Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Palikite ją ramybėje! Dar turime laiko.

Avakianas ir Kristaforas rūpestingai nešiojo iš palapinės dezertyrų suniokotus daiktus ir krovė į lagaminus viską, kas dar nebuvo išplėšta, sudraskyta ir sudaužyta. Bet nespėjo baigti darbo, kai juos pašaukė Gabrielis.

Tą pat rytą palapinės uždanga vėl prasiskleidė ir, lydimi močiutės Antaram, įėjo du vyrai. Tai buvo du jauni vaikinai su mėlynomis uniformomis, blizgančiomis sagomis, ant kairės rankovės užsirišę Raudonojo Kryžiaus raiščius. Žiuljetė sustingusi gulėdama ant nugaros išvydo du jaunučius rausvus veidus, gyvas, linksmas akis. Ją pervėrė saldus išgąstis pamačius kažką neapsakomai gimininga. Mažesnysis jaunuolis pasitempęs atidavė pagarbą, atrodė, kad jo broliškas balsas sklinda iš prarasto pasaulio:

– Atleiskite, kad jus trukdome, ponia! Mes „Guicheno“ sanitarai. Vyriausiasis gydytojas įsakė jus, ponia, nunešti į pakrantę. Užeisime kiek vėliau. Ponia, maloniai jus prašome pasirengti.

Jūreivis vėl išsitempė ir prisidėjo ranką prie jūreiviškos kepurės, tuo metu kitas sunkiu, bet nedrąsiu žingsniu žengė arčiau ir padėjo ant veidrodžio stalelio termosą, indelį sviesto ir dvi šviežias, baltas bandeles.

– Vyriausiojo gydytojo įsakymu, arbata, duona ir sviestas poniai, kol kas tik tiek…

Jis tai ištarė kariško pranešimo tonu, kaukštelėjo kulnimis ir pasuko į lovą vaikišką profilį su apvalia nosimi, nežiūrėdamas į gulinčią moterį. Jaudinanti suglumusio, kiek nerangaus jaunuolio laikysena. Bet Žiuljetė dejuodama atsiduso. Tada sanitarai, manydami, jog ligonei jų buvimas nemalonus, atsargiai ant pirštų galiukų pasitraukė iš palapinės. Jie nusekė paskui močiutę Antaram į ligoninės baraką, kurį gaisras laimingai aplenkė. Ten jau susirinko visa laivo sanitarų komanda ruošdamasi gabenti ligonius ir sužeistuosius į pakrantę. Žiuljetė ilgesingai ištiesė rankas į du tolstančius žemiečius, paskui nusimetė antklodę ir atsisėdo ant lovos krašto. Jos „kokonas“ staiga suiro. Abiem rankomis užsidengė veidą, pasibraukė per susivėlusius plaukus. Su siaubu sušnibždėjo:

– Prancūzai! Prancūzai! O kaip aš atrodau? Prancūzai!

Staiga jos išdžiūvęs kūnas suliepsnojo kadaise buvusia energija. Ji atsisėdo prie veidrodžio stalelio. Sustingę vangūs pirštai sumaišė viską, kas dar buvo likę iš jos kosmetikos. Užsitėškė raudono grimo ant skruostų, bet neišlygino, dėl to jos veidas pasirodė dar labiau sunykęs, apvytęs. Tada ėmė darbuotis šukomis ir plaukų šepečiu.

– Kaip aš atrodau? – šnibždėjo be paliovos.

Jai neužteko jėgų apsitvarkyti neklusnius plaukus. Galva nusviro ant rankų, ji ėmė kūkčioti. Kaip visada, kai imdavo gailėti savęs, jai pasidarė taip malonu ir gera, kad ji pamiršo plaukus ir paliko juos išsidraikiusius. Paskui ją vėl apėmė išgąstis.

– Prancūzai! Prancūzai! Ką gi man apsivilkti?

Ji ėmėsi ieškoti drabužių. Kur didysis lagaminas, kur kiti daiktai? Nieko nėra! Palapinė tuščia. Išsigandusi ji bėgiojo po nedidelę patalpą, pasijutusi tarytum košmariškame sapne: jai atrodė, jog turi eiti į puošnią kompaniją basa, tik su naktiniais marškiniais. Ilgai, beprasmiškai ieškojusi, pagaliau nedrąsiai išėjo iš palapinės. Skaisti, auksinė rugsėjo diena ją bloškė atgal. Bet po akimirkos ji klūpojo prie didžiojo lagamino. Kas gi su ja pasielgė taip niekšingai? Iskuhi? Viskas išplėšta, suglamžyta, sudraskyta. Nė vienos tvarkingesnės suknelės, ir šiaip viskas senamadiška, praėjusių metų skudurai. Ji neturi ko apsivilkti, o juk reikia atrodyti gražiai, juk atvyko prancūzai. Močiutė Antaram rado Žiuljetę sėdinčią ant žemės tarp išmėtytų marškinių, kojinių, suknelių ir batelių, kurių nespėjo pagrobti plėšikai. Iš nuovargio Žiuljetė negalėjo pajudėti, tik nuolat vaitojo:

– Prancūzai atvyko, prancūzai… O ką man apsivilkti?

