Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Užkopsiu į aukštesnę, atviresnę vietą, iš švarko pasidarysiu vėliavą.“ Toks bandymas praktiškai nieko nepakeistų. Gabrielis tik apgaudinėja save. Jam tiesiog norisi pakilti aukštyn, o ne leistis į apačią. Be abejo, dar paklausia save: „O ką valgysiu?“ Apgrabalioja švarko kišenes. Trys bandelės, dvi plytelės šokolado, ir tai viskas. Apsiausto kišenėse nieko gero, tik Damladžko žemėlapis, pora senų laiškų, užrašai, tuščias cigarečių pakelis, be to, agos Rifaato Bereketo moneta su graikišku užrašu. Jis laiko delne ploną auksinį niekutį. Staiga prisimena, kad tada, kai vyko didysis persikėlimas, jis dar kartą grįžo į vilą pasiimti monetos. Verčiau būtų to nedaręs! Dabar jam atrodo, kad paskutinę akimirką turėtų mesti šalin šį pikta lemiantį amuletą. Bet nenumeta, įsikiša monetą į kišenę, svarsto, ką reiškia jos mįslingas įrašas. Toks sveikas, toks stiprus kaip šią valandą Bagratianas nesijautė net pirmosiomis kovų dienomis. Silpnumas kojose dingo, keliai lankstosi vikriai, širdis nebesidaužo, nė pats nepajunta, kaip pasiekia atvirą aikštelę, plytinčią aukštai virš jūros. Gabrielis užlipa ant uolos kyšulio ir virš galvos ima plačiai mojuoti apsiaustu. Bet vos pradėjęs, vėl nuleidžia rankas. Pirmą kartą lyg žaibas jo sąmonėje blyksteli mintis, jog jis visiškai nenori, kad laivuose jį pastebėtų, tai nėra nelaimingas atsitiktinumas, o tvirtas pasiryžimas, taip nusprendė ne tik Dievas, taip nusprendė ir jis.

Kas atsitiko? Jis nejaučia nė menkiausio ženklo, kad būtų sutrikęs jo protas ar jausmai. Protas toks pat aiškus, širdis rami. Jam netgi atrodo, kad tik dabar nuo jo traukiasi ilgai trukęs slogus svaigulys. Visas jo vidus, visos iki šiol nepatirtos proto galios veržiasi į aiškumą.

Nusileidžia nuo aukštumos, iš kurios matyti jūra. Kūnas tapo lengvas, jis dideliais žingsniais kyla gruoblėtu taku, vingiuojančiu per akmenis, medžių šaknis tarp uolų sienų, upelių išgraužtų griovių ir tarpeklių. Gabrielio pojūčiai tokie aštrūs, kad jam nereikia žiūrėti į paženklintas pavojingas tako vietas. Žino, kad tokia būsena neleis jam žengti neatsargų žingsnį ar nugarmėti į prarają. Mintys klostosi ritmingai, ritmingai plaka pulsas. Šiame kelyje suvokia, kad išdidumas vis dėlto reikalauja savo. Todėl šiandien rytą, kai iš jūros pasigirdo stebuklo griausmas, jis net nusivylė. Todėl jo ekscelencijos žodžiai, kad Musa Dago žmones, kartu ir jį, Gabrielį, nuplukdys į Aleksandriją ar Port Saidą, pripildė jo širdį sunkiai paaiškinamo nepasitenkinimo. Iš to nepasitenkinimo ir gimė valingas šios valandos ryžtas. Jau pirmosiomis akimirkomis, kai pasirodė gelbėtojai, Gabrielį apėmė nuojauta, kad jam grįžti į gyvenimą nėra galimybės vien todėl, kad Gabrieliui Bagratianui, koks jis tapo per šias keturias dešimtis dienų, galėtų padėti vien tikras išgelbėjimas. Port Saidas ar Aleksandrija? Koks nors barakas su armėnų pabėgėliais? Musa Dagą pakeistų kažkoks aptvaras, daug ankštesnis, esantis žemumoje? Iš lemiamų kovų aukštumos nusileisti į vergovę, laukti kažkieno malonės? Kam? Prisimena hekimo Petroso žodžius: „Būti armėnu neįmanoma.“ Tikra teisybė! Bet su tuo, kas neįmanoma, Gabrielis Bagratianas pasiryžęs baigti. Gabrielį apima neapsakomo tikrumo jausmas, pojūtis to vienintelio dalyko, kuris įmanomas. Jis prisiėmė savo kraujo brolių likimą. Vadovavo gimtinės žmonių kovai. Bet ar naujasis Gabrielis ne daugiau negu kraujas? Ar naujasis Gabrielis ne daugiau negu armėnas? Anksčiau jis klaidingai laikė save „abstrakčiu žmogumi“, „žmogumi sau“. Bet kad tikrai juo taptų, turėjo pereiti šią bendrystės sangrūdą. Tai išsipildė, todėl dabar jaučiasi be galo laisvas. Kosminė atsiskyrėlio dykuma. Šį rytą jis jos taip ilgėjosi. Dabar rado ją tokią, kokia mirtingam žmogui nė neegzistuoja. Kiekvienas atodūsis – tai svaiginančios nepriklausomybės džiaugsmas. Laivai tolsta, o Gabrielis lieka ant Musa Dago uolų šlaito, stūksančio čia nuo pasaulio sutvėrimo. Aplink – nė gyvos dvasios, tik jis ir Dievas. Gabrielis Bagratianas sulaukė Dievo malonės, ji tikresnė už visus žmones ir visas tautas.

