Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Juk vieną kartą reikia pasikalbėti atvirai. Ir kada, jei ne dabar?

– Tie šunys viską sugadino, – atsakė studentas slėpdamas sumišimą, bet Bagratianas nenorėjo kalbėti apie praeitį.

– Apie tai neverta galvoti. Vieną kartą taip turėjo atsitikti… O tai, ko mes laukiame, šiame pasaulyje dažniausiai ateina netikėtai. Bet apie tai nenorėčiau daugiau kalbėti. Klausykite, Avakianai, kažkodėl esu įsitikinęs, kad jums viskas baigsis laimingai. Kodėl, nė pats gerai nežinau. Tikriausiai tai kvaila, bet mačiau jus vėl Paryžiuje, Avakianai. Velniai žino, kaip ten patekote, tikriau, kaip ten pateksite…

Tamsoje bolavo blyški, nuožulni namų mokytojo kakta.

– Atleiskite, pone Bagratianai, bet tai tikrai kvaila. Kaip viskas baigsis jums, taip baigsis ir man, kitaip negali būti.

– Kodėl gi ne? Žinoma, blaiviai galvojant, jūs teisus, daugiau nieko nelieka. Bet juk įvyksta netikėtų dalykų. Sakykim, jums kažkokiu būdu pavyks pabėgti…

Gabrielis nebaigė minties ir pažvelgė į tuštumą, lyg aiškiai matydamas joje laimingą Avakiano ateitį. Paskui išsitraukė piniginę ir padėjo ją šalia savęs.

– Nenorėjau jūsų užlaikyti čia, ketinau vėl siųsti į šiaurines pozicijas. Kai jūs kartu su Nurhanu, man ramiau. Bet dabar tai nesvarbu. Turite padaryti man svarbesnę paslaugą, Avakianai! Prašau jus pasilikti su moterimis, turiu galvoje, su mano žmona ir panele Tovmasian. Tai susiję su nuojauta dėl jūsų ateities. Galbūt jūs atnešite laimę. Padarykite viską, ką galite! Pirmiausia pasirūpinkite, kad saulei tekant jos paliktų palapines. Tegul Žiuljetę kaip galima atsargiau nuneša uolų taku prie jūros. Tegul tai padaro ne Gevorkas, o kas nors kitas. Kai pagalvoju apie jo rankas… Tegul ją neša Kristaforas ir Misakas.

Samvelas Avakianas ėmė priešintis. Rytoj paskutinėje kovoje jis būsiąs labai reikalingas. Teks išspręsti tiek svarbių klausimų. Sąžiningasis adjutantas ėmė greitai vardyti šimtus jo laukiančių pareigų. Bet vadas nekantriai jį nutraukė:

– Ne, ne! Daugiau nieko nereikia daryti. Palikite viską man. Man čia jūsų daugiau nereikia. Jūsų tarnyba baigta, Avakianai. Nepamirškite mano prašymo, mano noro.

Jis padavė Avakianui užantspauduotą laišką.

– Atiduodu jums savo testamentą, drauge. Saugokite jį, kol ponia pasveiks. Tikiu, kad mano nuojauta dėl jūsų likimo manęs neapgaus. O čia dar Liono banko čekis. Nė nežinau, kiek algos lieku jums skolingas… Jūs, žinoma, visiškai teisus, jei laikote mane bepročiu. Turint galvoje mūsų padėtį, tokie skaičiavimai absurdiški. Bet aš pedantas. Galbūt visa tai tik prietarai ir aš užsiimu burtais? Taip, aš savotiškas burtininkas.

Bagratianas susijuokęs pašoko. Dabar jis atrodė žvalus, pasitikintis savimi.

– Jei aš gyvensiu ilgiau už jus, nei testamentas, nei čekis negalioja… Taigi suimkite save į rankas…

Juokas rodė savotišką įtampą. Avakianas laikė popierius ištiestoje rankoje ir dar kartą bandė prieštarauti. Bet Gabrielis piktai jį pertraukė:

– Labai prašau, eikite, man bus lengviau!

Paskutinės valandos prieš aušrą tęsėsi nepakenčiamai ilgai. Sukandęs dantis Bagratianas stebėjo, kaip pamažu sklaidosi tamsa. Vos prašvito, jis nutaikė haubicą į Pietų bastioną. Tiršta ryto migla tokiu ramiu oru ilgai nesisklaidė. Staiga išniro pikta raudona saulė. Gabrielis pagal visas taisykles atsiklaupė prie pirmosios patrankos iš dešinės pusės ir įnirtingai patraukė šaudymo įtaiso virvę. Baisus trenksmas, lafetas pasislinko atgal, ugnis, dūmai, švilpesys ore, ryškios kaip krištolas sekundės, kol sviedinys pasiekė tikslą, – visa tai atrodė kaip išsivadavimas. Sulig haubicos šūviu begalinė įtampa artileristo sieloje atlėgo.