Močiutė Antaram žiūrėjo į ligonę netikėdama savo ausimis. Ar gali būti, kad toji moteris, kuri atgavusi sąmonę beveik neištarė nė žodžio ir visomis jėgomis gynėsi nuo baisios tikrovės, staiga susirūpino drabužiais? Bet pamažu Antaram suprato, kas dedasi su Žiuljete. Tai ne tuštybė. Juk atvyko jos broliai, prancūzai. Ji gėdijasi, ji nori prilygti savo broliams. Močiutė Altuni atsiklaupė šalia Žiuljetės ir ėmė raustis margoje drabužių krūvoje. Bet kad ir ką ištraukdavo, Žiuljetė tik dar labiau supykdavo. Po kiek laiko Žiuljetė nusileido kovodama su savo likimu, o močiutė Antaram parodė angelišką kantrybę ir viena suknelė buvo maloningai priimta. Tai buvo standi šventinė suknelė su nėriniuota dekoltė. Kai senoji moteris, skonio dalykuose ne ką nusimananti, užvilko sustingusiai ligonei suknelę, Žiuljetė vėl sudejavo:

– Ne, šita netinka…

O kokia suknelė būtų tikusi priimti brolius gelbėtojus, kurie vis tiek neišgelbės jos sužlugusio gyvenimo?

Gabrielis skubėjo aplenkdamas kontradmirolą, norėjo įspėti žmoną, jog ateina svečių. Kai jis įėjo, Žiuljetė sėdėjo ant lovos krašto. Močiutė Antaram laikė rankose puodelį bandydama priversti užsispyrėlę kaip išlepintą vaiką išgerti bent gurkšnelį arbatos.

– Širdele, jei nori atrodyti gražiai, kai ateis prancūzai, turi pasistiprinti. Kitaip jokie parėdai nepadės.

Žiuljetė ceremoningai atsistojo, lyg būtų įėjęs svetimas žmogus, turįs ją kažkur palydėti. Močiutė Antaram pažvelgė į juos abu ir išėjo. Ji pastvėrė vieną bandelę, nes alpo iš bado. Gabrielis be galo ryškiai išvydo savo buvusį gyvenimą ir suvokė, kad tarp jo ir dabarties atsivėrė neperžengiama praraja. Senasis gyvenimas vilkėjo sunkia dirbtinio šilko suknele, sulig kiekvienu judesiu sušlamėdavo praeitis. Bet praeities skruostai, rankos ir kojos prarado apvalumą ir spalvą, kūnas vos laikėsi ant kojų ir kėlė gailestį. Gabrieliui suspaudė gerklę. Kokia artima jam buvo Žiuljetė dar tada, tik susirgusi… Dabar, kai matė ją šventiškai pasipuošusią, galėjo išmatuoti visą keturiasdešimties dienų bedugnę. Sunkiai prisiversdamas jis ištarė:

– Dabar tu tokia kaip anksčiau, cherie. Dėkui Dievui…

Paklausė, ar jai užteks jėgų paėjėti porą žingsnių ir sutikti prancūzų flotilės kontradmirolą. Juk negalima jo priimti čia, tamsioje ligonės palapinėje. Žiuljetė apsižvalgė futliare, kurį prieš kelias valandas buvo pasirinkusi savo kapu. Paskui su ilgesiu žengė prie mažosios pagalvėlės. Gabrielis suėmė ją už parankės.

– Vakare visi tavo daiktai bus su tavimi. Nieko nepamiršime…

Nepaisydama paguodos žodžių ji palapinės angoje dar kartą atsigręžė į tamsų palapinės vidų tarsi Euridikė į mirties karalystę.

Kontradmirolą dabar lydėjo tik adjutantas ir jaunas karininkas. Jį įspėjo per daug nesiartinti prie sveikstančios ligonės. Karštinė, prasismelkusi į Musa Dagą, gana pavojinga. Bet admirolas buvo drąsus žmogus, panašūs įspėjimai dažniausiai sukeldavo priešingą reakciją. Tvirtu žingsniu, turinčiu pabrėžti, jog jis dar nesenas, priėjo prie Žiuljetės ir pabučiavo jai ranką.

– Ir jūs, ponia, nors esate prancūzė, svetimšalė, visomis jėgomis prisidėjote prie šio kalno žygdarbių ir išbandymų. Leiskite palinkėti jums laimės ir pasveikinti su sėkminga pabaiga.

Sulysusiu Žiuljetės veidu šmėkštelėjo ilgesingas šešėlis.

– O Prancūzija, mano pone…

– Prancūzija išgyvena siaubingus laikus, bet tikimės sulaukti Dievo malonės.

Žiuljetės būklė, regis, sujaudino senąjį poną, jis suėmė jos sulysusią ranką savosiomis.

– Ar žinote, mano vaikeli, kad matau jus turbūt ne pirmą kartą? Žinoma, tada jūs buvote dar visai maža mergytė. Lankiausi pas jūsų tėvus, dar ne taip seniai susituokusius… Nors su jūsų tėvu nebuvome labai artimi, jaunystėje priklausėme maždaug tam pat sluoksniui…