Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Spręsk mano bylą, o Dieve, mano reikalą gink nuo žmonių nedorųjų!“

Diakonas atsiliepė švelniu balsu:

„Kodėl mane tu atstūmei? Kodėl turiu vaikščiot nuliūdęs, priešo prispaustas?“

„Prie Dievo aukuro žengsiu, pas savo džiugesio Dievą.“

Kol Ter Haikazunas nesuklysdamas pakaitomis su diakonu pagiedojo ilgą dialogą, kito Ter Haikazuno akys regėjo nepakeliamus dalykus. Nuvytę lapai, kurie gulėjo visur, jau nebebuvo lapai, o purvas, nešvarumai, kažkokie nenusakomi puvėsiai, kuriais aptaškė altorių Dievo priešai, nusikaltėliai. Kitaip to nepaaiškinsi, juk iš dangaus purvais nelyja. Ter Haikazunas įsmeigė akis į mišiolą, kad nematytų baisaus išniekinimo. Bet argi to nemato žmonės? Čia jis pirmą kartą supainiojo žodžius. Diakonas giedojo:

„Visagali Viešpatie, mūsų Dieve, saugok mus ir būk mums gailestingas!“

Atsakyti turėjo kunigas. Bet Ter Haikazunas tylėjo. Diakonas, išpūtęs akis, atsisuko į chorą. Nesulaukdamas Ter Haikazuno žodžių jis žengė prie jo ir įsakmiai sušnibždėjo:

„Šventumo namuos…“

Kunigas, regis, nieko negirdėjo. Diakonas susijaudinęs pusbalsiu pakartojo:

„Šventumo namuos ir šlovės giesmių vietoje…“

Ter Haikazunas atsitokėjo:

„Šventumo namuos ir šlovės giesmių vietoje, angelų būste ir atleidimo buveinėje mes puolam ant kelių prieš Dievui malonų švytintį ženklą ir nuolankiai meldžiam…“

Ter Haikazunas sunkiai alsavo. Prakaitas iš po mitros tekėjo per kaktą ir sprandą. Jis nedrįso nusišluostyti. Už nugaros pasigirdo šniaukrojantis choro vadovo balsas:

„Prie šventyklos altoriaus susirinkome tau tarnauti…“

Garbėtroškos Asajano giedojimas erzino kunigą kaip niekada. „Ir kada aš jo atsikratysiu?“ – pagalvojo vardapetas. Tačiau spaudimas smilkiniuose kiek atlėgo. „Gal vis dėlto ištversiu. Išganytojau, padėk man!“ Ter Haikazunas maldaudamas žvelgė į altoriaus kryžių. „Niekur nesižvalgyk!“ – įspėjo jį viena iš jo būtybės pusių. Bet kaip tik po šio įspėjimo jis pažvelgė į priekį, į buksmedžio sieną, kylančią priešais altorių. Ten, lengvai atsirėmęs į užtvaros stulpą, sukryžiavęs rankas, kažkas stovėjo rūkydamas cigaretę. Neregėtas įžūlumas! Ter Haikazunas vos ištvėrė nesušukęs. Bet kai žvilgtelėjo dar kartą, tas kažkas jau buvo ne Sarkisas Kilikianas, kuriuo jis bjaurėjosi, kurį anąsyk liepė sukaustyti grandinėmis. Kažkas tapo niekuo. Siena stūksojo tuščia. Paskui „rusas“ vėl atsirado, pavirsdamas čia vienu, čia kitu žmogumi, kartą net vaistininku Grikoru, galų gale ten stovėjo kunigas su mišių rūbais. Ter Haikazunas juokais pagalvojo, kad tas kunigas turėtų būti pats. Bet tai ne jis, nes ant galvos ne auksu puošta mitra, o kariška kailinė kepurė.