Kodėl apdairus Damladžko karvedys pradėjo eikvoti neįkainojamos vertės sviedinius, kai turkai dar nė nepradėjo puolimo? Gal norėjo priešą pažadinti ir išgąsdinti? Gal taip drąsino saviškius? Gal tikėjosi šia ugnimi praretinti turkų dalinius, kad nedrįstų eiti pirmyn? Nieko panašaus! Gabrielis Bagratianas iššovė pirmąjį šūvį ne taktiniais sumetimais, o tik todėl, kad nepajėgė ilgiau laukti. Tai buvo skausmo ir atkaklumo šūksnis, pusiau pagalbos, pusiau tragiško džiaugsmo šūksnis, nes baigėsi naktis. Ir ne tik jis, visi tie išsekę ir nuo šalčio susirietę vyrai apkasuose jautė tą patį. Perkreiptais veidais jie sukluso, laukdami, koks gi bus atsakymas. Priekyje pastatyti apsauginiai užkopė ant artimiausių gūbrių norėdami apžvelgti didesnį plotą. Prieš jų akis plokštikalnės įdubos ir visas Damladžkas atrodė kaip išmiręs. Turkai, regis, dar nebuvo pajudėję iš pirminių pozicijų nei šiaurėje, nei kur kitur. Bet atsakymas vis dėlto pasigirdo. Tiesa, iki jo praėjo kiek laiko, ir Bagradianas spėjo paleisti dar du šūvius. Tada trenkė baisus perkūnas. Niekas nieko nesuprato. Aukštai danguje pasklido metalo švilpesys, pripildydamas kalnus nuo Amano iki El Akros. Kažkur toli, turbūt Oronto lygumoje, pasigirdo sprogimas. Bet šis perkūno trenksmas atskrido nuo jūros.

Dar naktį – kaimų bendruomenės netvarkingai pasklido po tuščius plotus tarp pajūrio uolų ir stačių šlaitų – Ter Haikazunas įsakė muchtarams surasti mokytoją Hrantą Voskanianą gyvą ar mirusį. Vardapeto sielą degino karštas troškimas nubausti kaltininką, sulaužiusį įstatymą, be gailesčio išdavusį bendruomenę. Ter Haikazunui kalčiausias atrodė mokytojas, „komisaras“, gal net kaltesnis už Sarkisą Kilikianą. Kunigas buvo pasirengęs savo rankomis suplėšyti į gabalus juodąjį neūžaugą. Dar niekas santūriojo Ter Haikazuno nematė tokio įširdusio. Jis sėdėjo tarp Johunoluko žmonių, apsistojusių ant pievelių ir giraitėse išilgai vingiuojančio tako. Nuleidęs ant kelių galvą Ter Haikazunas neatsakinėjo klausiamas. Bet kartais ištiesdavo nugarą, iškeldavo aukštyn kumščius ir keikėsi baisiausiais prakeiksmais, nuo karštinės paraudusiais skruostais riedėjo pykčio ašaros.

Tovmasas Kebusianas sėdėjo ant pakloto, išgelbėto iš gaisro, ir kvailai lingavo nuplikusia galva. Šalia jo cypiančiu balseliu aimanavo garbioji žmona. Esą, vyras kaltas, kad viskas taip baigiasi. Jei būtų laiku nuvažiavęs į Antakijos hiukiumetą, kaimakamas tikrai būtų buvęs toks malonus ir padaręs išimtį turtingai ir garbingai Kebusianų šeimai. Dabar jie ramūs sėdėtų miesto namelyje, vijokliais apaugusioje medinėje verandoje. Kebusianas nekreipė dėmesio nei į žmonos priekaištus, nei į karščiuojančio kunigo įsakymą. Ką gi jis pasiųs suimti mokytojo? Visi sargybiniai ir šiaip taip vaikščiojantys Miesto daubos vyrai liko su Gabrieliu Bagratianu.

Tuo metu mokytojas Hrantas Voskanianas buvo prie uolų terasos. Ir buvo ne vienas. Prie jo prisijungė savižudžių religijos pasekėjai. Tomis savaitėmis ir mėnesiais armėnų tautoje buvo ne vienas toks savižudybės pranašas kaip Voskanianas ir tūkstančiai savižudžių. Tautos kūnas raitėsi mirtino priešo žudiko naguose. Žudydavosi net tie, kuriems joks pavojus negrėsė. Ne tik ištremtos armėnų moterys šimtais puldavo į sraunųjį Eufratą. Net Europos didmiesčiuose buvo nemažai armėnų, kurie paslaptingo bendros žūties pojūčio apimti pakeldavo prieš save ranką. Tačiau ant Musa Dago iki šiol neįvyko nė vienos savižudybės. Tai sunku suprasti, juk žmonių gyvenimas buvo iš pamatų sugriautas, kasdien grėsė mirtinas pavojus, laukė neišvengiama pražūtis, penki tūkstančiai žmonių merdėjo iš bado. Net ir tą naktį Voskanianą ant terasos atlydėjo vos ketvertas jo skelbiamo mokymo sekėjų. Vienas vyras ir trys moterys. Vyrui buvo penkiasdešimt, bet atrodė jis kaip visiškas senis. Tai šilko audėjas iš Chederbėjaus. Tarp armėnų slėnio amatininkų šilko audėjai sudarė tarytum atskirą luomą. Dėl silpno kūno sudėjimo jie netiko nei į kovotojus, nei sunkiems rezervo darbams. Kaip visi likimo nuskriaustieji, jie lengviausiai pasiduodavo bet kokiai kvailai agitacijai – religinei ar politinei. Voskaniano savižudybės filosofija susilaukė Markoso Arcruni – toks buvo šilko audėjo vardas – karščiausio pritarimo. Vyriausioji iš moterų buvo matrona, praradusi visą šeimą, kitos dvi – dar jaunos. Vienai iš jų ant rankų badu mirė kūdikis, kita buvo netekėjusi turtingos Johunoluko šeimos duktė, melancholikė ir kiek pamišusi.