Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Daugelio kartais labai audringų vadovybės posėdžių metu Ter Haikazunas niekada neprarasdavo kantrybės. Net kai prieš šešias dienas spyriu išvarė Hrantą Voskanianą, tai buvo padaryta oriai, kunigas neprarado savitvardos. Šį kartą jis irgi neparodė susijaudinimo ženklų, pakilo išblyškęs ir beveik iškilmingai kreipėsi į susirinkusius:

– Užteks! Mūsų pasitarimai neteko prasmės. Žmonės išrinko mus savo vadovais. Taigi šiandien, dvidešimt aštuntąją dieną, skelbiu, jog vadovavimas baigėsi, kadangi Vadovų taryba prarado jėgą ir vienybę, kad galėtų ką nors spręsti. Jei net Aramas Tovmasianas, atsakingas už stovyklos vidaus tvarką ir ramybę, nori išardyti mūsų bendriją, tada iš nieko daugiau negalime reikalauti klusnumo ir nurodymų vykdymo. Taigi nuo šiol grįžtame į tokią būklę, kokia buvo kaimuose prieš Vadovų tarybos rinkimus. Muchtarai vieni rūpinsis kaimų bendruomenėmis, o aš – apskrities vardapetas – vadovausiu žmonėms. Būdamas vadovas reikalauju, kad Gabrielis Bagratianas ir toliau organizuotų gynybą. Kaip kovotojų vadas jis nepriklausomas. Ar jis nuspręs rengti išpuolį, ar kitaip užtikrinti gynybą – tai jo reikalas, niekas neturi jam prieštarauti. Kadangi esu kunigas, skelbiu iškilmingas pamaldas, apie jų laiką pranešiu vėliau. Neturiu teisės uždrausti jokių galimybių gelbėtis. Taigi pastorius Aramas Tovmasianas po pamaldų galės paskelbti ir pagrįsti savo siūlymą visiems žmonėms. Jie patys turės ryžtis, ar pasitraukti nuo kalno, ar pasitikėti mūsų kovotojų narsa ir mūsų vadovo planais. Po šio sprendimo žmonės nuspręs ir kitą dalyką – kiekvienas darbais ar žodžiais pasipriešinęs tam, kas nutarta daugumos, bus vietoje sušaudytas. Štai taip! Ar norite dar ką pasakyti?

– Pritariu ir dar kartą pritariu! Pagaliau baigsis tušti plepalai, – suniurzgė gydytojas Petrosas stovėdamas prie niekieno nepaveldėtos Grikoro knygų pilies ir vartydamas seno Brokhauzo leksikono spalvotus puslapius.

Kitiems įgaliotiniams sprendimas irgi patiko. Ne vienam iš jų Ter Haikazuno įvedama diktatūra pasirodė geriausia išeitis. Ramiais laikais malonu vadovauti, bet kai lieka vienas žingsnis iki pražūties, patogiau pasinerti minioje. Muchtarai nuo dabar tapo paprastais kaimų seniūnais ir niekuo daugiau. Vadovų taryba, kurią buvo išrinkęs didysis susirinkimas Bagratianų vilos sode, suiro ramiai ir be protestų. Ter Haikazunas žengė išmintingą žingsnį, bet kartu prisiėmė baisią auką. Vadovybė atsikratys nepatikimų žmonių ir maištautojų, bet kunigas šią paskutinę valandą turės vesti žmones per mirtį pas Aukščiausiąjį, jis vienas. Vyrai tylėdami skirstėsi iš vyresnybės barako.

Bet pastorius Aramas degė pykčiu Ter Haikazunui, Gabrieliui Bagratianui, o labiausiai pačiam sau. Paskubomis atsisveikino su tėvu nieko neatsakydamas į jo klausimus. Širdyje kunkuliavo prisiminimai apie Zeituno tremties dienas. Juk ir tada jis gėdingai išdavė savo tikėjimą ir jau trečią dieną paliko savo kaimenę, jam patikėtus našlaičius. Argi ne smerktinas jo elgesys buvo ir tada, kai leido savo tikėjimo broliui Harutiunui Nochudianui, tam nesvyruojančiam Kristaus liudytojui, senam ir paliegusiam, vienam eiti į tremtį? Su kartėliu pastorius suvokė, kad žmogų kiekvieną kartą įvilioja į spąstus ta pati nuodėmė. Dar niekingiau, gėdingiau, egoistiškiau jis pasidavė šiandienos pagundai ir pralaimėjo! Aramas be tikslo klaidžiojo ant Damladžko, paskui taku nusileido į pakrantę rūpintis neišsprendžiamais žvejybos reikalais. Gailesčio jis nebejautė, tik išsigandęs pajuto, kad nuolatos darosi vis labiau užsispyręs. Geriausia būtų nelaukti, ką nuspręs minia, nieko nesiūlyti, o tiesiog pasiimti Hovsaną, kūdikį ir pabėgti. Gevorkas praverstų kaip geras pagalbininkas. Tėvą, žinoma, teks palikti, nes jis į tokią kelionę nesileis. Plaukikai per Arsą gana lengvai pasiekė Aleksandretę. Kodėl jo mažytė šeima negalėtų per tris naktis pajūriu nukeliauti iki Aleksandretės? Ponas Hofmanas, priėmęs plaukikus po savo stogu, būdamas protestantas, neišvarys protestantų pastoriaus. Žinoma, kunigystės po tokių gėdingų išdavysčių teks išsižadėti. Tovmasianas užčiuopė savo piniginę. Penkiasdešimt svarų – nemaži pinigai. Paskui jis dvasinio pasibjaurėjimo perkreiptu veidu pažvelgė į krantą plakančias bangeles. O kaip Iskuhi?

