Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Gabrielis Bagratianas, – prabilo jis nežiūrėdamas į savo priešininką, – į viską žiūri kaip kariškis, kaip karininkas. Man irgi niekas negalėtų prikišti, kad šalinausi nuo kovos. Bet aš viską priimu ne kaip kariškis. Mano jausmai kitokie. Mes visi į šią padėtį žiūrime kitaip nei Bagratianas, tai visiems aišku. Ar verta lieti kraują dar viename mūšyje, jei po trijų dienų imsime mirti iš bado? Ir tai tik tada, jei mums vėl pasisektų laimėti. Kam visa tai?

Iki šios akimirkos tai, ką Aramas laikė „išeitimi“, buvo tik neapibrėžta mintis, neturėjusi aiškių bruožų. Neįveikiamas troškimas pasipriešinti Bagratianui staiga suteikė šiam neaiškiam planui ryškią formą, gerai apgalvoto sprendimo regimybę.

– Ter Haikazunai ir visi čia susirinkę vyrai, turite sutikti, kad čia, ant Damladžko, priėjome ribą, kai būtų geriau pirmiausia nužudyti mūsų moteris, paskui nusižudyti ir patiems, o ne laukti turkų ar bado mirties. Todėl siūlau palikti kalną rytoj, poryt, kaip galima greičiau. Turime gerai apsvarstyti, kokiu būdu tai padaryti. Manau, turėtume rinktis kelią į šiaurę, žinoma, ne kalnais, nes ten stovi turkų užkardos, o palei jūrą. Iš pradžių turėtume pasiekti Ras el Chanziro šlaitus. Nedidelę įlanką saugo kalnai, ir joje, aišku, daugiau žuvies negu mūsų pakrantėje. Plausto ten nereikės, užteks vien tinklų, galiu jus užtikrinti…

Pasiūlymas neatrodė toks beprotiškas, koks iš tikrųjų buvo. Svarbiausia, kad Aramas siūlė veikti, siūlė kad ir miglotą, bet tokią viliojančią galimybę pralaužti Damladžko mirties žiedą. Iki šiol ramiai sėdėję vyrai ėmė svyruoti lyg staigiam vėjui papūtus, linko čia į vieną, čia į kitą pusę. Tik Bagratianas liko ramus ir prašydamas žodžio pakėlė ranką.

– Graži svajonė, pastoriau Aramai. Prisipažinsiu, ir mane aplankydavo panašios mintys. Tačiau turime apsvarstyti, ko jos vertos. Taigi įsivaizduokime palankiausią atvejį, nors aš, atsakingas vadovas, neturėčiau to daryti. Sakykime, kad mums pavyks naktį apeiti turkus ir pasiekti Ras el Chanzirą. Lengvabūdiškai patikėsiu, kad zaptijai ir kariškiai nepastebės ilgos, padrikos keturių ar penkių tūkstančių žmonių eisenos, slenkančios mėnulio nušviestu pajūriu, juk artėja pilnatis. Gerai! Mes netrukdomi prieisime prie kyšulio uolų. Turėsime jas aplenkti, nes nedidelė įlanka yra anapus kyšulio. Nepertraukite manęs, pastoriau, galite manimi patikėti, tiksliai prisimenu žemėlapį… Ar įlankos krantai uolėti, ar ten yra vietos žmonėms apsistoti, nežinau. Ir čia pritarsiu Tovmasianui ir tikėsiu palankiausia galimybe. Taigi, sakykime, ten rasime pakankamai vietos stovyklai, o turkai bus tokie akli, kad šešias, o gal net aštuonias dienas mūsų naujos stovyklos nepastebės. Bet dabar turiu paklausti svarbiausio dalyko: kokia mums iš to nauda? Atsakymas? Iš gerai pažįstamos vietos pateksime į nežinomybę. Priversime išsekusius, nuo bado nusilpusius moterų ir vaikų kūnus ilgai ropštis per sunkiai įveikiamas uolas ir skardžius, daugelis tikriausiai neištvers tokio žygio. Paliksime stovyklą, prie kurios jau visi priprato, ir turėsime statyti naują gyvenvietę, nors neturime nei jėgų, nei medžiagų. Manau, tai kiekvienas supranta! Kadangi nėra nešulinių gyvulių, ant Damladžko liks patalynė, antklodės, virtuvės įranga, įrankiai. Be savo mantos negalėsime pradėti naujo gyvenimo, net jei ateisime į rojų, kuriame duona auga ant medžių, to nenuginčys ir pastorius. Paliksime išbandytą, galingą tvirtovę, kurios pranašumus turkai spėjo įvertinti. Strategiškai puikią padėtį kalno viršuje pakeisime į nesaugią, niekuo nepridengtą žemumą. Ją užimti priešams užteks pusės valandos, Tovmasianai. Žinoma, turėsime vieną pranašumą. Kelias į jūrą iš ten bus trumpesnis negu nuo mūsų terasos. Šiaip ar taip, bijau, kad ne mes ten valgysime žuvį, o patys tapsime žuvų maistu.

Aramas Tovmasianas ne kartą pertraukė Gabrielio kalbą piktais šūksniais. Sveiko proto balsas, raginantis jį šią lemtingą valandą pamiršti niekingus jausmus, nuolat silpo. Puldamas Bagratianą su vos tramdomu aršumu, jis stengėsi nežiūrėti jam į akis.

