Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Mokytojas atsistojo ant savo silpnų trumpučių kojų. Išpūtė mažą kaip viščiuko krūtinę lyg norėdamas parodyti, kad jis, savižudybės garbintojas, nepasibjaurės jokiu įžūliu nusikaltimu. Bet savo drąsą jis dabar geriausiai būtų įrodęs, jei būtų kuo greičiausiai pabėgęs nuo dezertyrų. Tačiau Voskanianas nebandys įspėti stovyklos apie pavojų. Jis stovėjo papūtęs lūpas ir linguodamas galva. Kilikianas ir kiti dezertyrai turėjo tai palaikyti susižavėjimo ženklu. Mokytojo galvoje lyg narvelyje uždarytas paukštis blaškėsi mintis, jog reikėtų įspėti saviškius. Bet jai priešinosi puikybė ir baimė, kad Kilikianas ir jo sėbrai palaikys jį bevaliu skuduru, o ne narsuoliu, nebijančiu Dievo nei velnio. Ir čia beveik prieš jo valią išsprūdo išdavikiški žodžiai:

– Rytoj po pietų Ter Haikazunas laikys ypatingas pamaldas, kovotojai liks apkasuose.

Čia jis pataikūniškai mirktelėjo dezertyrams. Dabar jis buvo ne tik kvailai pasipūtęs keistuolis, jis buvo bailys, nematąs išeities. Vienas iš sėbrų tinkamai atsakė į Voskaniano nusižeminimą:

– Kad ko nors neišplepėtum, mokytojau, šiandien ir rytoj tau nevalia iš čia pasitraukti.

Dezertyrai stūmė vyresnybės komisarą priešais save, nors to visai nereikėjo, nes jis trepseno kaip savanoris belaisvis nė negalvodamas bėgti. Jo iš tikrųjų nė sekundės neišleisdavo iš akių. Jis paniuręs sėdėjo viename stebėjimo poste nenuleisdamas akių nuo siauros vieškelio juostos, einačios iš Antakijos į Svediją. Neapykantos liepsna Gabrieliui, Žiuljetei, Ter Haikazunui jo išsigandusioje širdyje staiga sunyko, liko tik maža kibirkštėlė. Jis troško, kad turkai kuo greičiau pultų. Bet tie, regis, nė nemanė dar kartą atakuoti atvirą akmenuotą šlaitą, kišti savo galvas į ugnį. Oronto lygumos vieškeliu žmonės judėjo kaip visada. Nematyti nė vieno zaptijų ar kareivių būrio. Jaučiais kinkyti vežimai, krovininiai asilai, netgi vienas kitas kupranugaris iš lėto slinko keliu į Svedijos savaitinį turgų, lyg ant Musa Dago nebūtų likę nė vieno armėno. Tik prie Džedidjės, kur prasideda prieškalnės, staiga pakilo dulkių debesis. Jam prasisklaidžius pasirodė mažas pilkas karinis automobilis.

Taip atėjo keturiasdešimtoji Musa Dago diena, rugsėjo aštuntoji. Žmonės jau trečią dieną badavo. Moterys šiandien nėjo rinkti nieko vertų žolių, iš kurių virdavo kartaus skonio viralą. Iš skaidraus šaltinio vandens tokia pat nauda. O jei dar ką nors pakramtysi, sodrų žolės stiebą ar nuplautą šaknelę, tada ir dantys turės darbo. Visi, kas dar pastovėjo ant kojų, senukai, motinos, mergaitės, vaikai, rinkosi prie šaltinių. Skaudu buvo žiūrėti, kaip koks nors iš bado išsekęs veidas palinksta prie vandens srovelės, kaip žmogus semia sauja ir geria, nors nejaučia troškulio, daro tai lyg iš pareigos. Keista, kad šie žemės šaltiniai po tiek savaičių sausros, po to, kai iš jų atsigerdavo tūkstančiai burnų, vis dar neišseko. Žmonės slinko prie jų, sėmė gyvybę saujomis ir lūpomis, niekas nesinešė vandens namo ąsočiais ar kibirais.

Nereikia manyti, kad išbadėję žmonės trečiąją visiško pasninko dieną apskritai jautėsi blogiau negu pirmosiomis dienomis. Žarnų traukuliai, spaudimas paširdžiuose išnyko, atsirado bejausmis lengvumas. Kai kurie gulėjo išsitiesę, giliai kvėpuodami, ir jų kūnai jiems atrodė lyg akytas gipsas, stingstantis ore. Kiti pusiau sapnavo, jiems rodėsi, kad jų oda pamažu virsta sparnais, jei tik panorėtų, galėtų pabandyti pirmą kartą palaimingai pakilti į orą. Kai kuriuos buvo apėmusi klastinga linksmybė, jie pasakojo ilgas istorijas iš praeities, negudrius anekdotus apie namus ir darbus, apie bites ir vikšrus, vynuoges ir medžius ir iš to juokėsi garsiau už kitus. Viską gaubė švelnaus lėtumo šydas. Maži vaikai kietai miegojo, netriukšmavo ir didesnieji, net paaugliai, jei šiuo metu neturėjo tarnybos pareigų, atrodė gąsdinamai ramūs. Prieš pietus mirė trys pagyvenę žmonės ir du kūdikiai. Motinos spaudė vargšus mažylius prie tuščių krūtų, kol tie sustingdavo.