Nei Gabrielio, nei Aramo planams nebuvo lemta išsipildyti, neįvyko ir visuotinio balsavimo. Užtvanka gali sugriūti vandeniui dar nepasiekus jos viršaus, dažniausiai visai netikėtoje vietoje.

Prie Pietų bastiono į jūros pusę buvo plati, sausomis viksvomis apžėlusi laukymė. Ten apsistojo Sarkisas Kilikianas ir rūstusis šio gynybos ruožo komisaras Hrantas Voskanianas. Už kelių žingsnių ilgaplaukis ir dar du neaiškios kilmės dezertyrai lošė kriauklelėmis, kiekvieną ėjimą palydėdami skambiais šūksniais visomis Sirijos tarmėmis. Mokytojas savo iškalba stengėsi padaryti įspūdį „rusui“, kalbėjo taip garsiai ir įtaigiai, kad ir apspurę lošėjai nugirsdavo kai kuriuos jo išmintingus posakius. Tačiau į aistringus neūžaugos bandymus Kilikianas, įsikandęs šaltą Grikoro čibuką, nieko neatsakydavo ir atkakliai tylėjo tarsi nebylys.

– Tu mokytas žmogus, Kilikianai, buvęs studentas, – postringavo garbanotasis mokytojas, – tu mane suprasi. Visą laiką tylėjau, per daug branginau savo mintis. Net su vaistininku, kuris pasisavino daug mano minčių ir idėjų, apie tai nekalbėjau. Tu pažįsti gyvenimą, Kilikanai, blaškeisi po pasaulį kaip niekas kitas. Panašiai buvo ir man, nors tau galbūt atrodo, kad Hrantas Voskanianas visą gyvenimą buvo tik pasigailėjimo vertas mokytojėlis purviname kaime. Juk tu nieko apie mane nežinai. Aš kai ką sumaniau! Nori išgirsti ką? Reikia viskam padaryti galą, supranti? Padaryti galą! Nėra kitos išeities.

Sarkisas Kilikianas pasirėmė alkūne ir pirštais sutrynė dovanoto tabako likutį. Kiti maišė švarų, šviesų tabaką su džiovintais lapais, bet „rusas“ rūkė jį gryną, nesukdamas galvos, kad atsargos mažėja dvigubai greičiau. Iš tylenio Kilikiano buvęs tylenis Hrantas Voskanianas galėjo daug ko pasimokyti. „Rusas“ tylėjo taip šaltai, kad atrodė, jog tuoj ims byrėti medžių lapai. Bet mokytojui ši tyla sukėlė pagyrūniškų žodžių proveržį, kuriame buvo pilna iškraipytų ir suvulgarintų Grikoro minčių.

– Taigi tu mane supranti, Kilikanai, kaip ir aš suprantu tave, todėl ir tyli. Kaip ir tu aš tikiu, kad Dievo nėra. Ir kam būtų reikalinga tokia nesąmonė? Pasaulis – tai purvo luitas, sukasi sau, ir tiek. Tik chemija ir astronomija, daugiau nieko. Parodysiu tau Grikoro žvaigždėlapį. Ten viską pamatysi. Nieko, išskyrus gamtą. Jei kas ją sukūrė, tai nebent velnias. Tai kiaulystė, nešvari kiaulystė. Bet paskutinio ji iš mūsų negali atimti, Kilikianai, supranti? Gali jai spjauti į veidą, subjauroti, parodyti jai jėgą, gali iš jos pasitraukti. Čia ir yra mano idėja. Aš, Hrantas Voskanianas, nors ir esu mažas, parodysiu gamtai, velniui ir Viešpačiui Dievui, kur jų vieta, nubausiu juos. Tegul jie niršta ant mokytojo Hranto Voskaniano, jie vis tiek bejėgiai, supranti? Jau atsirado tokių, kurie pritaria mano idėjai. Naktimis aš lankausi palapinėse, cha, cha, čia ir Ter Haikazunas negali man sutrukdyti… Ar matei, kaip beprotis Gevorkas mėto lavonus nuo uolos į jūrą? Jie nuskrenda tarytum balti paukščiai. Ir aš taip sumaniau. Ir mes taip nuskrisime, tu, aš ir kiti, pirma negu turkai nugalabys mus prieš mūsų norą. Mažas žingsnelis, tu dar nespėjai pasiekti vandens – ir tavęs jau nėra. Ar supranti mane? O tada ištirpsime jūroje. Tai mes pasirinksime laisvai, o gamta, velnias, turkai ir kitos bjaurybės liks kvailio vietoje, sprogs iš pykčio, mes juos nubausim, jie bus silpnesni. Tu, Kilikanai, mane supranti…