„Garbė ir šlovė Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai…“

Toliau negalėjo nieko ištarti. Tarp jo ir žmogaus prie sienos aidėjo jo paties balsas, skverbdamasis jam į ausis: „Kokiais čia burtais užsiimi dienos vidury? Ką reiškia tos maldavimo mišios?“

Ter Haikazunas žvilgsniu sekė kylančius smilkalų debesis. Bet figūra prie sienos ir jos balsas nenutilo:

„Koks velniškas turėtų būti Dievas, jei atsiuntė pamaldžiai armėnų tautai tokius metus…“

Ter Haikazunas pagal liturgijos reikalavimus pradėjo mišparų giesmę:

„Šventas Dieve, šventas amžinasis, pasigailėk mūsų! Saugok mus nuo pagundos ir jos nuodingų strėlių.“

Dabar atsakė ne Kilikianas, o jo paties balsas:

„Tu netiki, netiki stebuklu. Tu tiki, kad rytoj ant Damladžko gulės keturių tūkstančių penkių šimtų armėnų lavonai.“

Diakonas padavė jam smilkytuvą, kad jis, kaip priimta, pasmilkytų bendruomenę. Ter Haikazunas pajuto nenumaldomą troškulį. Prie sienos dabar nieko nebuvo. Balsas girdėjosi visai arti:

„Tu nori mane nužudyti. Nužudyk, jei užteks drąsos.“

Smilkytuvas tarškėdamas iškrito kunigui iš rankų. Tą akimirką atsirado naujas Ter Haikazunas. Šaukdamas kaip laukinis jis stvėrė sunkią žvakidę ir iškėlė ją aukštai virš galvos. Tačiau puolė jis ne savo priešą, ne vaiduoklį prie sienos, jis puolė savo bendruomenę.

Jei ne Ter Haikazuno bado haliucinacija, jei ne jo priepuolis, maišto gal būtų ir nebuvę. Daugelis Pietų bastiono dezertyrų buvo armėnai ìr jautė pagarbą altoriui. Bet ilgaplaukio būrys, susirinkęs prie vyresnybės barako, buvo pasirengęs pulti. Sąmyšį Altoriaus aikštėje jis palaikė tinkamu ženklu. Dešimt vyrų, norėdami sukelti chaosą, ėmė pyškinti į orą. Kiti išlaužė duris, per kelias sekundes rado amunicijos atsargas ir išvilko jas laukan. Kas vyko prie altoriaus laiptų, vyko taip fantastiškai greitai, kad nei muchtarai, nei Gabrielis nespėjo susivokti. Fantastiškumas paveikė visus labiau negu greitis, nes viskas truko apie porą minučių. Tiesa, tos dvi minutės pralėkė kažkur už laiko ribų.

