Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Čia žodžiai nutrūkdavo. Ir staiga pasikartojo tas siaubas, kurio jau seniai nebuvo patyrusi. Tas vaizdas Marašo vieškelyje – kaip kaleidoskope besikeičiantis šeriuotas žudiko snukis išniro jai prieš akis, lindo vis arčiau. Staiga bjaurus veidas sustingo, lyg kaleidoskopas būtų sugedęs. Sustingusi kaukė kažkaip paslaptingai virto Gabrielio veidu, priešiškesniu ir piktesniu už aną. Iskuhi iš baimės ir skausmo užgniaužė kvapą. Ji tyliai meldė pagalbos:

– Aramai!

Tuo metu pastorius Aramas iš tikrųjų buvo netoli sesers palapinės. Atėjo su Hovsana, o toji laikė ant rankų vargšą kūdikį. Kai Aramas šiurkščiai pareikalavo įleisti, palapinėje niekas neatsiliepė. Tada nelaukdamas išsitraukė peilį ir perpjovė virveles, kuriomis palapinė buvo užrišta iš vidaus. Pastorius nusimetė nuo pečių didžiulį maišą. Žmona su vos gyvo kūdikio ryšulėliu sustojo už kelių žingsnių. Viskas rodė, kad šie savitvardą praradę žmonės pasirengę jau dabar palikti Damladžką, nelaukdami nei iškilmingų pamaldų, nei susirinkimo. Tovmasianas, regis, ieškojo Gevorko, o paskui visi kartu leisis kelionėn į saugią nežinią.

Jei pastorius Aramas šią valandą būtų buvęs savimi – švelnus, krikščioniškas, mylintis, stiprus ir linksmas brolis, koks būdavo Zeitune, – Iskuhi ilgai nedvejodama tikriausiai būtų ėjusi kartu su juo. Ko jai likti tuščioje palapinėje? Žinojo, kad ilgai neišsilaikytų ant kojų ir tada kur nors viskas ramiai baigtųsi – ūžesys ausyse, Gabrielis, ji. Tačiau į palapinę įsiveržė ne mylintis brolis, o nepažįstamas žiaurus tironas mojuodamas lazda.

– Kelkis! Greičiau renkis! Eisi kartu su mumis!

Pikti žodžiai prislėgė Iskuhi lyg akmenys. Išsitiesusi, sustingusi ji žvelgė į Aramą negalėdama jo atpažinti. Net norėdama su juo eiti, nepajėgtų pajudėti. Tovmasianas tvirčiau suspaudė lazdą.

– Ar apkurtai? Įsakau tau: tučtuojau kelkis ir renkis! Įsakau, nes aš – tavo vyresnysis brolis ir dvasinis tėvas. Ar supranti? Pasistengsiu atplėšti tave nuo nuodėmės!

Iskuhi gulėjo sustingusi, kol Aramas ištarė „nuodėmė“. Bet šis žodis pažadino joje šimtus pikto protesto šaltinių. Silpnumą kaip ranka nuėmė. Ji pašoko, pasitraukė už lovos galo ir suspaudė mažą dešinės rankos kumštelį pasiruošusi gintis. Bet į palapinę įkišo galvą dar vienas priešas – Hovsana.

– Palik ją, pastoriau, tegul žinosi! Ji žuvusi. Nesiartink prie jos, dar užsikrėsi. Palik ją! Jei ji eis su mumis, Dievas mus dar labiau nubaus. Ir kam ji reikalinga? Eime, pastoriau. Visada žinojau, kas ji per viena. Bet tu ją tik paikinai. Dar Zeituno mokykloje meilinosi prie jaunų mokytojų, ji tiesiog pašėlsta, kai pamato vyrą. Palik ją, labai prašau, ir einam!

Iskuhi akys išsiplėtė iš siaubo. Nuo tada, kai Žiuljetė susirgo, ji nebuvo mačiusi Hovsanos ir nenutuokė, kad priešais ją stovi tikra apsėstoji. Pastoriaus žmona buvo labai pasikeitusi. Norėdama permaldauti Dievą ji buvo visai trumpai nusikirpusi savo gražius plaukus. Galva atrodė mažutė, veidas piktas kaip raganos. Sulysusi, susiraukšlėjusi, pūpsojo tik didelis pilvas, likęs po sunkaus gimdymo. Hovsana kaltindama vyro seserį piktai atkišo ryšulėlį su kūdikiu ir suspiegė:

– Tik pažiūrėk! Tai tu dėl visko kalta!

Tik dabar iš Iskuhi lūpų pasigirdo pirmieji žodžiai:

– Jėzau, Marija!

Galva nusviro jai ant krūtinės. Ji prisiminė, kaip sunkiai Hovsana gimdė ir kaip ji nugara rėmė gimdyvę. Ko iš jos nori šiedu išprotėję žmonės? Kodėl nepalieka jos ramybėje paskutinėmis jos gyvenimo valandomis?

