Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Broliai, seserys, nepraraskite vilties! Tam nėra jokio pagrindo! Mes dar turime septynis šimtus kovotojų, šautuvų ir dvi haubicas. Galite būti ramūs! Gynybai bus geriau, jei nakčiai nusileisite prie jūros. Bet rezervo vyrai lieka čia!

Dabar sujudo ir muchtarai. Ter Haikazunas liepė jiems surinkti savo kaimų bendruomenes ir kartu leistis taku į pajūrį. Jis eis pirmas ir paieškos tinkamų vietų apsistoti. Kunigą, be abejo, krėtė karštis, jam prireikė didžiulių pastangų grįžti į gyvenimą ir prie savo pareigos. Veidas su apdegusia barzda atrodė mažas ir tamsus. Jis kreipėsi į Gabrielį:

– Svarbiausia juos nubausti! Turi nužudyti kaltuosius, Bagratianai!

Gabrielis žvelgė į jį nieko nesakydamas. „Kilikiano aš tikrai nerasiu“, – pagalvojo.

Pamažu mirtinai išvargę žmonės ėmė keltis. Prasidėjo siaubinga maišalynė. Muchtarai, kaimų dvasininkai, du mokytojai stumdė juos norėdami suskirstyti kaimais. Niekas nesipriešino. Net vaikai nustojo verkti. Gydytojas Petrosas tyliai pasišalino, nes norėjo nugabenti į saugią vietą bent tuos abiejų ligoninių ligonius, kurie galėjo paeiti. Nelaimė suteikė šiam sukriošusiam vyrui neįtikėtinų jėgų.

Stovyklos likvidavimą Gabrielis pavedė Ter Haikazunui. Negalima delsti nė sekundės, nes kas žino, kiek turkai naktį pasistūmės pirmyn. Pavojus grėsė ir haubicoms. Be to, nežinia, ką gali iškrėsti nenaudėliai dezertyrai. Pirmyn! Ne laikas svarstyti ir aiškintis, reikia tiesiog veikti – aklai, ryžtingai. Gabrielis surinko visus ginkluotus ir pusiau ginkluotus, jaunus ir senus. Net paaugliai turėjo likti su juo. Vėjas nurimo. Aštrūs dūmai gulė ant žmonių. Dvokė degančiu audiniu. Buvo sunku kvėpuoti, akys ašarojo. Gabrielis davė įsakymą: pirmyn! Jis ir ką tik pasirodęs mokytojas Šatachianas žengė plačiai išsiskleidusios šaulių linijos priekyje. Paskui juos žingsniavo pavargę vyrai, iš viso šimtas penkiasdešimt, trečdalis jų – šešiasdešimtmečiai. Ir šis varganas, išbadėjęs būrys turės atremti ir įveikti keturis reguliariosios armijos dalinius, kuriems vadovauja vienas majoras, keturi kapitonai, aštuoni vyresnieji leitenantai ir šešiolika leitenantų? Gerai, kad Bagratianas nežino, kokios yra priešo pajėgos. O jei ir būtų žinojęs, elgtųsi taip pat. Galva darėsi tarytum vis didesnė, vis labiau skaudėjo. Kojų beveik nejautė. Kartais rodėsi, kad jis eina šalia savęs.

Eidamas prie haubicų būrys turėjo aplenkti didžiąsias kapines. Kapinių brolija senu įpročiu susikrovė savo turtą šalia mirusiųjų. Dabar Nunik, Vartuk, Manušak ir visi kiti skubėjo prisitvirtinti prie nugarų supelijusių senienų prikimštus maišus. Joms padėjo Sato. Kraustymasis į naują vietą jiems nekėlė didelių rūpesčių. Du paskutiniai kapai buvo Grikoro ir Bagratiano sūnaus. Grikoro kapas nebuvo pažymėtas jokiu ženklu, tokia buvo velionio valia. Ant Stefano kapelio stovėjo paprastas medinis kryžius. Tėvas praėjo sustingęs, nė nepažvelgė į tą pusę. Buvo vidurnaktis, bet gaisro šviesa kaip raudonas skliautas gaubė Damladžką. Galėjai pamanyti, kad dega didžiulis miestas, ne pora šimtų iš šakų ir lapų sulipdytų lūšnelių. Degė ir kelios giraitės.

Pusiaukelėje, kur ima kilti žolėta kalvelė, ant kurios stovi haubicos, įvyko kažkas visai netikėta. Gabrielis ir Šatachianas sustojo. Sunkiai paskui juos žingsniuojantis būrys puolė ant žemės. Nuo aukštumėlės į juos bėgo virtinė ginkluotų žmonių. Buvo matyti tik siluetai, mojuojantys jų būriui šautuvais ir rodantys kažkokius ženklus. Turkai? Dauguma tamsoje ieškojo kokios nors priedangos. Bet šešėliai, tarpais ryškiai matomi gaisro atspindžiuose, artinosi neryžtingai. Maždaug trys dešimtys vyrų. Gabrielis pastebėjo, kad jie vedasi vieną surištą žmogų. Jis priėjo arčiau. Besiartinantieji nešėsi žibintus. Priėjęs per penkis žingsnius Gabrielis pamatė, jog surištasis yra Sarkisas Kilikianas. Atsiskyrusių dezertyrų būrys. Jie puolė prieš Bagratianą ant žemės kaktomis liesdami žemę. Labai senas nuolankumo ir atgailos ženklas. Ką dar galima pasakyti, kaip pasiteisinti? Visi keliai jiems buvo užkirsti. Virvėmis supančiotas Kilikianas turėjo įrodyti, jog jie gailisi savo siaubingų darbų, atveda atpirkimo ožį ir pasirengę priimti bet kokią bausmę. Kai kurie su vaikišku skubotumu sukrovė prie Gabrielio kojų, ką buvo prisigrobę. Tarp pavogtų daiktų buvo amunicijos dėklai ir viskas, ką buvo paėmę iš trijų palapinių. Bet Gabrielis matė tik Kilikianą.

Saviškiai privertė Kilikianą klauptis ant kelių. Jis atlošė galvą. Liepsnų atšvaituose aiškiai matėsi jo veidas. Akys visiškai ramios, jose nematyti nei didelio noro gyventi, nei troškimo mirti. Akys žvelgė į teisėją be jokio jaudulio. Bagratianas pasilenkė prie šiurpiai tylaus veido. Ir šią akimirką jis nepajėgė nuslopinti pagarbios simpatijos, kurią visada pajusdavo pamatęs „rusą“. Ar Kilikianas, tas vaiduoklis žiūrovas, iš tikrųjų kaltas? Nesvarbu! Gabrielis Bagratianas atleido savojo karinio revolverio saugiklį, paskui greitai pakėlė revolverį „rusui“ prie kaktos. Pirmasis šūvis užsikirto. Kilikianas neužmerkė akių. Jo šnervės ir burna trūkčiojo lyg norėdamos nuslėpti šypseną. Bet Bagratianui atrodė, kad užsikirtusią kulką paleido į save. Kai antrą kartą nuspaudė gaiduką, jam pasidarė taip silpna, kad turėjo nusisukti į šalį.

Taip po nesuvokiamo gyvenimo tarp kalėjimų sienų žuvo Sarkisas Kilikianas. Dar būdamas vaikas jis išsisuko nuo turkų surengtų skerdynių, o vėliau, jau vyras, nuo turkų baudėjų šautuvų salvės. Galų gale krito nuo tautiečio rankos.

Gabrielis pamojo dezertyrams, liepdamas jiems prisijungti prie būrio.

Du atgailaujantys dezertyrai pasisiūlė išžvalgyti turkų kariškių pozicijas. Grįžo su žiniomis, kuriose gerokai perlenkė ir taip karčią tiesą. Gal apgailėtina bausmės laukiančių dezertyrų padėtis vertė juos vaizduoti situaciją blogiau, negu buvo iš tikrųjų, gal perdėdami priešo galias tikėjosi sumenkinti savo kaltę. Net jei ne tas maištas, ar kelios dešimtys valkatų galėtų atsispirti prieš gudrius turkų kariškių manevrus? Bagratianas žvelgė kažkur į šalį ir nepasakė nė žodžio. Jis žinojo, kad didelė dalis kaltės krinta ir ant jo. Jis nepaisė įspėjimų ir neperskirstė nusikaltėlių būrio.

Samvelas Avakianas su išpuolio komanda seniai prisijungė prie Gabrielio. Praėjo valanda, ir dvi nelabai tankios gynėjų linijos išsiskleidė ant aukštumėlės per visą kauburiuotą plokštikalnę tarp krūmų ruožo ir uolų. Narsūs šiaurinio sektoriaus vyrai atrodė išsekę. Ką jau kalbėti apie senus rezervo žmones! Visi kaip apipuvę rąstai gulėjo ten, kur jiems buvo įsakyta, nemiegojo, bet budrūs irgi nebuvo. Beveik niekas nevykdė įsakymo iš žemės ir akmenų susikrauti priedangą galvai. Perėjęs visą beviltiškai ilgą fronto liniją nuo vieno kovotojo prie kito ir pastatęs priekyje keletą postų, Gabrielis leidosi prie haubicų. Jis gerai prisiminė kiekvieną Damladžko tašką, visus nuotolius, kiekvienos vietos ypatybes. Todėl galėjo užrašų knygelėje tiksliai pasižymėti nusitaikymo į Pietų bastioną duomenis.

Po karštos kaip dykumoje dienos pirmąją rudenišką naktį staiga smarkiai atvėso. Gabrielis vienas sėdėjo prie pabūklų, visą komandą pasiuntęs pamiegoti. Avakianas atnešė jam antklodę. Bet jis neapsisiautė, nes kūnas degte degė, o galva, atrodė, tuoj nuskris, tokia darėsi lengva. Gabrielis atsigulė ir išsitiesė, bet užmigti negalėjo. Akys stebėjo raudoną dangaus ežerą. Gaisro atšvaitas darėsi vis platesnis ir gilesnis. Galvoje ritmingai dunksėjo klausimas: ar seniai dega altorius? Paskui, matyt, valandėlę užsimiršo, nes pajuto, kad kažkas jį žadina. Ne ranka, ne balsas, o tiesiog kažkieno artumas. Kaip tik pabudimo akimirką, pasakiškai ilgą akimirką, pilną malonių potyrių, jis pajuto tokį motinišką gerumą, kad nė nenorėjo nubusti. Tą trumpą valandėlę išvargusio Gabrielio artumas su tuo, kas stovėjo šalia, buvo toks didelis, kad pamatęs tikrąją Iskuhi jis net nusivylė, juk kartu su ja grįžo ir suvokimas to, kas neišvengiama. Kai pažvelgė į ją, išsigandęs prisiminė Žiuljetę. Žmonos jis nematė jau labai ilgai, buvo ją pamiršęs. Pirmiausia baimingai paklausė: