Voskanianas sėdėjo sustingęs. Sėdėdamas pasislinko atbulas, toliau, toliau. Suprato, jog išsigelbėjo. Bet tik trumpą akimirką. Paskui suvokė, kad ir ši pergalė jam nepadės. Į teisiųjų ir padoriųjų bendruomenę sugrįžti negalės, bėgti irgi nėra kur. Mažasis mokytojas atsistojo ir sustingusiomis kojomis ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal. Per grumtynes šilko audėjas nuplėšė jam vieną frako skverną. Kaip visada sunkiomis minutėmis jis išpūtė menką krūtinę lyg norėdamas pabrėžti savo asmens svarbą. Bet kartais neišsilaikydavo ant kojų ir šokčiojo migloje kaip paukštis sužeistu sparnu. Bandė guosti save poetiniu žodžiu, kuris jam staiga atėjo į galvą. Jis dvidešimt kartų kartojo:
– Tik saulė, tik šviesa, nakties tamsa ne man.
Slankiodamas Voskanianas užkliuvo už karties. Pasirodo, tai buvo kotas, laikęs audinį su pagalbos šauksmu: „Žūsta krikščionys! Gelbėkite!“ Vėjas seniai buvo viską nuvertęs ir atnešęs čionai. Uolų terasą jau apleido ir stebėtojai, ir laidotojai. Hrantas Voskanianas pakėlė gana sunkią kartį nuo žemės, užsivertė ją ant pečių, nesuvokdamas, ką daro, ir trypčiojo vis smarkiau kaip koks keistas vėliavnešys. Jis būtų labai norėjęs nustumti saulę už Amano kalnyno. Bet saulė kilo aukštyn, raudona, rūsti. Galvoje šmėkštelėjo bejėgiška mintis: bėgti nuo tos prakeiktos uolos! Pasislėpti! Verčiau lėtai mirti badu! Bet grįžti Voskanianas nebegalėjo. Jis turi išpildyti žodžius apie saulę ir šviesą. Moterys ir audėjas laukia. Nešdamas vėliavą jis netvirtu žingsniu artinosi prie uolos krašto. Miglos apačioje pamažu sklaidėsi. Plačios juostos, draiskanos, kamuoliai sukosi tarytum lėtas šokis, kartais atverdami jūros plotelį, lygų, nebylų pilką lopinėlį. Vienoje šio lopinėlio vietoje kažkas sumirgėjo. Hrantas Voskanianas užmerkė akis. Gal jis tikrai išprotėjo, juk visada to bijojo. Atsimerkė, vėl užsimerkė. Miglos sklaidėsi, bet mirgantis daiktas neišnyko, jis lyg prilipo prie pilko vandens paviršiaus. Dabar jau nebemirgėjo, o atrodė kaip tikras pilkai mėlynas laivas su keturiais kaminais. Žiūrint iš viršaus – gana nedidelis, tartum žaisliukas. Aplink jį sukiojosi rūko debesėliai. Mokytojas turėjo geras akis. Ryškiuose rytmečio saulės spinduliuose nesunkiai perskaitė dideles juodas raides ant laivo priekio: „ Guichen“.
Voskanianas gailiai sudejavo. „ Guichen“. Stebuklas įvyko. Tačiau ne jam. Visi bus išgelbėti. Tik ne jis. Staiga pradėjo mojuoti plačiai išsiskleidusia vėliava: „Žūsta krikščionys! Gelbėkite!“ Mojavo sunkiu kotu vis greičiau, kaip beprotis, nenuilsdamas kelias ilgas minutes.
Nuo laivo kapitono tiltelio atsakydami pakėlė prancūzų signalinį vimpelą. Voskanianas to nematė. Jis nejautė žemės po kojomis, tik plačiais pusračiais nesustodamas mojavo baltu audeklu. Net sudejavo nuo įtampos. Kol turi jėgų, gali gyventi. Aukštai ant kalno trankėsi Bagratiano haubicos. Mostai armėnų vėliava darėsi vis siauresni, netolygūs. „Gal galėčiau slapta patekti į laivą?“ – pagalvojo Voskanianas. Bet greičiau nuo vėliavos svorio negu savo valia žengė žingsnį nuo uolos ir su siaubingu riksmu nulėkė į tuštumą.
Tuo metu „Guichenas“ iš dvidešimt keturių centimetrų pabūklo iššovė galingą šūvį į Svedijos pusę. Šūvis turkams buvo tarytum komanda: nė žingsnio toliau!
Generolas, kaimakamas, juzbašis komandą suprato. Ponai prieš kelias minutes susirinko pas majorą, tarp jų ir storulis kaimakamas su nesveikomis kepenimis, kuriam anksti keltis ir kopti į kalną buvo sunkus išbandymas. Keturi dalinių vadai stovėjo šalia juzbašio laukdami, kada jis asmeniškai duos įsakymą pulti. Žvalgai naktį puikiai padirbėjo. Išsiaiškino, kad stovyklos gyventojai nusileido į pajūrį, kad Damladžką iš pietų pusės saugo dvi retos, menkai prisidengusios šaulių linijos. Ali Rizos įsakymu šias silpnas linijas turėjo pulti tik du daliniai su kulkosvaidžiais, tuo pat metu šiaurėje kalnų artilerija apšaudys armėnų apkasus. Kaimakamas ir juzbašis neabejojo, jog maždaug po valandos pasipriešinimas bus palaužtas. Tada šiaurės ir pietų grupuotės susijungs ir likviduos pajūrio stovyklą. Pasprukti nė vienam neleis.