Nors tvirtas ir išdidus, Gabrielis staiga pasijunta nekaip. Moterys! Kur moterys, ten ir vyro kaltė. Gabrielis prieina nuolaidžią aikštelę, kurioje šiandien buvo sustoję ligonius nešę sanitarai, kur Iskuhi akys kalbėjo apie išsiskyrimą. Jis mato ne Iskuhi, o Žiuljetę su dirbtinio šilko suknele. Kas laukia Žiuljetės? Gabrielis valandėlę stovi, žvelgia į jūrą. Laivai pamažu tolsta. Jie dar nepasiekė nė pusės kelio iki mėlyno horizonto. Jei imtų mojuoti apsiaustu, galbūt sargybos bokšteliuose vyrai jį dar pastebėtų. Bet jį neramina kitos mintys. Žiuljetė bus laisva, nesunkiai susigrąžins Prancūzijos pilietybę. Kai paaiškės, kad jis dingo be žinios, admirolas ir visas pasaulis puls ja maloningai rūpintis. Ši aiški mintis patvirtina jo teisę į laisvę. Dabar jis žengia skaldos lauku atsargiau, lengvai palenkęs galvą, kol takas pasineria į mišką ir krūmus. Po dviejų posūkių staiga krūpteli. Ar tai įmanoma? Gal Iskuhi iš tikrųjų paskutinę akimirką kažkur pasislėpė, liko norėdama būti su juo? Jam visa tai neatrodo tuščia fantazija. Jis linkęs tuo patikėti. Girdi už nugaros Iskuhi žingsnius. Aiškiai girdėti pažįstamas jos kulniukų kaukšėjimas. Kurgi mes būsime, seserie, tu ir aš? Ji laikosi savo žodžio: „Pas tave.“ Jis neatsigręždamas nueina gerą kelio galą, paskui sustoja. Lengvi, vienodi Iskuhi žingsniai netyla, jie jam už nugaros. Aiškūs moteriški žingsniai kyla į kalną. Kelio skalda grikši, žolė šiugžda, nuo tako rieda akmenukai. Gabrielis laukia. Iskuhi jau turėtų jį prisivyti. Bet žingsniai nuolat kaukši, neartėja ir netolsta. Pagaliau jis pajunta, kad Iskuhi žingsniai aidi ne ant kalno, o prie pat jo. Ranka slysta žemyn, kaip nusikaltėlį stveria laikrodį. Kai ištraukia jį iš kišenės, tiksėjimas darosi panašesnis į atkaklius kūjo dūžius akmenin negu į moters žingsnius. Vienatvė sustiprina garsą. O gal tai Gabrieliui likęs laikas, gal jis greitėja, kaip greitėja jo širdies dūžiai?