Tuo tarpu pastorius išsitraukė stambų sidabrinį laikrodį ir mojuodamas grandinėle pratarė:

– Duodu tau dešimt minučių. Greitai renkis. – Tada atsisuko į Hovsaną: – Patylėk! Ji eis kartu su mumis. Nepaliksiu jos. Esu už ją atsakingas Dievui…

Iskuhi nejudėdama stovėjo už lovos. Aramas nelaukė ir po trijų minučių išėjo iš palapinės. Sunkų laikrodį tebespaudė delne. Lauke, Trijų palapinių aikštėje, pasigirdo keistas triukšmas.

Tarp šeicho palapinės ir palapinės, kurioje gulėjo ligonė, tyliai kaip katės slinko dvidešimt trys vyrai. Ilgaplaukis dezertyras, regis, buvo jų visų vadovas. Ši įtartina asmenybė vadovavo nekviestiems svečiams, o Sato, dvidešimt ketvirtoji šioje gaujoje, rodė jiems kelią. Ji trynėsi rankove nosį lyg niekuo dėta, norėdama parodyti, kad ji, nekaltas vaikelis, nežino ir nesupranta, koks šio netikėto išpuolio tikslas. Tikriausiai kokie nors kariniai reikalai. Tarp užpuolikų nebuvo nei Kilikiano, nei jo gudragalvio komisaro. Tvyrojo kažkokia nejauki ir klastinga atmosfera, kokia dažnai būna prieš nusikaltimą. Dezertyrai neatrodė labai įtartinai, keista buvo tik tai, kad kai kurie prie šautuvų buvo prisitvirtinę turkiškus durklus. Bet juk dažnai pro šalį glaudžiomis gretomis į savo pozicijas arba iš jų žygiuodavo kovotojų kuopos. Ypač šiandien, kai šiaurinėse pozicijose netilo susišaudymai, ginkluotų vyrų būrys nieko nestebino. Kai Aramas Tovmasianas išėjo iš Iskuhi palapinės, nusikaltėliai jau buvo pradėję savo darbą. Tačiau Aramas valandėlę stebėjo juos visiškai abejingai. Jo galvoje sukosi kitos mintys, mintys apie tai, ką ketina daryti, todėl tik pagalvojo, kad ginkluoti vyrai vykdo kažkokį Bagratiano įsakymą. Bet kas jam darbo, juk jis jau atsiskyrė nuo tautiečių, Damladžko gynyba – ne jo reikalas.

Tačiau našlė Šušik buvo akylesnė. Savo stambiu kūnu ji užstojo visą palapinės angą. Tuoj suprato, ką reiškia Sato elgesys, jos gestų kalba, kodėl ji nuolat rodo į ponios palapinę. Šušik plačiai išskėtė kojas ir rankas norėdama savo kūnu užkirsti kelią blogiui. Į būrio priekį išlindo ilgaplaukis.

– Mus atsiuntė paimti maistą, kurį jūs slepiate.

– Nieko nežinau apie jokį maistą…

– Kurgi ne. Sidabrinės skardinės su žuvimi aliejuje, vyno ąsočiai, avižų dribsniai.

– Nėra jokio vyno ir jokių dribsnių. Kas tave atsiuntė?

– Ne tavo reikalas. Komendantas!

– Tegul komendantas ateina pats.

– Šalin iš čia! Paskutinį kartą sakau tau, kvaila boba! Užteks jums sėdėti ant maisto atsargų. Jos priklauso mums!

Šušik nieko neatsakė, tik žvilgsniu ir imtynininko rankomis sekė ilgaplaukio judesius. Jis numetė šautuvą ir taikėsi prie jos prisiartinti. Kai iš kairės pusės puolė moterį, toji apglėbė jį iš apačios už šlaunų, iškėlė liesą vyrelį geležinėmis rankomis ir sviedė į plėšikų būrį taip, kad tas krisdamas pargriovė dar du. Ir vėl milžinė stovėjo rami, net neuždususi, išskėtusi rankas laukdama kito užpuoliko. Bet mirtis užklupo netikėtai, ji net nepajuto. Klastingas smūgis šautuvo buože sutrupino jai galvą. Mirė ji labai greitai, suvokdama tik savo laimę, nes ir šiomis kovos minutėmis nepamiršo vieno: Haikas liks gyvas. Griūdama ant žemės ji savo lavonu užtvėrė kelią pas nelaimingąją Stefano motiną. Tik dabar pastorius Aramas suprato, kas čia dedasi. Rėkdamas, aukštai iškėlęs lazdą jis puolė dezertyrus, kurie, išvydę tokią netikėtą žmogžudystę, kiek sutriko. Dabar Tovmasianui būtų buvę geriausia parodyti savo galią. Juk jis pastorius, vienas iš aukščiausių vadų. Reikėjo duoti griežtą komandą, stverti nuo žemės ilgaplaukio šautuvą. Smalsios akys laukė, ar pastoriaus autoritetas sutramdys užpuolikus. Bet Aramas jau seniai prarado dvasios pusiausvyrą ir viską darė atvirkščiai. Jis puolė į gaujos vidurį aklai ir beprasmiškai mojuodamas lazda. Atsakymas buvo dūris į nugarą žemiau dešiniosios mentės.