Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Fregatos kapitonas Brisonas priėmė delegaciją karininkų kajutkompanijoje, kai laivo artilerija jau buvo nutraukusi ugnį. Brisonas krūptelėjo iš siaubo pamatęs tris vyrus, kurių sudžiūvę kūnai buvo pridengti skarmalais, veidai apžėlę barzdomis, matėsi tik aukštos kaktos ir didžiulės akys. Baisiausiai atrodė Ter Haikazunas. Pusė barzdos apsvilusi, ant dešiniojo skruosto raudona nudegimo žaizda. Kadangi abitas sudegė kartu su jo palapine, ant pečių buvo užsisiautęs antklodę. Fregatos kapitonas visiems trims paspaudė ranką.

– Kunigas?.. Mokytojas?.. – paklausė jis.

Šatachianas neleido jam nieko daugiau pasakyti. Sukaupęs visas jėgas jis nusilenkė ir pradėjo kalbą, kurią garsiai šnekėdamas su savimi buvo sukūręs, kai leidosi uolų taku ir vėliau plaukdamas valtimi. Pradėjo jis visai netinkamais žodžiais: „Mon général “. Gal taip atsitiko iš sumišimo. Pagaliau, kas galėtų reikalauti iš armėnų Johunoluko kaimo mokyklos mokytojo, kad jis gerai išmanytų prancūzų laivyno rangus ir hierarchiją. Juo labiau kad šio mokytojo sokratiškasis mokytojas Grikoras karo mokslams neteikė nė mažiausios reikšmės. Kai kapitonas Brisonas iš rytietiškai gražbylingos Šatachiano kalbos sužinojo, ką norėjo sužinoti, ir dar daug nereikalingų dalykų, laimingas oratorius tikėjosi, kad šis didis žmogus bent vienu žodeliu pagirs jo nepriekaištingą tartį. Bet fregatos kapitonas ilgai žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą ir galų gale paklausė, kokia ponios Bagratian mergautinė pavardė. Hapetas Šatachianas labai apsidžiaugė, kad gali tai paaiškinti ir parodyti, kaip puikiai supranta prancūziškas realijas.

Tada prašneko Ter Haikazunas. Mokytojas nustebo, buvo tiesiog pritrenktas, kad vardapetas kalba visai sklandžiai, nors iki šiol to beveik niekas nežinojo. Kunigas kalbėjo, jog žmonės yra išbadėję ir nusilpę, ir prašė kuo greičiau jiems pagelbėti, kitaip artimiausiomis valandomis numirs dar ne viena moteris ir ne vienas vaikas. Kol Ter Haikazunas kalbėjo, daktaras Petrosas susmuko ir būtų nugriuvęs nuo kėdės. Brisonas liepė atnešti konjako ir kavos ir sočiai pavalgydinti pasiuntinius. Paaiškėjo, kad ne tik senasis gydytojas, bet ir kiti du beveik nieko negalėjo valgyti. Tuo tarpu laivo vadas pašaukė maisto atsargų prižiūrėtoją ir įsakė nedelsiant pasiųsti į krantą valtimis kiek galima daugiau maisto. Laivo gydytojas, sanitarai ir ginkluotų jūreivių būrys taip pat gavo įsakymą keltis į krantą.

Paskui Brisonas paaiškino armėnų pasiuntiniams, kad jo kreiseris nėra savarankiškas vienetas, o anglų ir prancūzų flotilės avangardo laivas. Flotilės uždavinys patikrinti Anatolijos pakrantes šiaurės vakarų pusėje. „Guichenas“ išplaukė vakar vakare iš Kipro Famagustos įlankos tris valandas prieš pagrindinę flotilę. Vyriausiasis flotilės vadas, kontradmirolas, yra flagmane „Žana d’Ark“. Reikia laukti, ką jis nuspręs. Prieš valandą radiju išsiųstas pranešimas. Bet pasiuntiniams nesą ko baimintis, nėra abejonių, kad prancūzų admirolas nepaliks likimo valiai narsios armėnų krikščionių bendruomenės, patyrusios tokias kančias.

Ter Haikazunas nulenkė galvą su apdegusia barzda:

– Pone kapitone, leiskite paklausti… Sakote, kad negalite savarankiškai spręsti, kad esate pavaldus aukštesnei instancijai. Tada kaip atsitiko, kad jūs pasukote ne į šiaurės vakarus, o į mūsų pakrantę?

– Tikriausiai jūs jau labai pasigedote rūkymo, mano ponai. Mielai dovanoju jums šį paketą cigarečių…

Brisonas perdavė mokytojui didelį cigarečių paketą ir pasukęs žilą galvą nukreipė susimąsčiusį žvilgsnį į Ter Haikazuną.

– Jūsų klausimas iš tiesų įdomus, mon pére, nes, tiesą sakant, elgiausi ne pagal nurodymus ir gerokai nukrypau nuo numatyto kurso. Kodėl? Dešimtą valandą praplaukėme šiaurinę Kipro pakrantę. Valandą po vidurnakčio man pranešė, jog Sirijos krante matyti didžiulis gaisras. Atrodė, kad dega nemažas miestas. Visas dangaus pakraštys raudonuoja! Mes jau buvome išplaukę į atvirą jūrą mažiausiai trisdešimt mylių nuo kranto. O juk jūs padegėte, kaip jūs sakote, tik kelias iš šakų sukrautas palapines. Žinoma, migla kartais veikia kaip didinamasis stiklas. Visko pasitaiko. Pusė dangaus buvo apimta raudonos pašvaistės. Ir aš iš smalsumo – taip, tai buvo tik smalsumas – liepiau pakeisti kursą.

