Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kur tu norėjai eiti, Iskuhi?.. Ką ketinai daryti?.. Ten?..

Ji kalbėjo tik akimis:

– Kodėl klausi to, ko nežinau?.. Aš tarytum skraidžiau… Mums lieka ne daugiau laiko kaip viena naktis…

Jis atsiklaupė šalia jos, pakišo ranką jai po galva lyg norėdamas, kad jai būtų lengviau kalbėti. Jo žodžiai buvo vos girdimi:

– Ar tau skauda?

Jos akys suprato klausimą:

– Ne! Visai nejaučiu savo kūno. Bet labai kenčiu, kad viskas taip įvyko. Ar be tų laivų nebūtų geriau? Dabar atėjo pabaiga, bet ne mudviejų su tavimi, Gabrieli…

Gabrielio akys nemokėjo nei taip gerai kalbėti, nei skaityti kitų mintis kaip Iskuhi. Todėl jis pasakė kažką visai netinkama:

– Čia tik nedidelis kolapsas, Iskuhi… Iš bado…

Pažvelgęs į jaunąjį gydytoją jis pasakė prancūziškai:

– Gydytojas irgi taip mano. Po trijų dienų, kai atplauksime į Port Saidą, tu būsi sveika… Juk tu dar tokia jauna, tokia jauna, Iskuhi…

Jos akys patamsėjo ir atsakė griežtai:

– Kokie banalūs žodžiai, Gabrieli! Šią minutę neturėtum taip kalbėti. Man visai nesvarbu, ar liksiu gyva, ar mirsiu. Klysti, jei manai, kad ilgiuosi mirties. Galbūt aš gyvensiu. Bet ar nežinai, kad viskas pasikeis, kai mus paims į laivus? Pasikeisime ir tu, ir aš. Mes priklausome vienas kitam tik tol, kol mums po kojomis Musa Dago žemė; tu – mano meilė, aš – tavo sesuo.

Gabrielis suprato galbūt ne viską, bet daug ką. Lyg atsakydamas į jos akių kalbą jis tyliai pratarė:

– Taip, kur mudu būsime…aš ir tu… seserie?

Jos lūpos pirmą kartą prasivėrė, iš jų išsiveržė trys aistringi skiemenys, prieštaraujantys viskam, kas buvo pasakyta iki šiol:

– Pas tave…

Neštuvus pakėlė, toliau kelias buvo nesunkus. Iš apačios sklido neramūs balsai. Ant siaurų uolų aikštelių kilo neįsivaizduojama spūstis. Ją dar padidino būrys jūreivių, kurie nežinia kokiu pretekstu gavo leidimą išlipti į krantą. Pabėgėliai jau buvo keliami į laivus, visur sumaištis ir laukiniai šūksniai. Iš visų pusių Gabrielis Bagratianas girdėjo prašymus, reikalavimus, klausimus. Jo tautiečiai nežinia kodėl stebuklingą išsigelbėjimą siejo su Gabrieliu. Juk jis susigiminiavęs su galingąja Prancūzija, jis Dievo siųstas žmogus, jis ir toliau tremtyje turės pagelbėti Musa Dago žmonėms. Ypač jam pataikavo ir meilinosi jo buvę priešininkai – seniūnai, Tovmasas Kebusianas ir jo žmona žvitriomis pelės akimis. Jį užvertė daugybe jaudinančių prašymų sudaryti protekciją. Kai atėjo į prieplauką, valtis su Aramu ir Iskuhi jau buvo atsistūmusi nuo kranto. Vadovaujančio karininko įsakymu ligoniai buvo keliami pirmiausia. Žiuljetė kontradmirolo kateriu jau seniai nugabenta į „Žanos d’Ark“ denį. Saulė nubėrė jūrą nepakeliamai ryškiai spindinčiomis šukėmis ir šviesos lopinėliais. Valtys skubėjo į karinius laivus, kitos artinosi į pakrantę. Iskuhi gulėjo valtyje nematoma. Gabrielis pastebėjo tik sustingusią Hovsanos figūrą, laikančią rankose varganą ryšulėlį su Musa Dago pirmagimiu.

Žmonių įsodinimas vyko nepaprastai lėtai. Reikėjo įveikti daug sunkumų. Didesnę kaimų bendruomenių pusę lengvai būtų galima patalpinti transportiniame garlaivyje, bet šiam, regis, tokiam patogiam sprendimui priešinosi gydytojai. Gabenti taip susigrūdusius žmones, juo labiau šalia ligonių, gali būti pavojinga. Priešingai, reikėjo veikti taip, kad į transportinį laivą patektų tik ligoniai, sunkiai išsekę, apleistieji ir įtartini asmenys, kad jie būtų atskirti nuo sveikųjų ir nuo laivų personalo. Taigi garlaivis, palyginti su kreiseriais ir ypač su „Žana d’Ark“, virto skurdo, vargo ir atliekų šiukšlynu. Karininkų ir gydytojų komisija tikrino kiekvieno armėno sveikatą, ar jis neturi parazitų, ir tik tada pasiųsdavo jį į vieną ar kitą laivą. Tikrino labai griežtai. Kas keldavo bent menkiausią įtarimą, pakliūdavo į transportinį garlaivį. Šioje komisijoje iš Musa Dago vadovų dalyvavo tik Ter Haikazunas. Gydytojo Petroso sveikata kas valandą blogėjo. Vyriausiasis gydytojas jau seniai jį nusiuntė į „Guicheną“. Mokytojas Hapetas Šatachianas irgi jau vaikštinėjo po kreiserio denį gėrėdamasis nepaprastais Vakarų civilizacijos patogumais. Muchtarai laikė, kad jų tarnybos laikas baigėsi, ir rūpinosi tik savo šeimomis, panašiai elgėsi ir vedę kaimų kunigai bei kiti mokytojai. Jie tiesiog nieko neveikė. Vienas Ter Haikazunas rūpinosi žmonių reikalais, įkalbinėjo karininkus ir gydytojus be reikalo neišskirti šeimų, o į transportinį garlaivį siųsti tuos, kuriems ten ir vieta. Gabrielis Bagratianas priėjo prie komisijos, dirbančios prieplaukoje. Jis uždėjo rankas Ter Haikazunui ant pečių. Tas atgręžė į jį veidą, ramų tarsi vaškinį, koks būdavo visada. Tik apdegusi barzda ir nudegimas ant skruosto priminė paskutinius įvykius ant Damladžko. Jis nedrąsiu, tačiau tvirtu žvilgsniu pažvelgė Gabrieliui į akis, nors pastaruoju metu tai atsitikdavo nedažnai.

