankas. Tą akimirką Ter Haikazuno dvasia pasidalijo į dvi dalis. Viena dalis buvo kunigas, laikąs iškilmingas pamaldas pagal senovinius papročius su choro intarpais. Antrąją jo esybės dalį sudarė keli sluoksniai – tai buvo mirtinai nuvargęs kovotojas, dedąs paskutines pastangas, kad kunigas atliktų savo pareigą. Pirmiausia tai kova su kūnu, antrojo Ter Haikazuno kūnu, kuris sulig kiekvienu liturgijos žodžiu jam sakė: „Gana, užtenka! Argi nematai, kad mano galvoje neliko nė lašelio kraujo? Dar minutė ar dvi, ir aš tau padarysiu gėdą – sukniubsiu prie altoriaus!“ Savo kūną kovotojas būtų įveikęs. Bet už jo slypėjo daug klastingesni priešai. Vienas iš jų buvo fokusininkas, kuris nuolat pakeisdavo kunigo akyse visus bažnytinius reikmenis. Didelės sidabrinės žvakidės virto atkištais durklais, gražiai atspausdintose mišiolo eilutėse buvo pilna mirusiųjų vardų iš bažnytinės knygos, visur grėsmingai švytėjo raudonu pieštuku nubrėžtas kryžius. Kai kartkartėmis sušvilpdavo vėjas, sušnarėdavo siena už altoriaus, nuvytę lapai sukiodamiesi leisdavosi ant tabernakulio ir ant Evangelijų knygos viršelio su auksiniu kryžiumi. Visur pavieniui ir krūvelėmis gulėjo tie rudi lapai. Kunigas Ter Haikazunas pradėjo giedoti psalmę. Balsas jam atrodė tarsi ne jo: