Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Našlei Šušik Žiuljetė atrodė tik motina, pamišusi dėl siaubingos vienintelio vaiko mirties. Toks likimas grėsė ir jai, tačiau neišmatuojamas, neužtarnautas Dievo stebuklas ją apsaugojo. Haikas gyvas! Jo gyvybei dabar niekas negresia, jį saugo Džeksonas ir Amerika. Šie vardai Šušik širdyje reiškė nežemiškas jėgas. Džeksonas turbūt ne žmogus, o tikriausiai archangelas, iškėlęs ugninį kardą. Dievas apdovanojo ją malonėmis kaip nė vieną kitą Musa Dago motiną. O juk jos gyvenime buvo tiek nuodėmių ir pykčio, kunigas visada jai už tai priekaištaudavo. Taigi dabar ji turi dieną naktį stengtis tarnauti ir dėkoti, dėkoti ir tarnauti. O kam dėkoti, kam tarnauti, jei ne kitai motinai, kurios neaplenkė prakeiksmas? Ji turtinga chanum, kilminga svetimšalė. Tarp jos ir Šušik begalinis nuotolis. Ir vis dėlto stambiakaulė kaukazietė jautė, kad kelias nuo išgelbėtos motinos iki motinos, praradusios sūnų, ne toks ir ilgas. Ji tramdė savo balsą, nuo ilgų tylėjimo metų tarytum surūdijusį, kalbėjo tyliai, švelniai, kone dainavo paguodos žodžius. Juk viskas taip paprasta. Šis pasaulis yra šis pasaulis, ten, anapus, Jėzus taip išmintingai viską sutvarkė, kad visi vėl būsime kartu. Ir pirmiausia motinos vėl pamatys savo vaikus. Tai, ką Šušik dabar kalbėjo, sužinojo ne iš Nunik ar kitų raudotojų, o iš savo motinos, kuriai tai paaiškino vienas vardapetas, gyvenęs Vano ežero Achtamaro salos vienuolyne. Ten, danguje, motinos pamatys savo vaikus ne suaugusius, kokius paliko pasaulyje, o mažus kaip kadaise, trejų ar penkerių metų. Gerosios motinos ten, danguje, galės nešioti savo vaikus ant rankų.

Džiaugdamasi, kad ir jos laukia tokia laimė, nerangi moteris pakėlė rankas ir ėmė sūpuoti savo mažąjį nematomą Haiką. Žiuljetės žvilgsnis, kai ji klausydavo tokių istorijų, darėsi vis priešiškesnis, ledinis. Šušik mane, kad svetimšalė nesupranta jos kalbos. Ji sėdėjo ant žemės šalia ponios lovos galvodama, kaip dar galėtų ją paguosti, kuo pasitarnauti. Glostė šaltas Žiuljetės kojas. Tyliai, su užuojauta dejuodama spaudė kojas sau prie krūtinės, kietomis kaimietės rankomis jas trynė, kad sušiltų. Žiuljetė užsimerkusi atsilošdavo į pagalves. Šušik neabejojo, kad nelaimingoji neteko proto. Ji suprato jos beprotystę, juk pati kadaise buvo visai netoli beprotystės, kol džiugi žinia pašaukė ją atgal į gyvenimą. Būdama paprasta moteris, ji negalėjo suvokti, kad toji beprotybė nėra tikra beprotybė, kad tai tik pylimas, pastatytas iš silpnumo, karščio pasekmių, siaubo, vizijų ir baimės sužinoti teisybę, pylimas, už kurio chanum slepiasi nuo dienos šviesos ir aiškaus žinojimo. Beje, gydytojas Petrosas laikėsi tokios pat nuomonės kaip ir Šušik ir manė, kad Žiuljetės pamišimas yra persirgtos dėmėtosios šiltinės pasekmė. Jo požiūrį patvirtino netikėtas įvykis, kai jis keturiasdešimtosios dienos rytą lankė ligonę. Senukas sėdėjo ant lovos krašto bandydamas kuo geresne prancūzų kalba įkvėpti į jos sužvarbusią sielą vilties ir šviesos. Viskas eina į gera, kalbėjo jis. Karas po poros savaičių tikriausiai baigsis, pasaulin sugrįš taika. Ponia turbūt girdėjusi apie Antakijos agos apsilankymą. Senas įtakingas turkų ponas leido aiškiai suprasti, kad Gabrielis Bagratianas su ponia netrukus galėsią grįžti į Prancūziją. Taigi reikia pakentėti dar kelias dienas ir juodviem, tokiems jauniems ir puikiems žmonėms, prasidėsiąs naujas gyvenimas. Širdies gerumas pavertė seną skeptiką ir bambeklį sumaniu pasakų sekėju. Net jo gergždžiantis balsas, jam būdingas niekinamas tonas pasikeitė, tapo švelnus ir jautrus. Kaip tik tuo metu, kai jis pasakojo šią pasakėlę, palapinės angoje pasirodė Iskuhi figūra. Žiuljetė iki šiol maloniai, nors išsiblaškiusi, klausėsi daktaro, bet dabar krūptelėjo, persigandusi atsisėdo, prisitraukė kelius ir ėmė rėkti:

