Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Jaunajam karininkui vis dėlto pavyko tai, kas atrodė neįmanoma. Jis nutiesė lauko telefoną, žinoma, ne iki Bagratianų vilos, nes tiek kabelio tikriausiai nerastum visoje Ketvirtojoje armijoje, o tik iki Habastės kaimo už keturių šimtų pėdų nuo Pietų bastiono. Nemenkas laimėjimas, turint galvoje, kad linija ėjo uolėta vietove, o specialistai menkai apmokyti.

Generolas bėjus Ali Riza po pietų persirengęs civiliais drabužiais, kad Damladžko žvalgai neatkreiptų dėmesio, asmeniškai išvyko į Habastę. Saulė buvo ką tik nusileidusi, kai ant stalelio priešais suzirzė primityvus aparatas. Užtruko labai ilgai, kol buvo išspręstos visos techninės problemos ir kitame laido gale suskambo juzbašio balsas. Tačiau balsas girdėjosi gana aiškiai ir, nepaisant visų kliūčių, galėjasi suprasti, jog jis patenkintas.

– Pone generole, turiu garbės pranešti, kad kalnas mūsų rankose.

Bėjus Ali Riza, žmogus blyškiu nerūkančio ir negeriančio veidu, laikydamas ragelį lengvai atsilošė sulankstomoje kėdėje.

– Koks kalnas, juzbaši? Turite galvoje pietines aukštumas?

– Taip, efendi, pietines aukštumas.

– Dėkoju. Ar buvo nuostolių?

– Jokių nuostolių, nė vieno žuvusio.

– O kiek paėmėte į nelaisvę, juzbaši?

Regis, vėl atsirado techninių kliūčių. Generolas griežtai pažvelgė į karininką ryšininką. Bet netrukus juzbašio balsas vėl girdėjosi, tiesa, jis kiek trūkčiojo.

– Belaisvių neėmėme. Priešų pozicijos buvo tuščios. Juk mes to ir tikėjomės. Beveik tuščios. Tik dešimt žmonių, keturi iš jų vaikėzai.

– Ir ką su jais padarėte?

– Mūsiškiai visus išgalabijo…

– Ar gynėsi?

– Ne, nesigynė.

– Tas gerokai menkina jūsų pergalę, juzbaši. Belaisviai būtų mums labai padėję.

Net primityviame lauko telefono ragelyje galėjai išgirsti, kad juzbašis nervinasi.

– Aš nedaviau tokio įsakymo.

Šaltas generolo tonas nepasikeitė:

– O kur dezertyrai?

– Radome tik jų šlamštą, skudurus, daugiau nieko.

– Štai kaip. Ar dar turite ką pranešti, juzbaši?

– Armėnai padegė stovyklą. Labai didelė pašvaistė…

– Ką apie tai galvojate, juzbaši? Kokios gali būti priežastys?

Majoro balsas tapo kandus, kerštingas:

– Ne man tai spręsti. Jūs, pone generole, pats viską įvertinsite. Gal tie nenaudėliai palieka kalną… Gal jau šią naktį…

Prieš pasakydamas savo nuomonę bėjus Ali Riza blyškiai mėlynomis akimis pažvelgė į tolumą:

– Galbūt… Bet tai gali būti ir gudrybė. Jų vadas jau ne kartą vedžiojo mūsų karininkus už nosies… Gal jie planuoja pulti?

Jis kreipėsi į ponus greta:

– Šiąnakt sargybos postus slėnyje būtina smarkiai sustiprinti.

Juzbašio balsas atrodė reiklus ir nekantrus:

– Nuolankiai prašau tolesnių nurodymų, pone generole.

– Ar toli nužygiavo jūsų daliniai?

– Trečioji kuopa ir dvi kulkosvaidžių komandos užėmė artimiausią aukštumą, maždaug penki šimtai žingsnių nuo mano būstinės.

– Girdėjome kulkosvaidžių papliūpas. Ką tai reiškia?

– Nedidelė demonstracija…

– Tokios demonstracijos visiškai nereikalingos ir gali tik pakenkti… Daliniai turi likti vietoje, įsitvirtinti.

Balsas kitame laido gale dabar atrodė klastingas:

– Daliniai lieka vietoje. Prašyčiau šį įsakymą patvirtinti raštu, efendi! O rytoj?

– Pusę valandos prieš saulei patekant artilerija atidengs parengiamąją ugnį. Nustatykite savo laikrodį tiksliai pagal manąjį, juzbaši! Taip! Tuoj po saulėtekio būsiu pas jus viršuje, pats vadovausiu pietiniam flangui. Pokalbis baigtas!

Ten viršuje juzbašis išsišiepė ir numetė ragelį.

– Ožkų pieno generolas atvyks paskutiniam šokiui. Ir tada pasiskelbs Musa Dago nugalėtoju!

Gabrielis Bagratianas tylėdamas grįžo į Altoriaus aikštę. Nors kelias buvo trumpas, jis mėšlungiškai suspaudęs laikėsi Avakianui už rankos. Gaisras išplito po visą stovyklą. Saulė jau nusileido. Bet nepaisant liepsnų – šakų siena už altoriaus vis dar nebaigė degti – aplink Gabrielį darėsi vis tamsiau. Aikštėje beprasmiškai sukiojosi, bangavo apgailėtinos tamsios figūros, girdėjosi vargani kimūs balsai. Jo gyvenimo svarstyklės siūbavo. Argi jis neturi teisės dar kartą griūti ant žemės, dabar jau visam laikui, nieko daugiau nežinoti? Stefanas žuvo. Kam viską pradėti iš naujo? Tačiau kas sekundę jam į galvą, į tą skausmingą indą, ateidavo vis aiškesnės, energingesnės mintys.

Ter Haikazunas taip pat atsipeikėjo ir pakilo ant kojų. Pirmiausia rūpestingai sulankstė suplėšytą albą, stulą, kitus pamaldų apdarus. Pats prisidengė kažkieno atnešta antklode. Dalis barzdos buvo apdegusi, ant skruosto raudonavo žaizda nuo ugnies. Veidas labai pasikeitė. Įdubę gelsvi kamėjos spalvos skruostai dabar karštligiškai degė iš pykčio. Pamatęs Bagratianą jis ilgai negalėjo ištarti žodžio.

Tuo metu, prisiminę savo pareigas, atbėgo muchtarai. Nežinia, ar jiems pavyko išgelbėti iš ugnies ir dūmų savo prikimštas pinigines. Šiaip ar taip, visi tai neigė, o pirmasis tarp jų – Tovmasas Kebusianas. Net šią valandą, kai pabaiga, rodos, čia pat, jų dejonės dėl prarasto turto netilo. Prie jų bėgo vis daugiau senų žmonių, aimanos ir riksmai stiprėjo. Žmonės jau nebekovojo su ugnimi. Jėgų užteko tik beprasmiškam šurmuliui, bet ir tas pamažu rimo. Kovotojų kuopos, kurias atsiuntė į pagalbą Čaušas Nurhanas, irgi nieko negalėjo padaryti. Visi žvelgė į ugnį sudėję rankas. Atrodė, kad liepsnos apima palapines ne iš lauko, bet iš vidaus, lyg būtų ten tykojusios ir laukusios palankios progos. Traškantys lapų stogai kildavo į viršų, ore sukosi degančios šakos ir skudurai. Žmonės susispaudę sėdėjo ant žemės didžiojoje aikštėje – moterys, vaikai, seniai. Bado iškamuoti jie nebegalėjo pajudėti. Papilkėjusiuose veiduose blykšojo gaisro atšvaitai, bet akys jau nieko nematė. Jų laikysena tarytum sakė: tegul niekas iš vadų nebando reikalauti, kad jie žengtų žingsnį, pajudintų ranką, padarytų bent mažiausią darbelį. Norėjo čia sėdėti ir niekam nebesipriešinti iki pat pabaigos. Jie pasiekė būseną, kurią būtų galima pavadinti žūties palaima.

Bet jų išdžiūvę kūnai ir sielos turėjo dar kartą pamiršti, kad jau buvo susitaikę su mirtimi. Bagratiano dvasia dar kartą atsigavo. Tai įvyko beveik prieš jo valią. Iš pradžių ir jis stengėsi išvengti skausmingų pastangų, kurių reikėjo, kad galėtų susikaupti. Paskui jam ėmė rodytis, kad aidinčioje galvos tuštumoje mintys ateina nepriklausomai nuo jo, kad tai jo atsakomybė, kurią prisiėmė dar ten, slėnyje, – įsipareigojimas gintis iki paskutinių jėgų. Kai savojo „aš“ suvokimas beveik visai užgeso, nepaperkama jėga tarytum kalbėjo: „Ar tikrai prarasta paskutinė galimybė? Ne! Turkai tikriausiai užėmė Pietų bastioną. Jie turi kulkosvaidžių. Stovykla dega. Ką daryti? Nauja gynyba, kiek tai įmanoma, turi užkirsti priešui kelią! Pirmiausia reikia pasiųsti visus žmones prie jūros kranto. O pačiam – greičiau prie haubicų!“

Priėjo Avakianas. Gabrielis jam sušuko:

– Ką čia veikiate? Greičiau pas Nurhaną! Tegul nesitraukia iš vietos. Visos kuopos, kurias paskyriau išpuoliui, greičiau pas mane! Pusė pasiuntinių ir žvalgų taip pat. Turime tuoj sudaryti naują gynybos liniją, apsikasti bent kiek įmanoma!

Avakianas delsė, norėjo kažko paklausti, bet Gabrielis jį tiesiog pastūmė, o pats nuėjo į sustingusią žmonių minią.