Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Iš pradžių medinis rėmas ir sausi vijokliai sutraškėjo švelniai ir, atrodė, nebuvo didelio pavojaus. Bet netrukus liepsna, kelis kartus didesnė už sieną, smarkiai šovė į viršų. Jūros vėjas ėmė ją blaškyti, paskui nukreipė į dešinę pusę. Liepsnų liežuviai ir skrajojančios kibirkštys peršoko ant artimiausio barako stogo. Tai buvo gražus Tovmaso Kebusiano namas, ant kurio puikavosi užrašas „Bendruomenės namai“. Iš pradžių ugnis tarsi dvejojo, lyg jai reikėtų įveikti sąžinės graužatį. Bet kai šakomis dengtą barako stogą per minutę apėmė ugnies pliūpsnis, liepsnoms, regis, nebeliko jokių kliūčių. Kaip didmiesčio gatvėje vienu metu užsidega visi žibintai, taip ir čia gaisras apsiautė visą aikštę, kone vienu metu užsiliepsnojo visos palapinės. Gal piktadariai jas padegė keliose vietose, kad milžiniška ugnis sulaikytų žmones ir neleistų persekioti užpuolikų. Virš vyresnybės barako irgi plaikstėsi liepsnos vėliava. Tikra buvo tik viena: vos prasidėjus gaisrui, nekviesti svečiai dingo iš Miesto daubos, antpuolis baigėsi.

Kai staiga užsiliepsnojo altoriaus siena, minia išsilakstė lyg sprogus granatai. Niekam daugiau nerūpėjo nusikaltėliai, altorius, surištas kunigas ar, matyt, žuvęs Gabrielis. Su laukiniais, nežmoniškais riksmais žmonės puolė prie savo palapinių. Viskas žuvo! Gesinti nėra kuo. Gal kas moka užkeikti ugnį? Kuo greičiau gelbėti, ką dar galima išgelbėti! Čiužinius, antklodes, patalus. Kas reikalingiausia. Gal kokį įrankį, kokį daiktelį prisiminimui, tai, ką taip sunkiai atitempė iš slėnio, manydami, kad tas daiktas juos lydės iki pat gyvenimo pabaigos. Net ir šią akimirką gyvenimo ir nuosavybės instinktas buvo taip giliai įaugęs į žmonių protus, kad neatsirado nė vieno, kuris nebūtų puolęs gelbėti savo turto. Rodos, nė vienas nesuvokė paprasčiausio dalyko: kam gi tos pastangos? Kokia man dabar nauda, ar turėsiu vieną ar kitą skudurą, ar ne? Verčiau ramiai sėdėti ir žiūrėti į liepsnas!

Muchtarai ir kiti turtingesnieji, senukai drebančiomis rankomis, taip sukaustyti siaubo, kad nepajėgė padėti Ter Haikazunui, dabar staiga atgijo. Dega jų pinigai! Gražiai išlyginti banknotai, paslėpti palapinių kampuose, po čiužiniais, laukia, kas juos išgelbės. Pinigai yra pinigai, sunkiai uždirbti, akylai saugomi, nors šiame gyvenime vargu ar iš jų dar bus kokios naudos. Didžiuliais šuoliais seniai su žmonomis ir dukterimis leidosi namo, Kebusianas su saviškiais narsiai artinosi prie „Bendruomenės namų“ gaisravietės. O kaip Ter Haikazunas? Na, gal jį kas nors išvadavo…

Dar vienas beviltiškas trūktelėjimas, ir Ter Haikazunas pasidavė. Šiurkščios kanapinės virvės per mišių rūbų šilką nutrynė jam rankas ir krūtinę. Nugara sruvo šaltas prakaitas. Degančios sienos žiežirbos krito ant altoriaus, vietomis jis jau pradėjo degti. Kartais ugnies liežuviai atskriedavo ir iki surišto kunigo. Jam apdegė plaukai ir barzda. Sunki altoriaus uždanga suliepsnojo, tačiau ją laikanti virvė nutrūko ir uždanga tarsi laužas ruseno ant laiptų. Ką gi, tegul! Aikštė ištuštėjo. Šeimos rėkaudamos šokinėjo apie savo degančias palapines. Pagalbos jis nesišauks. Kunigui, prikaustytam prie altoriaus ir mirštančiam kankinio mirtimi, tikrai bus atleistos visos nuodėmės. Pro Ter Haikazuną šnypšdamas vėl praskriejo ugnies kamuolys. Ak, kad jis mirtų nuo turkų rankos! Bet Armėnijos sūnūs, jo tauta! Šunys, laukiniai šunys! Sulig šiais žodžiais iš jo lūpų pasigirdo toks įnirtingas riksmas, kad jam pasirodė, jog plyšta galva. Jis išskėtė kojas ir riaumodamas ėmė tempti virves kaip darbinis arklys, kai stengiasi išjudinti sunkiai prikrautą vežimą. Nuo palapinių sklido nevilties kupini riksmai. Tačiau kai per aikštę nuaidėjo įnirtingas Ter Haikazuno „Šunys! Šunys!“, savanaudiškumo apakinti žmonės atsipeikėjo ir nubėgo prie altoriaus laisvinti vardapeto. Bet pirmiesiems dar nespėjus atbėgti, išjudinta kartis pasidavė, pastoliai pasviro, lentas apėmė liepsnos, o kunigas griuvo ant žemės. Žmonės spėjo ji nutverti ir skubiai perpjovė virves. Ter Haìkazunas žengė kelis žingsnius, bet netrukus turėjo atsigulti.

Gydytojas Petrosas atėjo kaip tik laiku. Keletas senų vyrų ir moterų bandė padėti sąmonę praradusiam Bagratianui. Vos palietęs pulsą gydytojas suprato, kad Gabrielis gyvas. Altunis dejuodamas atsisėdo ant žemės ir pasidėjo Bagratiano galvą ant kelių. Atsargiai nukėlė šalmą, kurį buožės smūgis buvo užsmaukęs ant akių. Išlaisvintas Gabrielis pramerkė blakstienas. Jam pasirodė, kad buvo užmigęs. Viskas įvyko per labai trumpą laiką, tikriau sakant, už laiko ribų. Bet pamažu jis ėmė jausti karštį ir sunkumą galvoje. Gydytojas atsargiaì perbraukė ranka jam per plaukus. Kraujo nėra. Tik didelis guzas. Bet gal smūgis pažeidė smegenis, gal trūko kraujagyslė? Gydytojas Petrosas tyliai pašaukė Gabrielį vardu. Gabrielis nustebęs apsižvalgė ir nusišypsojo. Jis nieko nesuprato. Aplink liepsnoja palapinės, ugnis apėmusi vyresnybės baraką. Žinoma, vaistininko biblioteka tinkamas penas liepsnoms. Žmonės verkdami velka patalynę, antklodes, bėga kur akys mato. Kaimų kunigai, choristai, visi su pamaldų rūbais, puola prie sugriuvusio altoriaus, gelbsti iš liepsnų liturginius indus, Evangelijų knygą, mišiolą. Gabrielis guli gydytojui ant kelių taip, kaip gulėjo dar būdamas kūdikis. Savotiškai malonu. Bet ką visa tai reiškia? Už kelių žingsnių ant žemės guli Ter Haikazunas, Johunoluko bendruomenės raštininkas girdo ji vandeniu iš ąsočio. Kunigo krūtinė apnuoginta, sena moteris trina ją šlapiu audeklu. Gabrielis be galo stebėdamasis pažvelgė į senąjį gydytoją:

– Kas atsitiko?

Gydytojas Petrosas susijuokė:

– Mano sūnau, kad aš žinočiau…

Jis švelniai pridėjo savo parudavusias, raukšlėtas rankas Gabrieliui prie skruostų.

– Bet tau neatsitiko nieko bloga, esu tuo tikras.

Gabrielis Bagratianas pašoko ant kojų. Prisiminimas apie tai, kas įvyko, atėjo iš lėto. Vis dar negalėdamas atsipeikėti jis paklausė:

– Kas tai buvo per užpuolikai? Mūsiškiai?.. Jėzau Kristau, Pietų bastionas… Dabar viskas žuvę…

Ter Haikazunas remdamasis ranka pasikėlė. Jo balsas buvo šviesus, labai aiškus, tarsi sklido iš jo sąmonės gelmių:

– Dabar tikrai ne…

Bagratianas jo negirdėjo. Ugnis ūžė ir traškėjo taip smarkiai, kad nieko negalima suprasti. Žingsnis po žingsnio gaisras skverbėsi į stovyklos palapinių eiles. Giraitės Miesto daubos pakraščiuose irgi liepsnojo. Vis daugiau šeimų su daiktais, ištrauktais iš ugnies, rinkosi Altoriaus aikštėje laukdamos nurodymų, ką daryti toliau. Keletas moterų iš paskutinių jėgų tempė siuvamąsias mašinas. Visų akys ieškojo vado. Bet jo nebuvo. Ter Haikzunas ir Gabrielis lyg pusiau per miegus tebežvelgė prieš save į tuštumą. Į gydytoją niekas nekreipė dėmesio. Nesirodė nė vienas muchtaras ar mokytojas, visi rūpinosi, kaip išgelbėti savo turtą. Tą nevilties akimirką atskubėjo šiokia tokia pagalba nuo Šiaurinės perėjos. Tarp Ter Haikazuno priepuolio ir Avakiano pasirodymo su šešiomis kovotojų kuopomis, kai viskas jau buvo pasibaigę, praėjo taip mažai laiko, kad pasidarė aišku, kaip nepaprastai greitai viskas įvyko. Nurhanas išsiuntė Avakianą į pagalbą, vos pasigirdus pirmiesiems dezertyrų šūviams. Avakianas puolė prie Gabrielio:

– Efendi, jūs sužeistas? Jėzau Kristau, kaip jūs atrodote! Sakykite ką nors…

Gabrielis Bagratianas nekalbėjo. Greitu žingsniu jis pro degantį altorių išėjo iš aikštės, aplenkė Miesto daubą, ėmė bėgti ir pagaliau ant aukštumėlės sustojo. Avakianas netardamas nė žodžio nusekė paskui jį. Suraukęs kaktą Gabrielis pasilenkė į priekį ir atidžiai klausėsi stengdamasis ką nors išgirsti pro gaisro ūžesį. Pietų pusėje ilgos traškančios salvės. Atrodo, kulkosvaidžiai. Štai ir vėl. Bet gal sutriko jo klausa? Galvos skausmas darėsi vis aštresnis.