Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Sulig šiais žodžiais jie perėjo nuo formalių dalykų prie praktinių. Kontradmirolas paprašė papasakoti apie įvykusius mūšius ir gynybos sistemą. Trumpai paaiškinęs nuveiktus darbus Gabrielis Bagratianas ėmė labai nekantrauti. Švariai išsiprausę, išsikvėpinę ponai su nepriekaištinga apranga į širdį veriančią keturiasdešimties dienų tikrovę žiūrėjo su atlaidžiu dėmesiu kaip į mėgėjų surengtus karo žaidimus. Trys mūšiai? Tai buvo toli gražu ne svarbiausias dalykas. Ką šie išsipustę ponai žino apie armėnų likimą, apie tai, kad čia, ant kalno, sužlugo daugybė gyvenimų? Nekantrumas virto pasibjaurėjimu. Gal jam tiesiog atsukti nugarą ir eiti šalin? Dabar jis vėl eilinis žmogus, turi pasirūpinti Žiuljete ir Iskuhi, kad jas perkeltų į laivą. Dėl Dievo, ne! Prancūzai tiesiog stebuklingai juos išgelbėjo, jiems reikia dėkoti be galo, be krašto. Kontradmirolas viskuo domėjosi iš pagrindų ir norėjo pamatyti svarbiausią kovų vietą – Šiaurinę perėją. Pusbalsiu jis liepė palydos karininkams užrašyti viską, ką čia išgirs. Be abejo, ketina parašyti tikslų pranešimą Jūrų ministerijai. Juk septynių armėnų bendruomenių išgelbėjimas – ne tik svarbus, bet ir labai garbingas faktas. Gabrieliui Bagratianui, aišku, neliko nieko kita kaip išpildyti jo ekscelencijos norą. Jis pasiuntė pakviesti Čaušą Nurhaną Eleoną. Kelių jaunesniųjų karininkų vadovaujami su jais ėjo ir dalis jūrų pėstininkų su kulkosvaidžiu. Juk reikėjo rūpintis flotilės vadovo saugumu. Kai po pusvalandžio Gabrielis su visu štabu atėjo prie perėjos, Čaušas Nurhanas spėjo šiaip taip išrikiuoti savo kuopas, kad sutiktų prancūzus kareiviškai, su derama disciplina. Bet Gabrielis nekreipdamas dėmesio į kontradmirolą priėjo prie senojo kario ir jį apkabino.

– Čaušai Nurhanai! Viskas baigėsi! Dėkoju tau! Dėkoju kiekvienam iš jūsų!

Visa rikiuotė staiga suiro, barzdoti Armėnijos sūnūs apsupo Gabrielį Bagratianą. Ne vienas stengėsi nutverti jo ranką ir pabučiuoti. Ši ištikimybė savo kovų vadui kartu buvo lyg ir nepasitikėjimo ar net priešiškumo ženklas puošniai admirolo palydai. O karininkai žvelgė į šią nekarišką, bet tokią vyrišką sceną su nuostaba ir jauduliu. Greitai apžiūrėjęs apkasus ir uolų barikadas kontradmirolas nusprendė, jog turi pasakyti Gabrieliui Bagratianui ir jo kovotojams kalbą. Jis tai padarė su prancūzams būdinga iškalba, bet kartu santūriai, kaip reikalauja jo pareigos ir tikėjimas.

– Gerbiamas vadove, – pradėjo jis, – mūsų dienomis girdime apie daugelį žygdarbių visuose kraštuose ir visose pasaulio jūrose. Tačiau paprastai kovoja parengti ir patyrę kareiviai. Čia, ant Musa Dago, buvo kitaip. Jūsų kovotojai nebuvo kariai, o paprasti taikūs valstiečiai ir amatininkai. Ir vis dėlto jūsų vadovaujama ši nedidelė menkai apmokytų kaimo žmonių saujelė ne tik narsiai grūmėsi su tūkstantį kartų galingesniu priešu, bet atkaklioje kovoje už savo gyvybes netgi laimėjo pergalę. Šis žygdarbis niekada nebus užmirštas. Jį įvykdyti buvo galima tik su Dievo pagalba. Dievas jūsų pusėje, nes jūs kovojote ne tik už save, bet ir už šventąjį kryžių. Jūs parodėte didžiausią heroizmą, tikrą krikščionišką heroizmą, o jis gina ne tik namų židinį ir šeimą, bet ir aukštesnes vertybes. Prancūzų tauta mano lūpomis reiškia jums padėką ir didžiuojasi, kad šiuo metu gali jums pagelbėti. Džiaugiuosi, kad pajėgsime jus visus iki vieno nugabenti į saugią vietą, į vieną iš Egipto uostų – Port Saidą ar Aleksandriją.

Kai Gabrielis, atsakydamas į šią nuoširdžią ir jausmingą kalbą, dėkingai nusilenkė ir abiem rankomis spaudė mažą jo ekscelencijos ranką, jam dingtelėjo mintis: „Port Saidas, Aleksandrija ir aš? Ką man ten veikti? Sėdėti pabėgėlių stovykloje? Ir kodėl aš?“ Žvaliame ir kartu griežtame senojo admirolo žvilgsnyje šmėkštelėjo simpatijos, beveik tėviško švelnumo šešėlis.

