Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Voskanianas dar maištui nepasibaigus iš baimės pabėgo į šią slaptą vietą. Markosas Arcruni, vienintelis pranašo apaštalas, jį surado ir atvedė tris moteris, pasiryžusias išpildyti pranašo priesaką. Draugėje mirti lengviau negu pavieniui. Audėjas buvo reiklus apaštalas, vienas iš tų, kurie nepakenčia, kad pranašas bent per plauką nukryptų nuo savojo mokslo. Jis jau seniai lankydavosi pas mokytoją Pietų bastione norėdamas sustiprinti naująjį tikėjimą. Visas penketas sėdėjo po dideliu uolos kyšuliu, dengiančiu priėjimą prie terasos. Kadangi buvo šalta, jie stipriai glaudėsi vienas prie kito. Hrantas Voskanianas dar kartą susumavo savo požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Bet šiandien jo kalba buvo panaši į išmoktą pamoką, argumentai atrodė netvirti. Šaižūs tylenio žodžiai nebebuvo tokie skvarbūs kaip kitados. Kartais galėjai pamanyti, kad jis stengiasi kažką įsikalbėti, idant sustiprintų savo apaštalo tikėjimą. Voskanianas sėdėjo šalia melancholikės, gana gražios mergaitės. Savižudybės propaguotojas stebėjosi, kad likus vos kelioms akimirkoms iki kilnaus poelgio mielo moteriško kūno artumas gali taip maloniai atgaivinti gyvybės jėgas. Nepaisydamas to, jis įtikinamai atsakinėjo matronai, kuri patikliai klausinėjo mokytoją, aišku, mokytą vyrą, kokios bus šio poelgio pasekmės aname pasaulyje:

– Mokytojau, juk tai didelė nuodėmė, labai didelė. Aš tai darau tik norėdama pamatyti saviškius, pamatyti kuo greičiau. Bet gal aš jų negalėsiu pamatyti ir amžinai liksiu pragare. Juk tai tikrai didelė nuodėmė…

Voskanianas pakėlė tamsoje blykšančią smailią nosį.

– Tu tik grąžinsi gamtai, ką gamta tau yra davusi.

Šie reikšmingi žodžiai, regis, sukėlė audėjui Arcruni pašėlusį džiaugsmą. Jis patrynė rankas ir išpūtęs silpną krūtinę sukranksėjo:

– Štai tau ir atsakymas, sene… Jei nori pamatyti saviškius, palauk iki ryto. Turkai tavęs nepasigailės. Juk į haremą tu netiktum. O aš nenoriu laukti, man jau gana!

Matrona sukryžiavo rankas ant krūtinės ir palinko į priekį.

– Jėzus Kristus man atleis… Dievas viską mato…

Mokytojui jos žodžiai davė progos dar kai ką pridurti:

– Dievas viską mato! – sušuko jis. – Jei jam galima atleisti už tai, kas dedasi šiame pasaulyje, tai tik todėl, kad jis ničnieko nežino. Jam mes tas pat kaip utėlės. Ar supranti? Kitaip jam būtų per daug darbo.

Apaštalas Arcruni susižavėjęs pakartojo:

– Jam būtų per daug darbo… Aišku… Kaip utėlės…

Pranašas, pavargęs nuo savo gražbylysčių, vėl kreipėsi į nuodėmės bijančią matroną:

– Kaip tu gali jam rūpėti, jeigu jis tik kvailystė tavo galvoje?

Šilko audėjas sutrikęs sumirksėjo akimis, paskui garsiai sušuko susižavėjimo kupinu balsu, pliaukštelėjo sau per šlaunis ir ėmė sukiotis kaip besimeldžiantis musulmonas.

– Tai kvailystė tavo galvoje, sene… Ar supratai? Tik tavo galvoje… Taigi išspjauk tą kvailystę, išspjauk!

Tokie piktžodžiavimai ir Arcruni juokas be galo įskaudino ir sujaudino jaunąją motiną. Ji prisiminė, kaip kažkas po ilgos kovos išplėšė jai iš rankų sustingusį jos vaiko lavonėlį. Tada vyras, vienas iš slaugytojų, greitai nubėgo ir kažkur išmetė jos trejų metų sūnelį. Ji ilgas valandas jo ieškojo. Ak, tikriausiai jį numetė į jūrą. Motina tenorėjo būti jūroje su savo vaikeliu. Ji spiegdama pašoko.

– Kodėl jūs ištisas valandas kalbate ir kalbate? Pradėkim pagaliau!

Bet mokytojas ją sudraudė:

– Viskas turi vykti iš eilės.

Buvo jau po vidurnakčio, kai jie ėmėsi nustatinėti eilę. Arcruni pasiūlė mesti burtus. Bet Voskanianas pareiškė, kad pradėti turi moterys, tokia tvarka. Pirma vyriausioji, po jos jaunesnė, tada jauniausia. Tokio sprendimo jis niekaip nepaaiškino, bet moterys neprieštaravo. Paskui pasakė, kad burtas nuspręs, ar pirma šoks jis, ar jo apaštalas. Likimas jam buvo nepalankus, o gal kaip tik palankus, nes suteikė jam pirmenybę prieš šilko audėją. Vėjas visiškai nurimo. Bet įsisiūbavusi jūra murmėjo toli apačioje po jų kojomis. Tamsa tokia, kad, regis, galima būtų ją paliesti. Mokytojas be galo atsargiai su žibintu prišliaužė prie uolos krašto. Ten baiminga ranka pastatė žibintą. Šviesa, žyminti ribą tarp šio ir ano pasaulio, degė stebėtinai ramiai. Voskanianas greitomis pasitraukė atbulas. Tada tarsi patyręs vadovas ir pragaro ceremonmeisteris mandagiai mostelėjo ranka rodydamas į žibintą.

Matrona porą minučių klūpojo ir keletą kartų persižegnojo. Tada smulkiais žingsneliais žengė pirmyn ir dingo tamsoje nė nesurikusi. Jaunoji motina nelaukdama pasekė paskui ją, įsibėgėjo, trumpas šaižus šūksnis… Melancholikė nebuvo tokia ryžtinga. Paprašė, kad mokytojas ją pastumtų, bet Voskanianas labai griežtai atsisakė jai padėti. Tada ji visomis keturiomis prišliaužė prie uolos krašto. Paskui vėl sudvejojo. Stvėrė žibintą ir apvertė. Žibintas nulėkė į nebūtį. Užuot likusi vietoje ar šliaužusi atgal mergaitė ištiesė rankas paskui žibintą, pasilenkė ir prarado pusiausvyrą. Baisus riksmas aidėjo ilgai, nes nelaimingoji užsikabino už kažkokio kyšulio, kol galų gale nulėkė žemyn… Voskanianas ir Arcruni tylėdami stovėjo tamsoje. Praėjo daug laiko. Mokytojo galvą vėrė mirtinas melancholikės riksmas. Apaštalas ragino:

– Dabar tavo eilė, mokytojau…

Hrantas Voskanianas, regis, rimtai svarstė, ką daryti. Tada nelabai tvirtu balsu atsakė:

– Nėra žibinto. O tamsoje to nenorėčiau daryti. Palaukim, kol išauš. Juk jau greitai…

Audėjas visai teisingai pastebėjo:

– Bet juk tamsoje daug lengviau, mokytojau!

– Gal tau ir lengviau, bet ne man, – įniršęs atrėžė pranašas. – Man reikia šviesos!

Markosą Arcruni, atrodo, toks neva išdidus atsakymas patenkino. Bet jis nesitraukė nuo Voskaniano nė per žingsnį. Vos tik mokytojas sujudėdavo, apaštalas stverdavo jį už drabužių. Tai buvo nešvarūs draiskalai to puikaus frako su kregždės uodega, kurį Voskanianas kadaise pasisiūdino, kad Žiuljetės akyse atrodytų elegantiškesnis už Gonzagą. Arcruni įsitvėrė į savo pranašą su baime, atsidavimu ir nepasitikėjimu. Hrantas Voskanianas tapo savo mokymo įkaitu. Jis staiga pašoko. Bet kartu pašoko ir audėjas. Nebuvo jokios galimybės išsivaduoti iš savo pasekėjo gniaužtų. Kai po amžinybę trukusių valandų pagaliau pro miglą ėmė skverbtis ryto šviesa, Arcruni atsistojo ir nusimetė švarką.

– Ką gi, mokytojau! Tamsa sklaidosi.

Voskanianas ilgai rąžėsi, žiovavo lyg po ilgo ir ramaus miego, iš lėto atsistojo. Paskui ilgai ir garsiai šnypštė nosį, tada akylo apaštalo lydimas žengė keletą žingsnių pirmyn. Dar gana toli nuo krašto atsigręžė.

– Bus geriau, jei pirmas šoksi tu, audėjau!

Raukšlėtasis Arcruni su nešvariais marškiniais prisiartino prie Voskaniano ir atidžiai pažvelgė jam į veidą.

– Kodėl aš, mokytojau? Juk burtai lėmė kitaip. Tu turi būti pirmas. Trys moterys nušoko pirma mūsų.

Gaurais apžėlęs Voskaniano veidas išblyško.

– Kodėl tu? Nes aš noriu būti paskutinis! Nenoriu, kad tu paskui pabėgtum kikendamas iš manęs!

Iš pradžių atrodė, kad audėjas atidžiai svarsto Voskaniano žodžius. Bet netrukus apaštalas staiga puolė savo pranašą. Šis nujautė, kad taip gali atsitikti. Jis greitai suprato, jog nepaisant mažo ūgio yra stipresnis už išsekusį Arcruni. Ir vis dėlto fanatikas audėjas, pasijutęs apgautas dėl savo tikėjimo, darėsi pavojingas. Voskanianas leidosi nutempiamas arčiau pražūtingo krašto. Aiškus dalykas: beprotis norėjo jį kartu nusitempti į bedugnę. Mokytojas staiga griuvo ant žemės, viena ranka tvirtai įsikibo į krūmą, kita sučiupo dešinę audėjo koją ir jį parvertė. Įsitvėręs į tvirtą krūmą jis įniršęs ėmė spardyti savo mokiniui į veidą, į pilvą, pats nesuprato, kaip tai atsitiko, bet netrukus kojos jau nieko neužčiuopė. Šilko audėjo Arcruni kūnas persirito per uolos kraštą ir nėrė į miglą.