Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Strazdanotas miudiras iš Salonikų, iki šiol viršininkų akivaizdoje tylėjęs, dabar puolė į isteriją. Prisidėjęs prie burnos rankas lyg tikėdamasis perrėkti „Guicheno“ patrankų trenksmą jis šaukė:

– Tautų teisės pažeidimas… Atviras pajūris… Kišimasis į vidaus reikalus…

Bet generolas majoras Ali Riza pakėlęs nuo žemės lazdelę susirengė eiti. Kartu su juo sujudo ir karininkai. Jis dar kartą atsisuko.

– Ko taip rėkaujate, miudire? Už viską dėkokite savo Itihadui.

– Man bloga, – dejavo kaimakamas. Turint galvoje jo menką sveikatą, jis šiandien iš tiesų persistengė. Sunkus kūnas susmuko ant žemės. Rodėsi, tuoj praras sąmonę. Pro pajuodusias lūpas veržėsi vis tie pat žodžiai:

– Tai galas… Tai galas…

Miudiras liepė keturiems zaptijams nešti ligotą viršininką į slėnį.

Galima būtų pagalvoti, kad ir Gabrielis Bagratianas, aiškiai suvokęs, koks stebuklas įvyko, kris ant žemės. Toks didingas buvo išsilaisvinimo pojūtis. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Gabrielio jausmai nepajėgė atsiliepti į tai, kas dedasi aplink. Kad ir kaip atsargiai rinktume žodžius, sunku teisingai perduoti tai, kas dabar dėjosi jo sieloje. Ne, tai ne nusivylimas. Nusivylimas – per daug šiurkštus žodis. Greičiau tai buvo nenoras dėti pastangas, reikalingas mirtinai nuvargusiam organizmui, kad galėtų permąstyti viską iš naujo. Taip žmogaus akis, iš tamsos netikėtai patekusi į ryškią šviesą, vengia tokio staigaus pokyčio, nors širdis seniai ilgėjosi šviesos. Pirmoji Bagratiano reakcija buvo įsakymas, perbėgęs gynybos liniją:

– Nesitraukti! Likti savo vietose!

Labai svarbus įsakymas. Pirmiausia, Gabrielis nežinojo, ką ketina daryti turkai, be to, jis dar nematė savo akimis prancūzų karinio laivo vėliavos. Visiškai neaišku, ar tas laivas galės, ar norės priimti puspenkto tūkstančio žmonių.

Stebuklas keistai paveikė ir kovotojus, kurie po begalinės nakties sustingę gulėjo ilgomis eilėmis laukdami mirties. Žinią gaudydamas kvapą ir mikčiodamas perdavė vienas berniukas. Niekas net nesušuko, įsiviešpatavo kankinama tyla. Bet staiga tvarkingos karių eilės susimaišė. Tie, kurie išgirdo žinią apie stebuklą, ėmė kilti į aukštumėlę, prie haubicų, prie vado. Keista buvo ne tai, o kas kita – staiga pasikeitė žemi, šiurkštūs vyrų balsai. Vyrai staiga prašneko falcetu. Aplink Gabrielį aidėjo aukšti suspausti balsai, panašūs į irzlių moterų barnį ar išsigandusių bepročių rėkavimą. Išsigelbėjimo viltis pirmiausia atsiliepė ne širdyse, o pertempė balso stygas.

Vyrai tučtuojau pakluso Gabrielio įsakymui. Jie vėl sugulė į savo vietas, parengė šautuvus, lyg nieko ypatinga nebūtų įvykę. Tik mokytojas Hapetas Šatachianas paprašė viršininką siųsti jį į pajūrį, kadangi jis puikiai mokąs prancūzų kalbą ir turįs puikią tartį, taigi jam labiausiai tinka vesti derybas. Mokytojo veidas tiesiog spinduliavo. Gabrielis Bagratianas norėjo savo pavyzdžiu išlaikyti kovotojus, kol bus aišku, jog turkų puolimas sužlugo. Jis leido Šatachianui pasitraukti, bet liepė pasirūpinti, kad nuolat būtų palaikomas ryšys tarp pajūrio stovyklos gyventojų ir kalno gynėjų. Ter Haikazunas ir daktaras Altuni su Šatachianu turi kreiptis į prancūzų laivo vadovybę. Be to, kreiserio kapitonui reikia iš karto pranešti, kad tarp žmonių yra sunkiai serganti prancūzė.

Prasidėjusi artilerijos ugnis į Šiaurinę perėją patvirtino Bagratiano įtarimus. Turkai, matyt, nenori iš nasrų paleisti lengvo grobio. Gabrielis tuoj pat pasiuntė žinią Čaušui Nurhanui:

– Šiaurinėse pozicijose laikytis iki paskutinio vyro.

Iki atitinkamo įsakymo būriai jokiu būdu neturi trauktis iš apkasų ar iš uolų barikadų, už kurių slepiasi nuo artilerijos ugnies.

Labai greitai turkų artilerijos ugnis liovėsi, o laivo patrankos ritmingai šaudė į musulmonų gyvenvietes. Atrodė, kad Oronto lygumoje prasidėjo Paskutinis teismas. Pakilęs į stebėjimo punktą, Gabrielis pamatė, kad jau liepsnoja Svedija, El Eskelis, Edidjė ir netgi gana tolimas Ain Džerabas. Gyventojai ant arklių, asilų, jaučių traukiamais vežimais ir pėsti netvarkingais būriais bėgo į armėnų kaimų slėnį.