Permainingas pastarųjų dienų vėjas šiandien plokštikalnėje ėmė pūsti viena kryptimi, iš pietryčių. Miesto dauba nebuvo tokia žema, kad jos nepasiektų su smėliu sumišę oro sūkuriai. Kartais atrodė, kad vėjas iš naujo įpūs didžiules gaisravietes, dengiančias Damladžko krūtinę. Viską, kas gyva, vėl užklupo troški stepių kaitra. Ąžuolų ir bukų lapai seniai buvo nudžiūvę. Net amžinai žaliuojančių krūmų bei vijoklių lapeliai gaubėsi kaip raukšlėti delnai. Bet žmonės, svaigulio apimti, nejautė oro permainų. Jie net nepastebėdavo, kad burna, gomurys, liežuvis ir gerklė pilni aštrių kaip krištolo krisleliai pajūrio smilčių.

Priešingai negu stovyklos žmonės, kovotojai dar turėjo nemažai gyvybės ir valios jėgų, nors sotūs toli gražu nebuvo. Išdalytos mėsos ir Bagratianų konservų neužteko bent trumpam numalšinti alkį. Nepritekliai, kad ir keista, tik didino vyrų ryžtą, žadino nenumaldomą troškimą kovoti ir vienaip ar kitaip viską išspręsti. Naujoji tvarka leido Gabrieliui Bagratianui rengtis naktiniam išpuoliui ir nesirūpinti, ar žmonės ryšis palikti Damladžką. Savo kovotojais jis galėjo visiškai pasitikėti. Šiąnakt smogs didįjį smūgį. Proveržis į slėnį kruopščiai apgalvotas. Gabrielis nepamiršo nieko. Kiekvienas vyras žino savo vietą, kiekviena minutė tiksliai apskaičiuota. Būdamas mokslininkas, Gabrielis vengė atsitiktinumų. Svarstė vis naujas galimas kliūtis, lygino vieną galimybę su kita. Pagrindinio smūgio kovotojus turi dengti gudriai išdėstyta laisvųjų šaulių sistema, jie užims savo vietas tris valandas prieš mūšio pradžią. Negana to! Gabrielis Bagratianas sumanė tariamais puolimais ir netikėta ugnimi neduoti turkams ramybės šiaurinėse aukštumose, kad jie čionai patrauktų kuo daugiau dalinių iš slėnio. Turkai pasidavė jo provokacijai. Iš jų elgesio nesunku atspėti, kad per dvidešimt keturias valandas jie tikisi viską baigti. Aukštumose anapus Šiaurinės perėjos jie rengiasi iš pozicinio karo pereiti į puolimą. Armėnijos sūnūs matė tarp medžių ir krūmų baimingai lūkuriuojančias pėstininkų eiles. Jie tempė ant pečių storus nužievintus kamienus, kuriuos panešėję numesdavo ant žemės. Be abejo, tai bus kilnojamos priedangos, kai jų būriai pradės puolimą.

Bagratianas ir Čaušas Nurhanas priešakinėje tranšėjoje ėjo nuo vieno kovotojo prie kito tikrindami, ar šautuvai nutaikyti reikiama kryptimi. Kai anoje pusėje turkai pro medžių kamienus pasislinkdavo arčiau, Gabrielis duodavo komandą paleisti vieną kitą šūvį. Iki vidurdienio buvo išvestas iš rikiuotės ne vienas turkų kareivis. Į mirtiną šūvį būdavo atsakoma netvarkinga smarkia ugnimi, kulkos prašvilpdavo virš gynėjų galvų arba įstrigdavo akmenų užkardose. Išdidūs kovotojai įsitikino, kad naujosios užkardos tokios stiprios, jog jas galima sugriauti tik su artilerija. Bet dar nematyti jokių tos artilerijos ženklų. Keistas svaigulys, kilęs iš alkio, kai kuriems armėnams kėlė nevaldomus protrūkius. Jie žūtbūt norėjo išprovokuoti turkų puolimą. Išlipdavo iš apkasų, šokinėdavo ant užkardų, kai kurie išbėgdavo toli į priekį tarp išdėstytų dirbtinių priedangų. Čaušas Nurhanas ir žemesnieji vadai turėjo nemažai vargo tramdydami beprotiškus išpuolius. Bet turkai nesidavė išviliojami. Jie visai sutriko matydami laukinį gyvybingumą tų, kuriuos manė esant mirusius ar nusilpusius iš bado. O kai dalis uolose išdėstytų būrių netekę kantrybės išsiveržė į priekį, iššaudė turkų sargybos būrį ir be vargo grįžo atgal, vyriausybės daliniai dar kartą įsitikino, kad tikriausiai pats nelabasis padeda prakeiktos rasės vaikams.