Ter Haikazunas pakilo nuo kėdės. Atrodė, kad jis nori pasakyti kažką labai svarbaus. Lūpos sujudėjo. Bet paskui žengė kelis netvirtus žingsnius prie kabinos sienos, prispaudė veidą prie liuko. Fregatos kapitonui Brisonui pasirodė, kad kunigą ištiko toks pat priepuolis kaip ką tik senąjį gydytoją. Bet Ter Haikazunas atsigręžė. Saulės šviesa buvo užliejusi žemą kajutkompaniją. Saulės spinduliuose kunigo veidas sušvito ir atrodė tarytum išdrožtas iš ambros. Jo akys sudrėko, jis sušnibždėjo armėniškai:

– Įvyko blogis, kad nugalėtų Dievo malonė…

Jis pakėlė rankas, lyg visa, kas iškentėta, jau įveikta ir įprasminta. Prancūzas negalėjo jo suprasti. Gydytojas Petrosas nuleido galvą ant stalo ir užmigo. Tik Hapetas Šatachianas negalvojo apie Miesto daubos gaisrą, prasidėjusį šventvagišku altoriaus padegimu ir pasibaigusį išsigelbėjimu.

Po dviejų valandų horizonte pasirodė galingoji „Žana d’Ark“, o po jos vienas anglų ir du prancūzų kreiseriai. Tik prieš vidurdienį atplaukė didžiulis transporto garlaivis. Išsiskleidę plačia rikiuote pilkai mėlyni kovos laivai su patrankų bokšteliais artinosi prie kranto palikdami lygiagretes putotas kilvaterio linijas. Flotilės vadas atsakė fregatos kapitonui Brisonui telegrama, kad ketina ne tik pasirūpinti armėnų pabėgėliais ir todėl nutraukia planuotą maršrutą, bet ir nori pats apžiūrėti didvyriškų kovų lauką, kuriame krikščioniškos tautos dalelė keturiasdešimt dienų grūmėsi su daug stipresnėmis barbarų pajėgomis. Kontradmirolas buvo žinomas dėl savo religinių pažiūrų, griežtas katalikas, ir armėnų kova už kryžiaus religiją jį iš tikrųjų jaudino.

Kai flotilė, laikydamasi pavyzdingos simetrijos, išmetė inkarus, šviesioje kaip veidrodis jūroje prasidėjo gyvas judėjimas. Aidėjo laivų signalai perrėkdami vienas kitą. Žvangėjo grandinės, girgždėjo kranai, siūbavo į vandenį leidžiamos didelės valtys. Tuo tarpu „Guicheno“ jūreiviai patogiausioje vietoje tarp uolų surentė savotišką prieplauką, ir čia jiems labai pravertė pastoriaus Aramo žvejybos plaustas. O gelbstimi žmonės gulėjo, sėdėjo ar tupėjo ant siaurų uolų aikštelių, stebėdami šį spektaklį sumišusiais žvilgsniais, lyg visa tai niekaip nebūtų su jais susiję. „Guicheno“ vyriausiasis gydytojas su sanitarais ir pagalbininkais rūpinosi ligoniais ir iš bado alpstančiais žmonėmis. Jis pagyrė gydytoją Altuni, kad jis vakar, kai žūtis atrodė jau neišvengiama, atskyrė užkrečiamus ligonius bei įtariamus užsikrėtus. Altuni sunkiai dūsaudamas prisipažino, kad viršuje ant Damladžko liko laukti mirties nemažai panašių vargšų, neprižiūrimų ir alkanų. Daugumą iš jų dar galima išgelbėti, jei jie būtų gerai prižiūrimi. Laivo gydytojas rūsčiai suraukė kaktą. Įsileisti karštlige sergančius į laivą reikštų prisiimti didelę atsakomybę. Bet ką daryti? Juk nepaliksi krikščionių, kad juos išgalabytų kerštingi turkai!

Kadangi laivo gydytojas buvo humaniškas žmogus, jis patarė savo kolegai armėnui:

– Niekam apie tai neprasitarkite!

Karinis transportinis laivas buvo beveik tuščias, o jame didelės, gerai įrengtos palatos ligoniams. Laivo gydytojas mirktelėjo daktarui Altuni, kad nesijaudintų. Sveikiesiems, jeigu juos galima pavadinti sveikais, išdalijo daug duonos ir konservų. Laivų virėjai išvirė didžiulius katilus bulvių sriubos, o geraširdžiai prancūzų jūreiviai paskolino savo šaukštus ir šakutes. Bet armėnai į viską žiūrėjo taip, lyg tai būtų nerealu, lyg duona ir sriuba jiems sapnuojasi, o sapnais juk nepasisotinsi. Bet kai kiekvienas nurijo savo davinį beveik nekramtydamas ir nejausdamas skonio, juos apėmė vėl kitokia būsena. Visi buvo mirtinai išsekę ir leisgyviai, tačiau staiga pasirodė, kad keturiasdešimt dienų nuslinko toli į praeitį ir tapo pusiau užmiršta legenda. Kūnas tarytum gynėsi nuo neįprasto, užmiršto maisto (o duona, tūkstančius kartų sapnuota duona!), tačiau širdžiai viskas vėl tapo tarytum savaime suprantama, atrodė, jog visada buvo taip, o Dievo malonė – ne kas kita kaip natūrali dalykų tėkmė.