– Pone Bagratianai, kviečiu jus šioje kelionėje būti mano svečiu „Žanoje d’Ark“.

Admirolas nelaukė, kol Gabrielis padėkos, išsitraukė iš odinio maišelio sunkų, visai ne karišką auksinį laikrodį ir susirūpinęs pažvelgė į jį.

– O dabar prašyčiau suteikti man garbę ir supažindinti su ponia Bagratian. Kadaise gerai pažinojau jos tėvą…

Naktį Žiuljetė tvirtai užrišo visus palapinės angos diržus ir virvutes. Bejėgėms rankoms tai buvo labai sunkus darbas, kurį baigusi ji vos atslinko iki lovos. Taip rūpestingai palapinę uždarė ne iš baimės, kad gali įsiveržti plėšikai. Keista, bet dezertyrų įsiveržimas, ilgaplaukio grimasos, Sato, nutraukusi nuo jos antklodę, Žiuljetei nepadarė didesnio įspūdžio negu jos beprasmiški pusiau sapnai, pusiau svajonės. Ji užsidarė, kad niekada į vidų neprasismelktų šviesa, kad neprasidėtų kita diena, kad galėtų likti viena lovoje su nėriniuota pagalvėle, nuo kurios niekada nepakels galvos. Ji tarytum gyva užsimūrijo rūsyje. Kai aplink jos į kokoną įsivyniojusį „aš“ pasidarė tamsu ir jauku, ji, nors ir virpėdama, pasijuto geriau, ji jau nebegyveno ant Musa Dago, nebuvo praradusi sūnaus, čionai nesiartino turkai, galintys ją nužudyti. Palapinė kažkokiu stebuklingu būdu tapo Žiuljetės vidine erdve, už kurios ribų sklido tik neaiškios nuogirdos apie pavojingą išorės pasaulį. Jos protas dar toli gražu nebuvo sugrįžęs, tačiau esybė palengva vėl atsigavo.

Paryčiais šaižiai suskambo nedidelis gongas, kabantis prie angos. Žiuljetė nepajudėjo. Išgirdusi reiklų, maldaujantį Avakiano balsą nieko neatsakė. Paskui driokstelėjo haubicos, nugriaudėjo baisus „Guicheno“ šūvis. Bet jos palapinėje tebebuvo naktis, ji dar tvirčiau susisupo į antklodę, kad niekas nedrumstų kapo ramybės. Noras išsaugoti mūrinių sienų slepiamą tamsą buvo stipresnis už baimės instinktą. Jos liguista atmintis tuoj pat pamiršo griaudžiančius perkūno trenksmus. Ji dar labiau užsidarė savyje, stengdamasi negirdėti jokių garsų. Bet balsai nedavė ramybės. Susiūbavo ir palapinės sienos, jas kažkas įnirtingai krėtė. Gal atėjo turkai? Prie Avakiano balso prisijungė ir Kristaforo:

– Ponia, atidarykite! Prašom tučtuojau atidaryti, ponia!

Palapinės audeklas vis labiau virpėjo. Žiuljetė net nepakėlė galvos. Išgirdo ir močiutės Antaram žodžius:

– Atsiliepk, širdele, dėl Dievo malonės! Atėjo laimė! Didžiulė laimė!

Žiuljetė nusisuko į šoną. Ką tie armėnai vadina laime? Net jei ateitų pats Gabrielis, manęs iš čia niekas neišviliotų. Beje, kas gi tas Gabrielis Bagratianas? Gal ir mano pavardė Bagratian? Žiuljetė Bagratian?

Galų gale kažkas perpjovė virves ir atvėrė jos siūbuojantį kapą. Bet ji atsuko įėjusiems nugarą, norėdama parodyti, kad gali likti viena savo pasaulyje, jei tik to panorės. Avakianas ir Antaram Altuni neatpažįstamais, pakiliais balsais kalbėjo apie kažkokį prancūzų laivą „Guicheną“. Žiuljetė apsimetė nieko nesuvokianti, nors klausėsi atidžiai ir, kaip dažnai būna su nesveikos psichikos žmonėmis, nusprendė, jog tai spąstai. Juk dar vakar vakare daktaras Altuni bandė ją įkalbėti palikti šią mielą palapinę, jos švenčiausią nuosavybę, ir eiti gyventi kartu su kitais, su tais nešvariais galvijais, nuo kurių jai šiurpsta oda ir kurie jos nekenčia. Aišku, šią banalią klastą sugalvojo Gabrielis ir Iskuhi. Ją turėjo suvilioti kalbomis apie kažkokius nesamus prancūzus, o tada ji patektų jiems į nagus ir liktų be jokios priedangos. Bet taip lengvai jie jos neapkvailins. Priešai neišplėš jos iš šio palaimingo futliaro, kuriame jai nereikia žinoti teisybės. Tegul Avakianas, Antaram ir Kristaforas prašo, tegul maldauja, ji verčiau vėl neteks sąmonės. Kai jų pastangos liko be atsako, močiutė Antaram numojo ranka: