Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Samvelas Avakianas pažvelgė į jį su siaubu:

– Transportinis laivas, efendi, aišku, pateks į karantiną.

– Karantinas manęs negąsdina…

– Bet jūs būsite įkalintas ne mažiau kaip keturiasdešimt dienų.

– Jei panorėsiu, mane tikrai išleis.

Avakianas ieškojo įtikinamų argumentų:

– Įžeisite kontradmirolą. Juk jis mus išgelbėjo lyg koks angelas.

– Taip, tai didžiausia bėda… Ir todėl prašau jus man padėti, Avakianai! Prašau jus prisistatyti mano vardu ir atsiprašyti. Sugalvokite kokią nors įtikinamą priežastį. Pasakykite, kad transportiniame garlaivyje yra nepatikimiausi mūsų žmonės, niekieno neprižiūrimi. Per tokį trumpą laiką mums nepavyko organizuoti priežiūros. Juk kas nors turi būti atsakingas už tvarką kaip tik tarp šių žmonių. Taigi aš imuosi šios užduoties…

Avakianas, regis, nelabai tuo tikėjo. Bet Gabrielis laikėsi savo:

– Tai bus visai suprantamas paaiškinimas. Galite būti ramus. Karys ir jūreivis supras, jog toks atsargumas reikalingas. Patikėkite, jis greitai viską pamirš… Na, linkiu jums sėkmės, Avakianai…

Studentas vis dar dvejojo.:

– Vadinasi, mes kelias dienas nesimatysime…

Jo balse girdėjosi nerimas. Bet Gabrielis žvelgė į prieplauką.

– Laikas, Avakianai! „Žanos d’Ark“ valtis tikriausiai plaukia paskutinį kartą. Dokumentai kol kas tegul lieka pas jus.

Iš motorinės valties sklido nekantrūs signalai, raginantys išplaukti. Avakianas vos spėjo paspausti Gabrieliui ranką. O Gabrielis susimąstęs žvelgė jam iš paskos. Tada paklausė vieną karininką, kada išplauks valtys į transportinį laivą. Jam atsakė, jog dauguma ligonių jau laive, liko tik atskirtieji. Bagratianas, matydamas kokia didelė minia susispietusi prie patikros komisijos, pagalvojo, kad tai gali užtrukti dar ilgas valandas. Tačiau dėl to nė kiek nenusiminė, priešingai, džiaugėsi, kad išsisuko nuo plaukimo „Žana d’Ark“ ir nuo pokalbių su kontradmirolu. Lėtu žingsniu nužingsniavo prie tako į kalną. Jis dar turi tiek daug laiko, be to, gera pabėgti nuo moterų riksmų prieplaukoje ir pasislėpti nuo deginančios rugsėjo saulės tyloje, pavėsyje. Gabrielis praėjo pro atskirtųjų būrį, stovintį nuošaliau, kad netrukdytų privilegijuotiesiems. Daugelis, pirmiausia kapinių brolija, susirinko čionai patys, nesivargindami ir nenorėdami, kad jų drabužiuose prancūzai ieškotų parazitų. Bagratianas matė būsimus bendrakeleivius. Sato valandėlę bėgo šalia jo, atkišo ranką prašydama dovanėlės. Johunoluke ji to niekada nedarydavo. Pora dezertyrų atgailaujančiais veidais pagarbiai atsistojo. Nunik ir kitos raudotojos sėdėjo ant savo maišų, kurių supelijusius lobius ketino iš tėviškės vežtis į kitą pasaulio kraštą. Kairėje rankoje visos laikė po ilgą lazdą, dešine lietė krūtinę, burną ir kaktą sveikindamos poną Gabrielį Bagratianą, paskutinį Mesropo sūnų, Avetiso Bagratiano, didžiojo geradario ir bažnyčios fundatoriaus, vaikaitį. Nunik, kurios amžiaus niekas neatmena, kartu sveikino ir vaiką, prie kurio laimingo gimimo ji irgi buvo prisidėjusi, slapta nuo hekimo Petroso zisu piešdama kryžius ant sienų ir durų, baidydama nelabąjį. Akli senukai žilomis pranašų galvomis tyliai niūniuodami sėdėjo ant plikos žemės. Didelės musės spietėsi akiduobėse, niekas jų nebaidė. Nesijaudindami dėl praeities, nesirūpindami ateitimi, pranašai niūniavo. Jie neklausinėjo, kas įvyko, jie nepraras gimtinės, klausėsi tik balsų savo širdyje ir leidosi, kad Nunik, Vartuk, Manušak vedžiotų juos kur reikia. Jų aukšti balsai, pereinantys į diskantą, rodė pasitenkinimą ir išduodavo vidinį virpulį.

Bet kaip tik tas niūniavimas vėl užgavo Gabrieliui širdį, jis staiga išvydo Stefano veidą. Kilo kalnų taku vis aukščiau, kad negirdėtų aklųjų niūniavimo. Netrukus ausyse suskambo keistas kaip papūgos Žiuljetės tarškėjimas ir jos riksmas: „Pasirūpink Stefanu!“ Paskendęs mintyse, pats to nesuvokdamas, žengė vis sparčiau. Pagaliau nustebęs sustojo. Kaip aukštai jis jau užkopė! Čia jam buvo gera. Uolos kyšulys, pridengtas arbuto ir mirtų krūmų, samanotas akmuo, į kurį malonu atsiremti. Šioje jaukioje vietoje atsisėdo. Iš čia galima viską stebėti: žmonių minią tarp uolų, penkis pilkai mėlynus laivus, sustingusius mirgančiuose jūros atšvaituose. Transportinis garlaivis stovėjo toliausiai. Arčiausiai – „Guichenas“, kuriuo plauks Iskuhi. Pastoriaus žvejybos plaustas tvirtomis laivo virvėmis buvo pririštas prie uolų. Jūreiviai ant jo paklojo siaurą tiltelį. Išgelbėtieji žmonės vienas po kito svirduliavo lentomis į valtis. Kartais šis įrenginys imdavo siūbuoti, bangos taškėsi putomis, moterys spiegė. Šis vaizdas užgožė visus kitus. Judri minia iš lėto mažėjo.

„Turiu dar daug daug laiko“, – pagalvojo Gabrielis. Bet jam negalima buvo taip galvoti, jis neturėjo sėdėti šioje jaukioje vietelėje, kaip pusiau sušalusiam žmogui negalima sėdėti sniege. Įsodinimo vaizdai ėmė rodytis tokie monotoniški. Ir Dievas užleido ant Gabrielio Bagratiano gilų miegą. Miegas buvo išaustas iš visų išgyvenimų, iš nemiegotų naktų per visas keturiasdešimt Musa Dago parų. Jokia jėga ir jokia valia negalėjo šio miego išblaškyti.

Motina vakare sako savo vaikui, kurio akys merkiasi: „Tu jau sapnų karalystėje.“ Gabrielis buvo sapnų karalystėje. Ne, jis buvo mirties karalystėje.

Sustaugė penkių laivų sirenos. Nedarniai, trumpai, grėsmingai, gūdžiai. Gabrielis Bagratianas ramiai atmerkia akis. Jo žvilgsnis ieško mirgančio vaizdo, kuris, regis, ką tik išnyko. Smarki bangų mūša daužosi į ištuštėjusias uolas. Plaustas suiro. „Guichenas“ ima sukti pirmagalį į pietvakarius giliai rėždamas jūrą. Kiti flotilės laivai plaukia pirma jo. Kaip šokėjai stengiasi, kad ir sunkiai, sudaryti gražią, taisyklingą figūrą. „Žana d’Ark“ iš lėto manevruodama įsiterpia į šios figūros centrą. Gabrielis viską atidžiai stebi. Tik tada pagalvoja: „O Ter Haikazunas? Ar jis nieko nepastebėjo? Ne. Juk jis mano, kad aš plaukiu „Žanoje d’Ark“.“ Gabrielis pašoka, pradeda šaukti, mojuoja rankomis. Bet jo balsas išsisklaido ore, mostai nepanašūs į nevilties apimto žmogaus. Tuo metu saulė pasiekia Ras el Chanziro viršūnę, o Musa Dago šlaitai skęsta tamsiuose šešėliuose. Jei Bagratianas turėtų bent kiek nuovokos, bėgtų prie uolų, įliptų į tą, kuri arčiausiai jūros, ir visais būdais stengtųsi atkreipti į save dėmesį. „Guicheno“ denyje pilna armėnų, jie susigrūdę prie turėklų, nori atsisveikinti su savo likimo kalnu, kuris žvelgia į juos rūsčiai kaip žudikas, paleidęs iš nagų auką. Nors jūra garsiai ošia ir laivų motorai ūžia, kas nors denyje ar stebėjimo bokšteliuose tikrai pamatytų Gabrielį. Tačiau nelaimingasis ne tik nesitraukia iš pavėsingo prieglobsčio, jis net nustoja mojuoti ir šaukti, lyg tai būtų beprasmis nuobodus formalumas. Iš tikrųjų, Gabrielis labai stebisi, kad jį pripildo tokia didelė ramybė. Į jo padėtį patekęs žmogus turėtų kaip išprotėjęs šauktis pagalbos, pulti į vandenį, plaukti paskui laivus, išsigelbėti arba nuskęsti. Laivai slenka iš lėto. Dar yra laiko.

Gabrielis nesupranta, kodėl jis toks ramus. Gal jo kraujas dar sustingęs po miego? Šalia patogios sėdėti vietelės guli gertuvė, į kurią prancūzai pripylė juodos kavos ir konjako. Jis nori pažadinti išblėsusią neviltį, geria dideliais gurkšniais. Bet gaivinantis gėrimas veikia priešingai. Kraujas ima judėti greičiau, raumenys prisipildo jėgos, bet ramybė nevirsta mirties baime ir pagalbos šauksmu. Ramybė darosi tik dar didesnė, tampa džiugia paguoda. Žemiškas, materialus žmogus iš pradžių jos gėdisi.