Jis spaudžia laikrodį rankoje, kol išnyksta paskutinis tikrumo šešėlis. Jo miegas nebuvo paprastas. Tas miegas jam buvo siųstas, kad įveiktų silpnumą ir įvykdytų tai, kas jam skirta. Be jo Gabrielis nebūtų atsispyręs. Bet Dievo planai kitokie. Kada gi tai įvyko? Ar jis tik įsikalba, ar iš tikrųjų ištarė žodžius: „Jau kiek laiko labai aiškiai jaučiu, kad Dievas mane kažkam paskyrė…“ Dabar Gabrielis labai aiškiai supranta šį paskyrimą. Jį pripildo kitas jausmas, ne tik laisvės džiaugsmas ir paguoda. Ne, jo širdį užplūsta kažkas visiškai nauja. Antgamtinio ryšio triumfas, dvasios nušvitimas: „Mano gyvenimas valdomas iš aukštai, todėl galiu jaustis saugus.“

Išskėtęs rankas eina toliau nejausdamas kelio po kojomis. Atsiveria dar viena uolų properša. Jūros horizonto linija kyla vis aukščiau. Flotilė trikampiu, panašiu į gandrų skrydį, pamažu nyksta tolumoje. Bet Gabrielis neseka akimis laivų. Jis žiūri į vakarėjantį dangų, kurio mėlynė darosi vis tamsesnė. Dabar jis jaučia, kad Tėvas visagalis. Toks jausmas jį apimdavo tik vaikystėje. Skliautas artėja prie jo, tai ne šalta astronominė erdvė, tai vieta, kuri jį priglaus. Po dar vieno pakilimo kelias baigiasi. Gabrielis jo nejaučia. Išskėtęs rankas jis žvelgia į dangaus šešėlius. Kiekvienas jo žingsnis – tai pasiaukojimas. Bet ir aukštybės ne šaltos, ne sustingusios. Iš jų taip pat artėja aukos taurė.

Jis perbrenda mirtų ir rododendrų juostą. Ar nereikėtų pagalvoti apie artimiausias valandas, apie naktį, saugią slėptuvę? Nes nė vienas mirtingasis nesulauktų nakties tamsos gyvendamas taip, kaip dabar gyvena Gabrielis. Bet širdyje tarytum viskas aišku. Kojos veda jį įprastu keliu. Trijų palapinių aikštė. Palapinės ne tik nepraleidžia vandens, jos atsparios ir ugniai, todėl ir nesudegė. Ir viduje ugnis nieko nesunaikino. Lovos liko nepaliestos. Gabrielis praeina pro Žiuljetės palapinę nesustodamas. Prie Miesto daubos neryžtingai stabteli. Jį traukia į šiaurę, prie didžiųjų tranšėjų, prie savo kūrinio. Paskui vėl pasuka į kitą pusę, prie haubicų. Jam net truputį smalsu, ar jūrų pėstininkams pavyko susprogdinti pabūklus. Tarp miesto daubos ir haubicų aukštumėlės plyti didžiosios kapinės. Nederlinga kalno žemė vis dėlto priglaudė keturis šimtus žuvusiųjų. Ant pirmųjų kapų pastatyti kalkakmenio luitai ir plokštės su juodos spalvos įrašais. Vėlesnieji pažymėti tik paprastais mediniais kryžiais. Gabrielis priėjo prie Stefano. Kauburėlis dar gana šviežias. Kada jį atnešė? Trisdešimtąją dieną, o šiandien keturiasdešimt pirmoji. O kada jis užtiko mane ant kalno miegantį? Dabar aš užtinku jį. Ir mudu kaip ir tada esame vieni ant Musa Dago. Gabrielis lūkuriuoja, prisimena ne tik Stefaną, bet ir šimtus kovos epizodų. Niekas nedrumsčia jo didžiulės ramybės. Jis beveik nepastebi, kad saulė jau leidžiasi.