– Gabrielis Bagratianas įsitikinęs, kad tik jis vienas gali būti teisus. Nenori pripažinti, kad ir mes turime galvas. Jam mes tik gailesčio verti kaimiečiai. Gerai, neneigsiu, mes iš tiesų paprasti valstiečiai ir amatininkai, nesame jam lygūs. Jis uždavė mums daug klausimų, norėčiau ir aš jį kai ko paklausti. Jis, mokytas karininkas, pavertė Damladžką galinga tvirtove, tai tiesa. Bet kokia mums šiandien nauda iš tos tvirtovės ir iš Damladžko? Jokios! Priešingai, jis mums trukdo ieškoti išsigelbėjimo kelio. Jei turkams užteks proto, jie mūsų nė nepuls, per kelias dienas pasieks savo tikslo nepatirdami jokių nuostolių. Bet nesvarbu, ar mūšis įvyks, ar ne, tačiau kurgi ta nauja idėja, kur naujas bandymas išvengti mirties? Žinoma, lengviau sutikti mirtį čia, ant kalno, įprastoje aplinkoje. Nereikia jokių pastangų. Bet aš laikau gėdingu tokį pasyvų nuolankumą, tokį niekingą žlugimą. Ir dar noriu paklausti svarbiausio dalyko: ar Gabrielis Bagratianas gali ką pasiūlyti, kaip apsiginti nuo bado? Ar jis sugeba tik šaipytis iš mano žvejybos? Kol kas daugiau nematau jokių pastangų. Jei daugiau vyrų būtų man padėję, užuot nuolat lakstę į pratybas, gal ir laimikiai būtų geresni.

Pastorius, iki šiol išlaikęs bent išorinę ramybę, staiga pašoko ir aistringai sušuko:

– Ter Haikazunai, labai rimtai siūlau paskersti visus gyvulius, kuriuos dar išsaugojome, mėsą iškepti ir padalyti žmonėms! Rytoj naktį, vėliausiai poryt leidžiamės į kelionę. Apsistosime prie uolų įlankos, kur bus daugiau žuvies!

Staigus ir ryžtingas pasiūlymas išmušė vangiai mąstančius muchtarus iš vėžių. Jie ėmė linguoti kaip musulmonai per savo maldas. Senasis Tovmasianas, Aramo tėvas, išsigandęs sumirksėjo. Kebusianas nusišluostė prakaituotą plikę, iš jo lūpų prasiveržė dejonė:

– Reikėjo mums eiti į tremtį… Ar būtume gyvi, ar mirę… Vis tiek geriau…

Tuo metu Ter Haikazunas iš abito rankovės išsitraukė suglamžytą popieriaus lapelį. Buvo gera proga ne tik atsakyti į Kebusiano dūsavimus, bet ir apginti Damladžką nuo Aramo. Jis perskaitė laiškelį tyliai, be išraiškos:

„Harutiunas Nochudianas, Bitiaso pastorius, Svedijos pajūrio vardapetui Ter Haikazunui, Johunoluko kunigui. Pirmiausia ramybė Tau, mylimas broli Kristuje Ter Haikazunai, ir visiems mano mylimiems žemiečiams ant Musa Dago ar kur jūs būtumėte. Meldžiu Dievą ir tikiuosi, kad vis dar tebesate ant kalno. Jei Dievas leis, šis laiškas pasieks Tave; įduosiu jį vienam geros širdies turkų karininkui. Mūsų tikėjimas labai žiauriai bandomas, bet tikriausiai Viešpats atleistų, jei mes jį prarastume. Kai rašau šį laiškelį, mano vargšės mielosios, šventosios palydovės, mano žmonos žemiškieji palaikai guli šalia manęs nepalaidoti. Tu tikriausiai prisimeni, kad ji visą laiką drebėdavo dėl mano gyvybės, nes buvau silpnos sveikatos, saugojo, kad nepersidirbčiau, kad neišeičiau laukan be kepurės, kad per daug neišgerčiau svaiginamųjų gėrimų, nes tai buvo mano nuodėminga silpnybė. O dabar viskas atvirkščiai. Dievas išklausė jos karštų maldų, ji mirė pirma manęs, mirė iš bado, paliko mane, nelaimingoji! Paskutinis dalykas, kurį ji padarė – nusirišo skarelę, kai rytą stepėje buvo labai šalta, ir aprišo ja man kaklą. Dievas baudžia mane kaip Jobą. Aš silpnas, ligotas, kosintis vargšas, bet dar nesibaigė mano jėgos, kurias norėčiau tūkstantį kartų prakeikti. Mano žemiškoji globėja mirė, o aš, matyt, pergyvensiu visus. Jaunus mano parapijos vyrus Antakijoje atskyrė nuo mūsų, apie juos nieko daugiau nežinome, kiti išmirė, liko tik dvidešimt septyni. Bijau, kad mirsiu paskutinis, nors esu silpnas ir nevertas. Dabar kasdien mums duoda truputį duonos ir bulguro, nes čia lankėsi komisijos, bet tai tik pailgins mūsų kančias. Galbūt šiandien atvyks inšaat taburi užkasti daugybės lavonų. Jie paims ir mano gyvenimo draugę, ir dar turėsiu jiems už tai dėkoti. Štai ir prirašiau pilną lapą. Lik sveikas, Ter Haikazunai. Kada ir kur mes susitiksime?“