Po kiek laiko Bagratianas grįžo prie haubicų. Šalia lafetų gulėjo parengti šaudmenys. Jis ketino nukreipti pabūklus į šiaurę ir pasitikti ugnimi turkų ataką. Bet dabar atsisakė šios minties, nors nemanė, kad pavojus tikrai praėjo. Gabrielis atsisėdo šalia haubicų. Žvelgė į tolį, bet kartu ir į savo vidų: „Gal po kelių savaičių vėl būsiu Paryžiuje? Grįšime į savo butą Klebero aveniu, gyvensime kaip kadaise.“ Bet nuo šios minties, kuri prieš valandą būtų atrodžiusi kaip bepročio svaičiojimai, neišnyko keistas tuštumos jausmas širdyje. Nejautė nei nuolankaus džiaugsmo, nei karšto dėkingumo Dievui, o juk tai būtų suprantama, įvykus tokiam neapsakomam stebuklui. Gabrielis netroško Paryžiaus nei savojo buto, nei bendravimo su išsilavinusiais žmonėmis, nesiilgėjo patogumų, netgi nenorėjo sočiai pavalgyti, atsigulti į švarią lovą. Jei ką nors ir pajuto, tai tik nenumaldomą norą pabūti vienam, ir šis noras kas minutę darėsi stipresnis. Bet tai turėtų būti tokia vienatvė, kokios iš viso nėra. Pasaulis be žmonių. Planeta be fizinių poreikių, be judėjimo. Kosminė dykuma ir jis – vienintelė būtybė, ramiai medituojanti, be praeities, dabarties ar ateities.

Kaimų bendruomenių stovyklos buvo gana toli viena nuo kitos. Johunoluko ir Habibli žmonės apsistojo dar gana aukštai, o Bitiaso, Aziro ir Kebusijės gyventojai susirado pajūrio aikšteles tarp stačių uolų, kuriose kerojo spygliuoti krūmai.

Kol mokytojas Voskanianas mojavo vėliava ir šaukėsi pagalbos, visi dar miegojo. Tai nebebuvo žmonių miegas, o tarsi kažkokios negyvos medžiagos. Jie miegojo kaip miega uola ar žemės kauburys. Perkūno trenksmas iš laivo patrankos visus pažadino. Beveik keturi tūkstančiai moterų, vaikų ir senių išsigandę atmerkė akis ir išvydo švintančią ketvirtąją bado dieną. Kas miegojo pajūryje, regėjo neįtikėtiną sapną, gimusį iš nuovargio ir alkio. Tačiau sapno reginys nejudėdamas dunksojo ramioje jūroje. Kai kurie bandė nusipurtyti iliuzijų šešėlį. Kiti abejingi gulėjo ant kietų uolų, nutrynusių jų odą, aptemptą ant kaulų. Jie net nesivertė ant kito šono. Staiga tarp suaugusiųjų pasigirdo pusiau duslus kosulys, pusiau verksmas, panašus į sunkiai sergančių vaikų inkštimą. Verksmas ėmė sklisti vis plačiau. Sujudo net vangiausi šešėliai. Berniukai, kurie dar turėjo daugiausiai jėgų, ėmė ropštis į uolas. Kiti veržėsi prie jūros kranto.

Didysis kreiseris „Guichenas“ buvo numetęs inkarą maždaug už pusės jūrmylės nuo kranto. Laivo karininkams ir jūreiviams atsivėrė sukrečiantis vaizdas. Į juos tiesėsi šimtai nuogų, kaulėtų rankų lyg prašydamos išmaldos. Kokie kūnai ir kokie veidai slypėjo už šių rankų, nesimatė net per žiūroną, jie tarsi ištirpo ir virto šešėliais. Aidėjo šaižūs balsai, primenantys vabzdžių zirzimą, tačiau atrodė, kad garsai sklinda iš kažkur toliau negu iš tikrųjų. Iš uolų plyšių radosi vis daugiau šių į žmones panašių cikadų, daugėjo maldaujančių rankų. „Guicheno“ kapitonas dar nenusprendė, ką daryti su šiais nuskriaustaisiais, kai nuo uolų į jūrą šoko dvi mažos figūrėlės, du paaugliai, ir ėmė energingai plaukti laivo link. Priplaukė kone iki šimto metrų nuo laivo borto, bet čia, regis, jėgos išseko. Jų pasitikti pasiuntė valtį, tai juos ir išgelbėjo. Kita valtis nuplaukė į pakrantę. Ji turėjo atgabenti į laivą šių keistų „žūstančių krikščionių“ atstovus. Greitai paaiškėjo, jog kai Dievas siunčia stebuklą, tikrovė šimtais klastingų būdų bando šį stebuklą sužlugdyti. Pajūrio uolos buvo tokios stačios, o bangų mūša tokia stipri, kad net patyrusi valties komanda tik vargais negalais sugebėjo priplaukti prie kranto. Regis, pastorius Aramas, aiškindamas, kad šiose pakrantėse žvejoti neįmanoma, buvo visiškai teisus. Praėjo beveik valanda, kol valtis rado tinkamą vietą, bet galų gale Ter Haikazunas, Altuni ir Hapetas Šatachianas galėjo į ją įsėsti. Tai buvo ta valanda, kai „Guichenas“, atsakydamas į artilerijos ugnį prie Šiaurinės perėjos, iššovė šimtą dvidešimt sunkių sviedinių į musulmonų gyvenamą Oronto lygumą.