Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Žiuljetė sukūkčiojo, tačiau šį kartą nepravirko, o pradėjo be sąryšio plepėti:

– Žinoma… Namą po tėtės mirties pardavė… Bet mama… Mama dabar gyvena… Ak, pamiršau, kokioje gatvėje. Apie ją jūs tikriausiai nieko nežinote, pone… Bet mano svainį turbūt pažįstate… Turiu galvoje tą, kuris dirba Jūrų ministerijoje… Aukštas valdininkas… Kaipgi jo vardas… Ak, mano galva… Taip, taip, prisiminiau… Kulombas, žinoma… Žakas Kulombas… Jūs jį pažįstate… Savo seseris matau retai… Bet kai vėl būsiu Paryžiuje, pamatysiu visus savo draugus ir drauges, tiesa? Juk nuvešite mane į Paryžių…

Žiuljetė susvirduliavo. Admirolas ją prilaikė. Gabrielis įėjo į palapinę ir atnešė kėdę. Ligonė atsisėdo. Nors buvo labai silpna, plepėjo nesustodama. Matyt, jautė pareigą palaikyti pokalbį. Jos plepalai darėsi vis lėkštesni, panašūs į papūgos čiauškėjimą. Minėjo naujus, kaip jai atrodė, bendrų pažįstamų vardus. Kalba be sąryšio šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito. Buvo matyti, kad kontradmirolas jaučiasi nejaukiai. Jis pamojo jaunajam karininkui:

– Pasirūpinkite viskuo, mano drauge, palydėkite ponią… „Žana d’Ark“ yra karinis laivas, o kariniame laive patogumų nedaug. Tačiau padarysime viską, kad jums kelionėje nieko netrūktų, mano vaikeli…

Kontradmirolas Gabrielio lydimas nuėjo, bet liguistas Žiuljetės plepumas, rodės, niekada nesibaigs. Jaunasis karininkas, kurį vadas paskyrė saugoti, rūpintis ir asistuoti Žiuljetei, sutrikęs žvelgė į blyškias vargšės moters lūpas, vapančias kažkokius klausimus, į kuriuos jis neturėjo ką atsakyti. Buvo matyti, kad ligonės sieloje dedasi baisūs dalykai, ji sunkiai kvėpavo, kaklo arterija pulsavo pašėlusiu greičiu. Šešėliai apie akis darėsi vis tamsesni. Karininkas apsidžiaugė, kai grįžo Gabrielis, o netrukus pasirodė sanitarai su neštuvais. Žiuljetė iš pradžių gynėsi:

– Ne, aš nesigulsiu… Tai gėda… Aš galiu eiti…

Gabrielis paglostė jai ranką.

– Negali, Žiuljete. Būk protinga, atsigulk. Patikėk, ir man norėtųsi, kad kas nors nuneštų mane žemyn.

Rausvi sanitarų veidai nušvito linksma šypsena.

– Nebijokite, ponia, nešime jus atsargiai kaip stiklinį indą. Nė nepajusite.

Žiuljetė nusileido ir atsigulusi ant neštuvų nutilo. Gabrielis atnešė antklodę, pakišo jai po galvą mėgstamą pagalvėlę, rankinuką padavė karininkui. Tada dar kartą pabraukė žmonai per plaukus.

– Nesijaudink. Nepamiršime nieko, kas tau svarbu.

Jis staiga nutilo. Karininkas pažiūrėjo į jį klausiamu žvilgsniu. Gabrielis linktelėjo galva. Sanitarai pakėlė neštuvus, žengė pirmuosius žingsnius. Šalimais, labai jaudindamasi, laukė Sato. Jai labai norėjosi vadovauti šiai eisenai.

– Aš jus netrukus pavysiu, – sušuko Gabrielis žmonai. Žiuljetė taip smarkiai suspurdėjo, kad nešikai sustojo ir padėjo neštuvus ant žemės. Beprotystės iškreiptas veidas pasisuko į Gabrielį ir Žiuljetė sukliko tokiu balsu, kokio jis dar nebuvo girdėjęs:

– Ar girdi? Stefanas… Pasirūpink Stefanu!

Nors juos išgelbėjo, skausmo taurė dar nebuvo išgerta iki dugno.

Iš Tovmasianų palapinės kažkas sušuko:

– Gabrieli Bagratianai, ateikite čia!

Gabrielis manė, kad Iskuhi prižiūri sužeistą brolį, bet jos niekur nesimatė. Jis įėjo į Aramo palapinę. Visa, kas buvo įvykę anksčiau, dabar tapo nereikšminga ir nesvarbu. Pastorių rado virpantį iš susijaudinimo.

– Kur Iskuhi? Gabrieli Bagratianai, dėl Dievo, pasakykite, kur palikote Iskuhi?

– Iskuhi? Po vidurnakčio ji valandėlę atėjo pas mane prie pabūklų. Paskui paprašiau ją eiti pas mano žmoną…

– Taip ir yra! – sušuko pastorius. – Rytą tikrai maniau, kad ji pas jus, pozicijose. Bet ji negrįžo, ji kažkur dingo… Pasiunčiau žmones. Jos ieško jau kelias valandas. Prancūzų sanitarai seniai norėjo mane nešti žemyn, aš nepaliksiu kalno, kol neatsiras Iskuhi… O jeigu jai kas nors atsitiko? Aš nesileisiu nuo kalno!

Jis įsitvėrė Gabrieliui už rankos ir nepaisydamas žaizdos pakilo.

– Aš dėl visko kaltas, Bagratianai… Dabar galiu paaiškinti… Aš kaltas. Jei Dievas visiems mums parodė savo malonę, o mane baudžia mano vaiko liga ir sesers neištikimybe, tai visai teisinga. Ir mano žmona yra tik išbandymo įrankis…

– O kur jūsų žmona?

– Nubėgo žemyn. Su vaiku. Jai pasakė, kad ten yra pieno. Negalėjau jos sulaikyti…

Jaudulys jį galėjo visai pribaigti. Jis bandė atsistoti, bet vėl nugriuvo.

– Prakeikimas! Nieko negaliu. Net pajudėti… Darykite ką nors, Bagratianai. Jūs irgi kaltas dėl Iskuhi… Jūs irgi…

– Palaukite, pastoriau. Tuoj grįšiu.

Pasakė nenoromis. Nuėjo per Trijų palapinių aikštę, dar kiek paėjėjo, bet netoli. Atsisėdo ir pažvelgė kažkur į tolumą. Nuvargusioje galvoje sukosi vis ta pati mintis: „Štai koks išsigelbėjimas!“ Bandė prisiminti naktinį pokalbį su Iskuhi. Atmintyje neliko jokių smulkmenų, tik vaiduokliškas nevilties dvelksmas. Ji atėjo priminti jam pažado, likti su juo paskutinę valandą. Bet jis ją atstūmė, nusiuntė pas Žiuljetę. Tai buvo suprantama; dabar jis suvokė, kad ir po vakarykštės nelaimės jis neprarado tikėjimo, jog išsigelbės. Iskuhi turėjo būti saugioje vietoje. Argi ne apie tai jis galvojo praėjusią naktį? Bet Iskuhi norėjo to, ko jis jai negalėjo duoti, norėjo, kad jis iki galo patikėtų palaiminga žūtimi. O jis turėjo ją nuvilti, nuvilti tą jos didvyrišką tikėjimą žūtimi. Kur Iskuhi dabar? Gabrielis negalėjo pasakyti kodėl, tačiau širdyje buvo įsitikinęs, kad Iskuhi nebėra gyvos, kad ji mirė dar naktį, dingo nuo Damladžko ir ieškoti jos beprasmiška. Vis dėlto jis pakilo iš stingulio ir nevilties ir davė reikalingus nurodymus.

Gabrielis Bagratianas klydo. Iskuhi dar buvo gyva. Kai prisidėjo prie lūpų švilpuką norėdamas pasišaukti pagalbininkų, šokėjas Gevorkas ją jau buvo radęs. Dar kiek, ir būtų per vėlu. Naktį Iskuhi pametė išmintą taką ir įkrito į nedidelį tarpeklį, tikriau sakant, į nedidelį krūmais apaugusį plyšį. Plyšys buvo gana toli nuo įprastų šios nelygios vietovės takų į terasos pusę. Ko ji tarp vidurnakčio ir aušros ieškojo šiose nelemtose vietose, niekas nežinojo. Išskyrus kelis nubrozdinimus ant rankų ir kojų, mergina nesusižeidė. Nesimatė nei žaizdų, nei kaulų lūžio, nei smegenų sukrėtimo ar patempimų. Ir vis dėlto kritimas tamsoje dar padidino mirtiną nuovargį, su kuriuo Iskuhi kovojo jau kelias dienas, o kartu ilgėjosi jo kaip galimos išeities. Kai Gevorkas nešė ją ant rankų, pripratusių prie daug sunkesnių naštų, jos akys atrodė didžiulės ir beveik linksmos, bet kalbėti negalėjo. Laimė, tarp sanitarų, turinčių išgabenti paskutinius ligonius, buvo jaunas „Guicheno“ gydytojas. Jis davė Iskuhi stiprių širdį gaivinančių vaistų ir pareikalavo tučtuojau nešti bejėgę merginą į laivą, kad neatsitiktų blogiausia. Netrukus pastorių Tovmasianą ir Iskuhi pririšo prie neštuvų. Gabrielis vos spėjo pasakyti Kristaforui, kad sudegintų visas tris palapines su jose esančiais daiktais, kai tik išneš Žiuljetės bagažą.

Leisdamasis Gabrielis ėjo šalia Iskuhi. Žinoma, takas buvo siauras, vos vienam žmogui praeiti, o tose vietose, kur nuogos uolos iš dešinės atsiverdavo į jūrą, nešikai turėjo atidžiai žiūrėti, kad nenugarmėtų su naštomis. Pirmuose neštuvuose gulėjo sužeistasis pastorius. Po jo – Iskuhi neštuvai, šalia jų ėjo ir jaunasis gydytojas. Bet tuo eisena dar nesibaigė, nes už jų nešė tris sužeistus į koją per rugpjūčio dvidešimt trečiosios mūšį ir vieną gimdyvę. Be to, sekė dar didelis būrys, – kovotojai, ieškoję savo buvusiose palapinėse ko nors, ko nesunaikino gaisras. Erdvesnėse aikštelėse nešikai tris ar keturis kartus sustojo pailsėti. Tada Gabrielis pasilenkdavo prie Iskuhi. Bet ir jis vos galėjo pratarti žodį, nes už dviejų žingsnių gulėjo Aramas Tovmasianas. Be to, kas minutę prieidavo gydytojas įpilti mergaitei į burną gurkšnelį pieno ir patikrinti pulsą. Gabrielis kalbėjo tyliai, nuotrupomis: