Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Kontradmirolas, apsuptas didelės palydos, priplaukė prie siūbuojančio tiltelio. Paskui jo motorinį barkasą atskubėjo būrys greitų valčių. Flotilės vado apsaugai iš visų laivų į krantą buvo pasiųsti jūrų pėstininkų būriai su kulkosvaidžiais. Iš valčių išlipę kareiviai užėmė siauras uolų supamas aikšteles, susidarė spūstis, todėl admirolas per prancūziškas uniformas beveik negalėjo pamatyti tų, kurie jį labiausiai domino. Iš lėto eidamas pro kaimo žmonių būrius jis paprašė išsamiai jam papasakoti, kaip prasidėjo ir kaip vyko gynybos kovos. Čia mokytojui Šatachianui antrą kartą teko garbė, šį sykį dar didesnė, nustebinti aukšto rango prancūzą savo turtingu žodynu. Kontradmirolas buvo kresnas senyvas ponas griežtu, santūriu veidu, pasitempęs, elegantiškas. Veidas įdegęs, nugairintas jūros vėjų. Ant viršutinės lūpos balti kaip sniegas šiurkštūs ūseliai. Mėlynos akys griežtos, bet kai žvelgdavo į tolį, žvilgsnis darėsi švelnesnis. Elegantiškas senasis ponas vilkėjo ne uniforma, o balta linine eilute, tik siauros ordinų juostelės rodė, jog tai vis dėlto kariškis. Admirolas klausinėjo apie turkų karinius dalinius, paskui plona bambukine lazdele parodė į uolas ir dar kartą pareiškė jį supusiems kariškiams, jog nori savo akimis pamatyti plokštikalnę ir kovų lauką. Vienas iš ponų išdrįso įspėti, kad teks kopti aukštyn ne vieną šimtą metrų ir kad tai vadui gali būti per sunku. Be to, nespėsią grįžti į laivą pietų. Admirolas įžūliajam ponui iš viso nieko neatsakė ir davė ženklą kilti į kalną. Adjutantas slapta turėjo duoti nurodymą jūrų pėstininkams skubiai kilti serpantinu ir išsirikiuoti ant Damladžko iki ateinant jo ekscelencijai. Toks pasivaikščiojimas priešo teritorijoje buvo gana rizikingas dalykas. Kalnas, regis, tebebuvo apsuptas turkų dalinių ir patrankų. Galima laukti labai nemalonių staigmenų. Bet kieto būdo vadas nebūtų pakentęs jokių prieštaravimų. Todėl nuspręsta šios išvykos metu keliais patrankų šūviais į pajūrio gyvenvietes priversti turkus laikytis pagarbaus atstumo. Be to, adjutantas turėjo pasirūpinti užkandžiu, nes sunkus kopimas į kalną senam jūrų vilkui buvo nemenkas išbandymas. Tačiau admirolo savigarba vertė jį parodyti jaunesniems palydos ponams, kad jo širdis, plaučiai ir kojos ne blogesni už kitų. Pirmas vikriai kopė stačiu uolų taku.

Sato ėmėsi vadovės vaidmens. Jos vikrumas nuo alkio nė kiek nesumažėjo. Ji bėgdavo pirmyn, grįždavo, vėl bėgdavo, sukardama kelią po tris kartus tarytum jauniklis šuniukas. Tokių puošnių ponų Zeituno našlaitė kaip gyva nebuvo mačiusi. Smalsios kaip šarkos akys ryte rijo uniformas, aukso spalvos akselbantus, ordinus. Pirštais krapštė iš konservų dėžutės kraštų paskutinius šaltų riebalų likučius. Degtinė, kurios jai įpylė jūreiviai, ugningai pasklido po visą kūną. Prieš šias dieviškas būtybes ji įkyriai kraipė šlaunis, vos dengiamas nenusakomų skarmalų, likusių iš jos buvusios lengvos suknelės. Kartais atkišdavo karininkams rudą purviną delną ir iš jos lūpų išsiverždavo įprastas šiuose kraštuose šūksnis:

– Bakšiš !

Štabo ir palydos ponai kartkartėmis sustodavo apsižvalgyti ir pasigrožėti medžiais apaugusiu, šaltiniuotu Musa Dagu. Ne vienas iš jų apibūdino kalną žodžiu, kuriuo jį kadaise pavadino Gonzaga Marisas: „Rivjera“. Bet daugelis tvirtino, jog Musa Dagas laukine augmenija ir nepaliesta gamta pralenkia Rivjerą. Paskutiniai ėjo du jauni karininkai. Iki šiol jie beveik nekalbėjo, negyrė gamtos vaizdų. Vienas iš jų, anglas, sustojo, bet neatsisuko į jūrą, o žvelgė į uolėtą žemę po kojomis.

– Klausyk, bičiuli! Kas per žmonės tie armėnai? Man vis atrodo, kad nemačiau žmonių, tik jų akis.

Gabrielis Bagratianas neleido savo vyrams palikti gynybos linijų. Nors jam pranešė, kad turkų daliniai pasitraukė iš šiaurinių ir pietinių priekalnių, jis dar netikėjo, kad atėjo taikos metas. Savaime suprantama, karo moralė tokia, kad kariai nesitraukia iš kovų lauko, kol tautos likimas nėra galutinai išspręstas. Bet gal tokio griežtumo priežastis buvo gilesnė. Naujasis Gabrielis buvo per toli nuėjęs nežinomu keliu, kad galėtų taip greitai grįžti prie senojo. Per keturiasdešimt dienų įvyko permainų, kurios prikaustė jį prie šių vietų. Panašiai jautė ir daugelis kitų vyrų, šiurkštesnių už Gabrielį. Šaulių linijose niekas nemurmėjo ir nemaištavo prieš Bagratiano atkaklumą, o mažiausiai – nusikaltę dezertyrai. Jie pataikūniškai stengėsi būti klusnūs ir paslaugūs. Gabrielis savo daliniams pasakė keletą žodžių: negalima kalbėti apie išsigelbėjimą, kol moterys ir vaikai nesusodinti į laivus. Prancūzams reikia parodyti, kokia išdidi ir ištverminga armėnų tauta. Jie turi palikti savo senąją tėvynę būdami nenugalėti kovotojai, su šautuvu rankose, drausmingai ir tvarkingai. Nepaliksiąs jis ir haubicų, už kurias žmonės turi būti dėkingi jo sūnui. Jos nebus gėdingai pamirštos, neliks ant Damladžko, kad turkai jau šiandien vakare jas pasiimtų. Jis nori šį didelį ir svarbų trofėjų perduoti prancūzams.

Svarbiau už jo žodžius buvo tik tai, kad Ter Haikazunas atsiuntė ant kalno nemažai duonos, marmelado, vyno ir konservų, be to, tabako. Vyrai patenkinti gulinėjo ir snūduriavo, netrikdoma ramybė jiems rodėsi malonesnė už menkiausią judesį.

Ramybė baigėsi, kai ant kalno pasirodė grupė jūrų pėstininkų ir išskleista rikiuote pasuko prie aukštumėlės su haubicomis. Tada kovotojai šoko iš apkasų ir šaukdami, džiūgaudami puolė prie švarutėlėmis uniformomis apsirengusių prancūzų, kurie su nuvargusiais, išbadėjusiais ir apdriskusiais Musa Dago gynėjais sudarė ryškų kontrastą. Tik dabar kovotojams paaiškėjo, kokia milžiniška pergalė buvo jų sumanymas gintis. Kai prie jų prisiartino pasitempusių karininkų grupė, Gabrielis iš lėto nuėjo jų pasitikti. Jis žengė gana laisvai, tarsi gėdydamasis bet kokių kariškų formalumų. Šautuvą paliko gulėti ant žemės, pats atrodė panašus greičiau į medžiotoją ar į kalnakasybos inžinierių. Kilstelėjo sumaigytą tropinį šalmą ir prisistatė kontradmirolui. Senasis ponas kelias sekundes aštriu žvilgsniu stebėjo Gabrielį, paskui ištiesė jam ranką.

– Jūs čia viskam vadovavote?

Gabrielis skubėjo parodyti haubicas, lyg būtų labai svarbu parodyti gelbėtojams, kad sutinka juos ne tuščiomis rankomis.

– Pone admirole! Perduodu jums ir kartu prancūzų tautai šiuos du pabūklus, kuriuos atėmėme iš turkų.

Kontradmirolas, vertinęs iškilmingas ceremonijas, atidavė Gabrieliui pagarbą. Pasitempė ir kiti karininkai.

– Dėkoju jums, vade, prancūzų tautos vardu. Ji priima šiuos armėnų pergalės trofėjus.

Jis dar kartą ištiesė Bagratianui ranką.

– Ar šių pabūklų užgrobimas – jūsų asmeninis nuopelnas?

– Tai mano jaunojo sūnaus žygdarbis. Jis žuvo.

Po šių žodžių visi ilgai tylėjo. Kontradmirolas bambukine lazda numušė iš po kojų akmenuką. Tada kreipėsi į palydą:

– Ar galėsime nutempti pabūklus nuo kalno ir įkelti į laivą?

Karininkas, į kurį kreipėsi, suabejojo. Su reikalingais prietaisais tai būtų įmanoma, nors ir labai sunku, tačiau tam prireiktų visos dienos. Trumpai pagalvojęs jo ekscelencija nusprendė:

– Pasirūpinkite, kad haubicos negalėtų būti panaudotos. Geriausia jas susprogdinti, tačiau būkite atsargūs.

„Juo geriau, – pagalvojo Gabrielis. – Pasaulyje bus dviem patrankomis mažiau.“ Bet jam vis tiek suskaudo širdį. Dėl Stefano. Admirolas skubėjo jį paguosti:

– Jūs labai pasitarnavote kilniam reikalui, vade, net jei haubicos ir bus sunaikintos.