– Ne, ne, tik ne ji! Tegul išeina! Iš jos aš nieko neimsiu… Ji nori mane nužudyti…

Keisčiausia buvo tai, kad Iskuhi šio beprotiško priepuolio metu nė nesujudėjo, jos veidelis persikreipė ir virto mįslinga kauke, atrodė, kad ji tuoj ims rėkti. Gydytojas Petrosas nustėręs žvelgė čia į vieną, čia į kitą moterį. Jam į galvą lindo baisiausios spėlionės. Iskuhi jau seniai dingo, bet Žiuljetė vis nerimo, jos silpna širdis dar ilgai daužėsi.

Kas atsitiko Iskuhi?

Jau penkias dienas ji nematė Gabrielio. Jau dvi dienas neturėjo burnoje nė kąsnelio. Ji badavo be reikalo. Kristaforas, atidavęs konservus šiaurinių linijų kovotojams, moterims paliko šokolado plytelių ir džiūvėsių. Bet Iskuhi norėjo badauti ne tik todėl, kad badavo visi. Ji penkias dienas nematė Gabrielio, bet jos brolis Aramas du kartus pasirodė prie jos palapinės, tačiau ji pasislėpė ir neatidarė. Penkių dienų valandos ištįso tarytum metai, tai buvo nepakeliama. Kodėl Gabrielis neateina? Iskuhi laukė jo kiekvieną sekundę, dieną ir naktį. Dabar ji neitų pas mylimąjį į kovos pozicijas, net jei jos nusilpęs kūnas dar turėtų jėgų. Kiekvieną valandą vis aiškiau tai suprato. Ji gulėjo buvusios Tovmasianų palapinės lovoje sunkiai kvėpuodama, negalėdama pajudinti rankų nei kojų. Galva plyšo nuo ūžesio, panašaus į galingą bangų ošimą. Tačiau šis ūžesys ausyse nebuvo toks stiprus, kad užgožtų tiesos balsą. Kaip mirštantis žmogus godžiai skaičiuoja paskutines akimirkas, taip Iskuhi skaičiavo minutes, praleistas kartu su Gabrieliu. Argi tai keista? Kiek minučių juodu dar galės praleisti ant Damladžko? O Gabrielis švaisto ne tik neįkainojamas minutes, bet ir be galo ilgas jų trumpos meilės dienas. Švaisto? Meilės? Iskuhi negailestingai perkratinėjo viską, ką juodu išgyveno. Taip, Gabrielis buvo su ja švelnus, ją paglostydavo, kartais leisdavo palaikyti ranką jam ant širdies ir paverkti kartu su juo. Bet jis verkė Stefano. O kai atverdavo jai savo sielą, joje būdavo tik skausmas ir gailestis neištikimai žmonai. Jis iki galo atsidavęs tam, kas svetima, nors patyrė tokią išdavystę. Kas iš to, kad jis Iskuhi vadina sesute ir kalba apie „grįžimą namo“? Jo žodžiai – ne glamonės, jie žeidžia kaip ugnis. Vis iš naujo ji prisimena jo dvejojantį atsakymą, kai ji gudriai paklausė: „Jei būtume susitikę ten, plačiajame pasaulyje, ar ir tada būtum pastebėjęs manyje seserį?“ Gabrielis vis dėlto buvo su ja atviras. Visa savo laikysena leido jai suprasti: tu, vargše paprasta mergaite, jei nebūtų taip žiauriai susiklosčiusios aplinkybės, nebūčiau nė pažvelgęs į tave. Dėkoju tau, mažoji sesute, dėkoju šaltomis rankomis ir broliškais santūriais bučiniais, kad taip nori padėti man pakelti skausmą. Bet argi tu, vargše Johunoluko armėnų mergaite, pajėgsi tai padaryti? Nepaisant visko, aš visiems laikams priklausau svetimšalei, prancūzei. Aš mirsiu ne su Iskuhi, o su Žiuljete. Nors ji mane išdavė, aš jai lenkiuosi, o prie tavęs galiu tik pasilenkti.

Nuo šių įžvalgų Iskuhi skausmas neatlėgo. Ji dar atkakliau ieškojo tiesos. Gabrielis tik švelniai priimdavo jos tarnavimą, daugiau nieko. Ar kas pasikeistų, klausė ji save, jei Žiuljetė nepakeltų karštligės? To ji širdyje linkėjo jai šimtus kartų. Ir suprato: ne! Tada Gabrielis mylėtų Iskuhi dar mažiau. Ak, kaip puikiai ligonė jaučia slapčiausias Iskuhi svajones! Ji daugiau niekada nekels kojos į Žiuljetės palapinę, niekada daugiau į ją nepažvelgs. Ir vis dėlto ne Žiuljetė kalta, o tik ji viena, Iskuhi. Bet kodėl ji tokia neverta jo meilės? Ji ne europietė, ji armėno staliaus duktė, Johunoluko kaimo mergaitė. Argi tai tokia rimta priežastis? Ar Gabrielis europietis? Argi jis kilęs ne iš to pat armėnų kaimo kaip ir ji? Skirtumas tik toks, kad ji dvejus metus mokėsi Lozanoje, o jis Paryžiuje praleido dvidešimt trejus. Ne, tai negali būti priežastis. Jis sakydavo, kad ji graži. Palauk! Štai kur visa bėda! Kodėl jis į ją kartais taip keistai žiūri, lyg tolo? Kažkas jį trikdo, šaldo jo jausmus. Įveikdama silpnumą ji nubėgo prie mažo veidrodžio, stovinčio ant stalelio. Bet veidrodis iš tikrųjų nereikalingas, ji ir taip viską žino. Ji luoša. Nors gimė sveika, dabar ji suluošinta. Per pusę metų nuo Zeituno tremties su ranka darėsi vis blogiau. Kai nuimi įtvarą, ranka karo tokia liesa, sunykusi. Kad ir kaip gudriai stengėsi nuslėpti savo trūkumą, Gabrielis jį mato, ji žino. Kartą jis palietė lūpomis jos nesveikąją ranką. Jai atrodė, kad tebejaučia, jog tas bučinys buvo tik iš užuojautos, kad Gabrieliui teko prisiversti. Iskuhi vėl griuvo į lovą. Ūžimas ausyse stiprėjo kaip audra, užgoždamas visa kita. Ji beviltiškai bandė pateisinti Gabrielio dingimą: šiomis dienomis badas tikriausiai viską apvertė aukštyn kojomis. Bagratianas turi iš naujo organizuoti gynybą. Visą laiką girdėti šūviai. Protingi aiškinimai jai nieko nereiškia. Iš ūžesio gilumos jai pasigirdo pačios balsas, tarytum svetimas. Ji išgirdo chanson d’ amour, kurią Žiuljetės prašoma kažkada dainavo Bagratianų viloje. Dainos klausėsi ir Stefanas, o paskui į kambarį įėjo Gabrielis. Galvoje jai nuolat aidėjo pirmosios senovinės dainos eilutės – galima išeiti iš proto: