Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Здесь есть возможность читать онлайн «Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų» — ознакомительный отрывок электронной книги совершенно бесплатно, а после прочтения отрывка купить полную версию. В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. ISBN: , Издательство: Литагент VERSUS AUREUS, Жанр: prose_military, foreign_antique, foreign_publicism, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Keturiasdešimt Musa Dago dienų: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Keturiasdešimt Musa Dago dienų»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…

Keturiasdešimt Musa Dago dienų — читать онлайн ознакомительный отрывок

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Keturiasdešimt Musa Dago dienų», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– O kaip Žiuljetė? Kas atsitiko Žiuljetei?

Iskuhi atslinko prie jo sukaupusi paskutines jėgas. Visa, kas įvyko, tarytum ištirpo migloje. Joje degė tik vienas klausimas: kodėl jis neateina? Kodėl jis mane apleido? Kodėl nepasišaukia manęs paskutinę gyvenimo valandą? Tačiau jo klausimas apie Žiuljetę užgožė visus jos klausimus. Ji tylėjo, tik po kiek laiko atsipeikėjo ir trūkčiojančiu balsu papasakojo, kas atsitiko Trijų palapinių aikštėje, apie plėšikų antpuolį, apie Šušik mirtį, apie tai, kad pastorius sužeistas. Hekimas Petrosas veltui įkalbinėjo Žiuljetę, kad leistųsi Gevorko nunešama į pajūrį, ji to nenori ir šaukia niekur neisianti iš savo palapinės. Sužeistas Aramas irgi dar guli palapinėje.

Gabrielis neatitraukė žvilgsnio nuo neblėstančios raudonos pašvaistės.

– Gal taip ir geriau… Iki ryto nieko neįvyks… Dar yra laiko… Naktis po atviru dangumi galėtų Žiuljetę pražudyti…

Kažkodėl nuo šių žodžių Gabrieliui pasidarė skaudu. Jis paspaudė kišeninį žibintuvėlį. Išsekusi baterija šviesos davė ne daugiau kaip jonvabalis. Nepaisant tragiškai raudono dangaus ir ugnies liežuvių, kylančių iš Miesto daubos, naktis jam pasirodė tamsesnė už visas kitas. Jis beveik nematė šalia stovinčios Iskuhi. Tyliai palietė jos veidą, rankas ir išsigando. Koks išsekęs ir šaltas buvo jos veidas, jos rankos! Jį užliejo švelnumo banga. Paėmė antklodę, susupo į ją merginą.

– Kiek laiko nieko nevalgei, Iskuhi?

– Močiutė Antaram atnešė pavalgyti, – pamelavo ji. – Man nieko nereikia…

Gabrielis tvirtai prispaudė Iskuhi prie savęs norėdamas grįžti į tą palaimingą būseną, kai jos artumas pažadino jį iš snaudulio.

– Buvo taip keistai malonu, kai pabudau jausdamas, jog tu šalia… Kaip seniai tu buvai su manimi, Iskuhi, sesute… Esu labai laimingas, kad atėjai… Dabar aš laimingas, Iskuhi…

Jos veidas palinko prie jo, atrodė, kad ji nebepajėgia nulaikyti galvos.

– Tu neatėjai, todėl atėjau aš… Juk jau laikas, tiesa?

Jo balsas duslus, atrodė, lyg jis kalba pro miegus:

– Taip, manau, kad jau laikas…

Iskuhi atsiliepė nusilpusiu balsu, bet vis dėlto atkakliai reikalaudama savo teisių:

– Juk nepamiršai, ką mudu nusprendėme… Ir ką man pažadėjai, Gabrieli?

Žodžiai grąžino ją iš tolimos vienatvės:

– Galbūt mūsų laukia dar viena ilga diena…

Giliai atsidususi ji pakartojo jo žodžius, lyg jie būtų dovana:

– Dar viena ilga diena…

Jo ranka spaudė ją vis šilčiau.

– Noriu tave paprašyti vieno svarbaus dalyko, Iskuhi… Juk ne kartą apie tai kalbėjome… Žiuljetė daug didesnė vargšė, daug nelaimingesnė už mus abu…

Ji atitraukė skruostą nuo jo veido. Gabrielis paėmė ją už nesveikosios rankos, glostė, bučiavo.

– Jei mane myli, Iskuhi… Žiuljetė tokia nežmoniškai vieniša… nežmoniškai vieniša…

– Žiuljetė manęs nekenčia. Ji tiesiog negali manęs matyti… Nenoriu su ja daugiau susitikti…

Jo ranka pajuto, kad mergaitę purto traukuliai.

– Jei mane myli, Iskuhi, prašau tave, pasilik su Žiuljete. Saulei tekant palikite palapines. Man bus ramiau… Jai susimaišė protas, o tu sveika. Mes susitiksime… Iskuhi…

Jai nusviro galva. Ji be garso verkė. Tada jis sukuždėjo:

– Myliu tave, Iskuhi… Mes būsime kartu…

Po valandėlės ji pabandė atsistoti.

– Aš jau eisiu…

Jis tvirtai ją laikė.

– Dar ne, Iskuhi! Pabūk su manimi. Man tavęs reikia…

Stojo ilga tyla. Jis pajuto, koks sunkus ir nejudrus jo liežuvis. Aštriai dilgčiojo galvoje, skausmas stiprėjo. Lengva galva staiga tapo milžinišku švino luitu. Gabrielis susmuko, lyg vėl gavęs smūgį šautuvo buože. Į jį atkariai ir apatiškai žvelgė Sarkiso Kilikiano akys. Jis krūptelėjo baisėdamasis savimi. Kur guli „ruso“ kūnas? Ar jis liepė nunešti lavoną? Viskas, kas vyko pastarosiomis valandomis, atrodė visiškai nesuprantama, neturėjo su juo nieko bendra, tai lyg koks kvailas gandas. Jis sunkiai ir neaiškiai kažką svarstė, bet visko centras buvo tik tvinksintis nepakeliamas galvos skausmas. Jis grimzdo vis giliau. Kai pagaliau išsigandęs atsitokėjo, Iskuhi jau buvo atsistojusi. Jis su siaubu pagrabaliojo laikrodžio.

– Kelinta valanda? Jėzau Kristau! Ne, jau laikas, laikas! Kam man antklodė? Juk tu drebi iš šalčio… Tu teisi, dabar tau reikia eiti, Iskuhi… Eik pas Žiuljetę. Jūs dar turite penkias ar šešias valandas. Atsiųsiu Avakianą, kai reikės… Labanakt, Iskuhi. Būk gera, apsisiausk antklode. Man jos nereikia…

Jis dar kartą ją apkabino. Tačiau jam pasirodė, kad ji nori iš jo ištrūkti, darosi besvorė lyg šešėlis. Jis dar kartą pažadėjo:

– Tai ne atsisveikinimas. Mes būsime kartu…

Kai Iskuhi išėjo ir jis vėl norėjo atsigulti, prisiminimas staiga suspaudė jam širdį. Juk iš silpnumo ji vos gali paeiti. Jos sąnariai sustingę. Trapus kūnas tarytum ištirpo. Argi ji ne ligonė, ne išsekusi? O jis išsiuntė ją rūpintis Žiuljete. Gabrielis priekaištavo sau, kad nenuėjo kartu bent dalies tamsaus, klastingo kelio. Palypėjęs ant kalvelės sušuko:

– Iskuhi! Kur tu? Palauk manęs!

Bet atsako nebuvo. Turbūt nuėjo toli ir nebegirdi jo balso.

Traškėjo ir ūžė palapinių gaisravietės. Dievas žino, kaip ugnis gauna tiek jėgos iš skurdžios gyvenvietės, kad iki išnaktų netyla gaisro šėlsmas. Tiesa, dabar ugnis apėmė medžius ir krūmus šalia stovyklos. Gal rytoj turkus pasitiks antras kalno gaisras? Gabrielis pabėgėjo į Trijų palapinių aikštės pusę. Bet nepasivijęs ir neprisišaukęs Iskuhi lėtai grįžo prie haubicų.

Laikrodis, kurį visada laiku prisukdavo, – vienintelis iš ano didžiojo pasaulio išlikęs įprotis, – dar nerodė ir pirmos valandos. Bet užmigti daugiau negalėjo.

Apie trečią ryto gaisras Miesto dauboje ėmė blėsti. Gaisravietė žioravo, rūko, kartais blykstelėdavo liepsnos liežuvis. Tiesa, medžiai dar degė, bet ir čia ugnis pamažu silpo. Tik gaisro atspindys danguje tebešvietė, išliko ilgiau už patį gaisrą. Milžiniška raudona dėmė neišnyko. Matyt, migla prisigėrė atšvaitų ir sulaikė juos kaip kažkokį realų dalyką. Gabrielis pažadino Avakianą. Studentas buvo nugriuvęs šalia haubicų. Miegojo taip kietai, kad Gabrieliui teko jį gerokai papurtyti. Žmogaus gerumą galima pamatyti iš to, kaip jis elgiasi žadinamas iš miego. Avakianas iš pradžių gynėsi, paskui nesusivokdamas pakėlė galvą. Bet kai tik suprato, kad jį žadina vadas, pašoko ir sutrikęs nusišypsojo tamsoje lyg atsiprašinėdamas, kad taip kietai miegojo. Jo noras vykdyti nurodymus buvo stipresnis už mieguistą būseną. Gabrielis ištiesė butelį, kuriame dar liko truputis konjako.

– Išgerkite, Avakianai! Drąsiau! Dabar jūs man reikalingas. Paskui nebeturėsime laiko pasikalbėti.

Juodu susėdo nugara į Miesto daubą ir galėjo matyti naujosios gynybos linijos postus. Kai kurie kovotojai turėjo pridengtus žibintus. Mįslingos švieselės vangiai judėjo čia į vieną, čia į kitą pusę. Vėjas tebebuvo nurimęs.

– Negalėjau užmigti nė valandėlės, – prisipažino Gabrielis. – Daug galvojau, nors guzas pakaušyje, velniai rautų, gerokai skauda.

– Labai gaila. Jums reikėtų pamiegoti, efendi.

– O kam? Juk diena, kurią mums gana ilgai pavykdavo nustumti tolyn, atėjo. Turiu jums pasakyti, Avakianai, jog žmonės ir jums turi būti dėkingi, kad pavyko taip ilgai atsilaikyti. Mudu kartu puikiai padirbėjome. Jūs patikimiausias žmogus, kokį man teko sutikti. Atleiskite už šiuos kvailus žodžius. Visa tai, žinoma, daug daugiau…

Avakianas sumišęs numojo ranka. Bet Gabrielis palietė delnu jam kelį.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Keturiasdešimt Musa Dago dienų»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Keturiasdešimt Musa Dago dienų» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Keturiasdešimt Musa Dago dienų»

Обсуждение, отзывы о книге «Keturiasdešimt Musa Dago dienų» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x