Pirmasis Gabrielio Bagratiano haubicos sviedinys nukrito į skaldos plotą šalia uolų bokšto, antrasis nulėkė dar toliau, bet trečiasis sprogo visai netoli karininkų grupės. Ore sušvilpė skeveldros ir uolų nuoplaišos, du pėstininkai dejuodami nugriuvo ant žemės. Juzbašis neskubėdamas užsidegė cigaretę.
– Turime nuostolių, pone generole…
Skaistus, perregimas Ali Rizos veidas tamsiai paraudo. Lūpos tapo siauresnės nei paprastai.
– Įsakau jums, juzbaši, paimti Bagratianą gyvą ir atvesti man.
Vos ištarus šiuos žodžius, nuaidėjo perkūno trenksmas, raginantis nejudėti iš vietos. Ponai puolė į vakarų flango priedangas, iš kurių plačiai matėsi jūra. Pilkuose tarsi švinas vandenyse lyg ledų sukaustytas stovėjo „Guichenas“ su keturiais kaminais. Virš kaminų kabojo juodas dūmų debesis. Dūmai iš pabūklo vamzdžio jau buvo išsisklaidę. Atrodo, kapitonas iššovė tik įspėjamąjį šūvį į Oronto lygumą. Pirmasis balsą atgavo kaimakamas. Jis drebėjo iš pasipiktinimo:
– Kad nebūtų nesusipratimų, generole! Jūs atsakote už karinius sprendimus. Bet galutiniai sprendimai – mano.
Nieko nesakydamas Ali Riza per žiūroną stebėjo laivą. Kaimakamas, lemtingomis akimirkomis paprastai tingus ir lėtas, šį kartą neteko kantrybės:
– Reikalauju, generole, tučtuojau pradėti operaciją. Tas laivas negali mūsų sulaikyti…
Ali Riza nuleido žiūroną ir kreipėsi į adjutantą:
– Skambinkite į Habastę. Mano įsakymas kuo greičiausiai turi būti perduotas daliniams šiaurėje: „Artilerijos ugnies neatidengti!“
– Artilerijos ugnies neatidengti, – pakartojo adjutantas ir nudūmė.
Tingus, bet stambus kaimakamo kūnas išsitiesė.
– Ką reiškia šis įsakymas? Reikalauju paaiškinti, efendi!
Generolas jo tarytum negirdėjo ir nukreipė pilkai mėlynų akių žvilgsnį į juzbašį.
– Įsakykite atitraukti į priekį pasislinkusius dalinius. Visi turi leistis nuo kalno ir dislokuotis kaimų slėnyje. Trauktis nedelsiant!
– Reikalauju paaiškinti! – rėkė kaimakamas prarasdamas bet kokią savitvardą. Maišeliai paakiuose pajuodo. – Tai bailumas! Aš turėsiu atsakyti jo ekscelencijai! Nėra jokio reikalo nutraukti operaciją!
Jaunasis generolas nužvelgė jį skvarbiu šaltu žvilgsniu.
– Nėra reikalo? Norite duoti sąjungininkų laivynui progą apšaudyti nepridengtą pajūrio ruožą? Ilgos trajektorijos pabūklais jie pasieks Antakiją. Manote, šis kreiseris čionai užklydo vienas, kaimakame? Gal norite, kad prancūzai ir anglai išlaipintų čia savo dalinius ir atidarytų naują frontą niekieno nesaugomoje Sirijoje? Kaip jums atrodo, kaimakame?
Kaimakamas, kurio veidas pasidarė rudai geltonas, net apsiputojo iš pykčio.
– Tai ne mano reikalas! Esu įgaliotas asmuo ir įsakau…
Daugiau jis nespėjo nieko pasakyti. Generolo įsakymas nešaudyti per šias trumpas minutes, žinoma, nepasiekė turkų artilerijos padalinio. Pirmieji sviediniai smogė į Šiaurinės perėjos įlinkį. Netrukus ilgi elegantiški „Guicheno“ patrankų vamzdžiai pasisuko kartu su bokšteliais. Nepraėjo ir kelios sekundės, kai pirmieji sunkūs sviediniai su didžiuliu trenksmu nukrito ant Svedijos, El Eskelio, Edidjės. Netrukus ant spirito fabriko didžiojo kamino iškilo Amerikos vėliava. Turkų mediniai namai ėmė liepsnoti. Ali Riza užriko ant juzbašio:
– Skambinkite, po velnių! Nutraukti ugnį! Tegul zaptijai pradeda evakuoti gyventojus. Visi į slėnį!
Читать дальше
Конец ознакомительного отрывка
Купить книгу