Kai Ter Haikazunas iškėlęs žvakidę puolė į besimeldžiančią minią, visi išsibėgiojo. Gabrielis matė, kad kunigas veržiasi prie dezertyrų būrio. Jis nesuprato, kas tuos valkatas pakvietė į pamaldas ir susirinkimą. Atrodė, kad Ter Haikazunas ieško víeno žmogaus. Tačiau jau kitą akimirką jį apsupo ginkluotų vyrų būrys. Išplėšė iš rankų žvakidę, šūkaliodami stumdė jį, galų gale parvertė ant žemės. Už minios nugarų sutratėjo šūviai. Kažkas beprotiškai rėkė, žmonės sklaidėsi į visas puses. Vaitodami bėgo muchtarai su žmonomis. Bet Bagratianas, išsitraukęs revolverį, puolė į būrį gelbėti Ter Haikazuno. Vienas iš dezertyrų, atsidūręs jam už nugaros, visa jėga smogė šautuvo buože. Gabrielis nugriuvo. Jei ne tropinis šalmas, jam būtų buvęs galas. Tvirtas šalmas smuktelėjo žemyn, bet sulaikė mirtiną smūgį. Gabrielis prarado sąmonę, bet iš esmės liko nesužeistas. Tuo tarpu kiti stipriomis kanapinėmis virvėmis pririšo Ter Haikazuną prie karties, tvirtai įkastos į žemę šalia altoriaus. Kunigas gynėsi tylėdamas, bet labai atkakliai. Jei būtų turėjęs durklą, kurì nešiodavosi po kasdieniu abitu, bent vienas užpuolikas tikrai būtų sumokėjęs gyvybe. Muchtarai sustojo toliau, jiems trūko kvapo, daugelis drebėjo. Jie visi buvo senukai, nusilpę iš bado, Ter Haikazunui jie negalėjo pagelbėti, neturėjo jėgų pasirūpinti net savo saugumu. Žmonos ir dukterys nežmoniškai rėkdamos bandė juos nutempti kur nors toliau. Minia vis dar nesuprato, kas dedasi. Paklaikę nuo šautuvų traškėjimo žmonės veržėsi artyn prie altoriaus. Bet kadangi pirmosios eilės plūstelėjo atgal, kilo baisi spūstis, išgąstis, pasigirdo baimingi šūksniai. Keletas didžiausių nenaudėlių, jau daug mėnesių nemačiusių moters, kaip maitvanagiai purvinais nagais stvėrė kas moterį, kas mergaitę. Klykiančioms aukoms jie čia pat bandė nuplėšti šventinius drabužius ir papuošalus. Kitas būrys išlaikė blaivesnes galvas ir veržėsi į palapinių eiles, norėdamas apiplėšti tuos, kurie ir taip nieko neturėjo. Visa tai atrodė taip šiurpu, kad žmogaus siela negalėjo to pakelti ir buvo linkusi manyti, jog tai tik pasiutligės priepuolis, mirtini traukuliai tautos kūno, kurio kiekvieną nervą perpjovė rasinis priešas. Šiokia tokia paguoda buvo tai, kad ne visi užpuolikai aktyviai dalyvavo šiose baisybėse, nemažai jų buvo tik žiūrovai, stebėtojai, statistai.

Ėmė rodytis ir pirmieji pasipriešinìmo ženklai. Kai kurie stovyklos gyventojai, dar nestokojantys jėgų, sučiupo vieną kitą dezertyrą, apsupo būriu ir ėmė doroti kumščiais. Atimdavo iš jų ginklus, parversdavo ant žemės, spardė kojomis. Ryžtingesnieji skubėjo vaduoti Ter Haikazuno. Dar kelios minutės ir tikriausiai būtų pralieta daug kraujo, nes minios spaudžiami nusikaltėliai užtaisė šautuvus. Bet beprotiškas likimas dar kartą viską apvertė aukštyn kojomis. Vėjas staiga pakeitė kryptį – taip pastarosiomis dienomis atsitikdavo dažnai – ir aplink aikštę ėmė siausti smarkus sūkurys. Kadangi altoriaus niekas nebesaugojo, vėjas nuvertė dvi medines žvakides ir indą su gėlėmis. Ter Haikazunas tylomis tebesigrūmė su storomis virvėmis, kuriomis buvo pririštas prie stulpo. Kartkartėmis sustodavo, kaupdamas jėgas. Sulig kiekvienu trūktelėjimu stulpas siūbavo. Krauju pasruvusiomis akimis kunigas žvalgėsi diakonų, Asajano, zakristijono, bet tie kažkur dingo, o gal bijojo prisiartinti prie belaisvio, kurį saugojo būrelis dezertyrų, matyt, laukdami, kol ramiai pasišalins amunicijos grobikai. Tarp šių dezertyrų prie altoriaus stovėjo ir Sarkisas Kilikianas. Jis atidžiai stebėjo, kaip Ter Haikazunas įniršęs bando išsivaduoti. Atrodė, lyg visi šie įvykiai ir likimai jam nė kiek nerūpi, jis stovi tik iš smalsumo. Po kiek laiko jis lėtu žingsniu išėjo iš aikštės. Vangi figūra tarytum kalbėjo: „Man jau užteks. Laikas eiti sau.“ Bet vos tik Kilikianas pasišalino, įvyko baisus dalykas. Kadangi jis taip aiškiai sutapo su Kilikiano dingimu, Ter Haikazunas vėliau padegimu apkaltino Kilikianą. Iš tikrujų „rusas“ aplenkė laiptus ir nė nepalietė vijoklių sienos, stovinčios vos už trijų metrų nuo altoriaus.