– Gerai, kad pamačiau jus, Gabrieli Bagratianai. Norėjau paklausti vieno dalyko.

Ter Haikazunas kalbėjo tyliai, nors prancūzai vis tiek nesuprastų nė žodžio, juk jis kalbėjo armėniškai.

– Du nelabiausi, Voskanianas ir Kilikianas, dingo. Su jais dar keletas.

– Kilikianas jau negyvas, – atsakė Gabrielis, šį kartą nejausdamas sąžinės graužaties.

Ter Haikazuno akys trumpai žybtelėjo. Atrodo, jis suprato. Paskui parodė į aikštelę tarp uolų, ant kurios susigrūdęs stovėjo vyrų būrys.

– Noriu paklausti… Ar tie niekšai maištininkai nusipelnė, kad juos išgelbėtų? Ar nereikėtų jų vyti šalin?

Gabrielis atsakė nė kiek nedvejodamas:

– O mes ar nusipelnėme, kad mus išgelbėtų? Ar mes gelbėtojai? Šiaip ar taip, patys būdami išgelbėti, neturime teisės pasmerkti kitų.

Ter Haikazunas lengvai šyptelėjo:

– Gerai. Norėjau tik, kad jūs tai patvirtintumėte.

Kunigas nebeatrodė taip apgailėtinai kaip šiandien rytą. Kažkuris iš laivo dvasininkų dovanojo jam apsiaustą. Įpratęs susikišti rankas į abito rankoves, dabar jis neįprastu judesiu kišdavo jas į apsiausto kišenes.

– Džiaugiuosi, Gabrieli Bagratianai, kad ir dabar mūsų nuomonės sutampa. Juk taip būdavo visada.

Pirmą kartą jo šypsenoje pasirodė kažkoks nedrąsus švelnumas. Gabrielis ilgai žiūrėjo į patikros komandos darbą. Bet kadangi jo mintys buvo visai kitur, matė tik beprasmį bruzdėjimą. Po kiek laiko Ter Haikazunas nustebęs paklausė:

– Jūs vis dar čia, Bagratianai? Kaip tik grįžta „Žanos d’Ark“ motorinė valtis. Matote? Man čia jūsų pagalbos nereikia. Jūs savo pareigą atlikote, telaimina jus Dievas… Aš – dar ne. Eikite, pailsėkite. Aš būsiu „Guichene“.

Kažkas Gabrielio sieloje neleido jam visiems laikams atsisveikinti su Ter Haikazunu.

– Galbūt dar užtiksiu jus čia, Ter Haikazunai…

Jis prasiskverbė pro laukiančiųjų minią ir žengė keletą žingsnių kalnų tako link. Sutiko Avakianą, o paskui jį Kristaforas, Misakas ir Gevorkas tempė dar likusius Bagratianų daiktus. Ištikimasis Avakianas išgelbėjo viską, ką galima buvo nunešti stačiu kalnų taku žemyn. Tik lovos ir baldai žuvo kartu su palapinėmis. Gabrielis nusijuokė:

– Ei, Avakianai… Kam taip stengtis? Atrodo, mūsų kelionė į Egiptą bus linksma išvyka su visais patogumais.

Studentas smerkiamai pažvelgė į šeimininką pro akinius nikeliuotais rėmeliais. Jis atrodė kaip neturtingas žmogus, kuris geriau supranta daiktų vertę už nenuovokų turtuolį. Gabrielis paėmė jį už parankės ir kiek sulaikė.

– Man ir vėl prireiks jūsų pagalbos, Avakianai, mano drauge… Visą laiką galvoju, kaip man pasielgti… Be galo pasiilgau ramybės. Bet kaip tik ramybės artimiausiomis dienomis neturėsiu. Kontradmirolas pakvietė mane valgyti su juo prie vieno stalo. Taigi turėsiu ištisas valandas kalbėtis su daugybe man neįdomių žmonių, pasakoti, girtis arba apsimesti kukliu – ir viena, ir kita nemalonu. Šiaip ar taip, vėl būsiu įkaitas. O aš to nebenoriu, supraskite mane, Avakianai. Aš to nebenoriu! Noriu bent tas tris dienas pabūti vienas, visiškai vienas! Todėl neisiu į „Žanos d’Ark“ denį, kelsiuos į transportinį garlaivį. Ten nebus daug karininkų. Tikriausiai gausiu atskirą gultą ir galėsiu ramiai keliauti…