Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Nors sąmonė kiek prigesusi, Žiuljetė gana atidžiai stebi, kas dedasi aplink ją. Netgi neturėdama aiškios sąmonės ji niekada neprarado gėdos pojūčio, tvarkingumo jausmo. Dabar ji mato, kad močiutė Antaram deda visas pastangas ją išgydyti. Girdėjo, kaip gydytojo žmona aiškino Iskuhi, ką reikia paruošti ligonei valgyti. Mintys buvo aptemusios, bet ji vis tiek stebėjosi, kad maisto dėžėse dar atsirasdavo ir šokolado, ir kruopų, ir dėžutė avižinių dribsnių. Juk visa tai turėjo jau seniai baigtis. Ji bandė skaičiuoti, kas maitinasi jos atsargomis: Stefanas. Taip, dėl Stefano viską reikia labai taupyti. Be to, Gabrielis, Avakianas, Iskuhi, Tovmasianai, Kristaforas, Misakas, Hovsanos kūdikis ir… Ji niekaip negali prisiminti to vardo. Jos mintys susimaišė, galva ėmė ūžti ir suktis. Skaičiuoti ji staiga nebesugeba, laikas irgi susipainiojo. Neaišku, kas buvo anksčiau, o kas vėliau, kas vyko visai neseniai, o kas jau seniai nuėjo į praeitį.

Ir nors tomis grįžimo į realųjį pasaulį dienomis Žiuljetė daugelį dalykų suvokdavo neaiškiai, ji labai gerai matė tai, kas nuo jos slepiama. Štai ji guli viena. Močiutė Antaram porai valandų ją paliko, išėjo į ligoninės baraką. Į palapinę įėjo Iskuhi, atsisėdo įprastoje vietoje priešais lovą, skara dengdama suluošintą ranką. Pro suplonėjusius akių vokus Žiuljetė mato, kad Iskuhi neabejoja, jog ji miega, todėl neslepia savo minčių ar veido išraiškos. Bet ji žino dar daugiau. Su mergina ką tik išsiskyrė Gabrielis, todėl ji ir atėjo į palapinę. Iskuhi liks čia, kol grįš Gabrielis. Be to, ligonė supranta, kad Iskuhi veide, iš kurio likęs tik šešėlis, slypi kartus priekaištas Žiuljetei. Piktas priekaištas, kad ji nepasinaudojo tokia puikia proga ir nenumirė. Toji pilna neapykantos, bjauri ir kartu tokia graži mergiotė iš tikrųjų teisi. Nes kiek dar laiko Žiuljetė galės slėptis tame neaiškiame tarpiniame pasaulyje, kuriame ji už nieką neatsakinga? Kiek laiko ji dar galės tylėti ir miegoti, kai Gabrielis šalia? Žiuljetė tarsi aštrius spindulius ant savo veido jaučia Iskuhi priekaištus, smerkimą, priešiškumą. Į ją žvelgia ne šiaip sau priešininkė, keikianti ir tylomis linkinti mirties. Tai tikroji priešininkė, neįveikiamas armėniškumas, kurio auka ji tapo. Juk ji visada manė esanti tvirta, manė, kad azijietiškas charakteris minkštas. Bet minkštumas ištirpdė jos tvirtybę.

Kol ji pusiau miegojo, ją pervėrė netikėta mintis. Kaip čia yra? Vadinasi, ne ji, ne Žiuljetė turi pirmąją teisę į Gabrielį. Iskuhi teisė yra senesnė, niekas negali jai uždrausti atsiimti to, kas jai priklauso. Žiuljetė net krūptelėjo iš užuojautos sau. Argi ji, stovėdama tūkstantį kartų aukščiau už azijietę, nedarė visko, kad laimėtų jos meilę? Argi ne ji aprengė šią nenuovokią moterį, ar nepuošė jos savo gražiausiais papuošalais, nemokė, kaip prižiūrėti veidą ir rankas? (Ak, kai ji nuoga, jos nedidelės krūtys tikrai gražios, bet oda pilkai ruda, čia ir Dievas nieko nepakeis. Dešinioji ranka suluošinta. Kaipgi ji gali patikti Gabrieliui, tokiam išrankiam, tokiam subtiliam?) Žiuljetė stebisi, kaip toji mirtina priešininkė, kiek tik ji prisimena, maitina ją iš puodelio ar su šaukštu, rūpestingai, kad ir suluošinta ranka. Ji gali šaukšteliu įpilti jai nuodų, ji turi tai padaryti, tai jos pareiga. Žiuljetė pro užmerktas blakstienas žvilgčioja į priešininkę. Štai, iš tikrųjų! Iskuhi atsistojo, kaip visada laikydama termosą po kaire pažastimi nusuko jį dengiantį puodelį, pastatė ant tualetinio staliuko, atsargiai pripylė jį pilną ir ėmė artintis prie ligonės. Vadinasi, iš tikrųjų? Žiuljetės įtarimai pasitvirtino. Štai ateina žudikė su nuodais. Atrodo, žmogžudė rengdamasi pagirdyti ją nuodais net dainuoja savo stikliniu balseliu, o gal niūniuoja. Garsas primena moskitų zyzimą, kai tie leidžiasi ligonei ant veido. Ji klausosi įtempusi ausis. Iskuhi pasilenkia prie jos.

– Tu jau penkias valandas nieko negėrei, Žiuljete. Arbata dar karšta.

Nutykojusi tinkamą momentą ligonė atmerkia akis. Iskuhi nieko nepastebi. Ji vėl pastato puodelį ir apkamšo Žiuljetę dar viena pagalve. Tada prikiša gėrimą prie lūpų. Žiuljetė stengiasi, kad priešininkė nieko neįtartų, apsimeta iš tikrųjų norinti gerti. Staiga gerai apskaičiuotu judesiu išmuša puodelį Iskuhi iš rankų. Arbata pasilieja virš antklodės. O Žiuljetė atsisėda ir sušnypščia:

– Išeik! Eik sau! Greičiau…

Buvo dar blogiau, kai vakare prie jos lovos priėjo Gabrielis. Dabar teko kuo greičiau pabėgti, nerti į labirintą. Bet tamsūs koridoriai užgriuvę, pereinamoji erdvė staiga pasidarė juokingai maža.

Gabrielis kaip visada atsargiai paėmė jos ranką. Ji jaučia, kaip smarkiai plaka širdis: „Ar jis ką nors sakys? Ar jau šiandien turėsiu viską išgirsti ir sužinoti? Ir neturėsiu kur pasislėpti?“ Ji bando iš lėto, ritmingai kvėpuoti. Kartu jaučia, kad šią valandą jos snaudulys nėra tikras ir neapsimestinis, kad jį drumsčia jos valia. Gabrielis irgi nesako nė žodžio. Po valandėlės uždega žvakes ant tualetinio stalelio – žibalo jau nėra – ir išeina. Žiuljetė lengviau atsidūsta. Bet po poros minučių Gabrielis grįžta ir padeda ant Žiuljetės lovos didelę Stefano nuotrauką, pernykštę nuotrauką, kuri stovėdavo ant jo rašomojo stalo ir Paryžiuje, ir Johunoluke.

„Juk tai ne Stefano nuotrauka, – įtikinėja save Žiuljetė. – Tai kažkas kita, gal laiškas? Turėsiu jį perskaityti, kai pasveiksiu. Bet dabar negaliu ilgiau gyventi šiuo gyvenimu. Man nuo jo negera. Aš dar turiu teisę išnykti…“

Ji susigūžia, šaltomis kaip ledas rankomis užsitraukia antklodę iki smakro. Nuotrauka nukrinta ant žemės, Stefano veidas žvelgia tiesiai į ją, pasilenkusią iš lovos. Nuotraukos viduryje atsispindi veidrodžio paryškinta žvakių šviesa. Štai ir įvyko. Jai nebėra kur trauktis. Bet Stefanas atėjo ne iš nuotraukos. Visa berniuko esybė staiga atsirado prie jos lovos galvūgalio. Jis, regis, atbėgo uždusęs, palikęs berniūkščių gaują, Haiką, pasiuntinių tarnybą ar kažkokį žaidimą, norėdamas kuo greičiau išgerti stiklinę pieno.

– Tu šaukei mane, mama?

– Ne, dar ne šiandien, Stefanai, – maldauja Žiuljetė. – Šiandien dar neateik! Aš dar tokia silpna. Ateik rytoj. Leisk man dar pabūti ligone! Verčiau eik pas tėtę…

– Su tėte mes ir taip visada kartu…

– Žinau, kad tu manęs nemyli, Stefanai…

– O tu, mama?

– Kai būni geras, myliu. Turi vėl apsivilkti mėlynąją eilutę. Kitaip būsi tikras armėnas…

Šie žodžiai Stefanui labai nepatinka. Jis visiškai nenori vilktis savo senųjų drabužių ir užsispyręs tyli. Bet Žiuljetė maldauja vis karščiau:

– Tik ne šiandien, Stefanai! Ateik rytoj rytą! Šią naktį dar palik man…

– Rytoj rytą?

Tai buvo ne pažadas, jis tik pakartojo jos žodžius, nekantriai, išsiblaškęs, jau bėgdamas pas savo draugus. Bet Žiuljetė, supratusi, kad jos prašymas išpildytas, pašoka iš lovos. Užkimusiu balsu ima šaukti:

– Stefanai… pasilik… nebėk… pasilik… Stefanai…

Močiutė Antaram ėjo į Trijų palapinių aikštę, reikėjo pasirūpinti ligone prieš naktį. Našlė Šušik ėjo kartu su ja. Kai sužinojo, kad Haikas gyvas, ji nedrąsiai, bet ryžtingai stengėsi būti kartu su visais, visiems padėti. O kas gi kitas galėjo ją pamokyti, jei ne Antaram? Moterys rado ponią susmukusią maždaug už dviejų šimtų žingsnių nuo palapinės. Ji vienmarškinė buvo susigūžusi prie krūmo, atrėmusi smakrą į liesus kelius. Kakta išberta šalto prakaito, atmerktos akys žvelgė į tolumą, į tuštumą.

Nuo šiaurinių Musa Dago aukštumų girdėjosi kirvių pokšėjimas. Turkai kirto kalno ąžuolus. Gal stato įtvirtinimus artilerijai? O gal nori įrengti sustiprintą stovyklą, kad dar vieno puolimo metu turėtų kur atsitraukti, kad naktį nereikėtų leistis nuo aukštumos saugantis armėnų antpuolio? Pasiuntė keturis žvalgus, patikimiausius berniukus iš žvalgų būrio, apžiūrėti aukštumas anapus Šiaurinės perėjos. Nė vienas iš jų negrįžo. Didžiulė plokštikalnė, prieš kelias dienas dar buvusi atvira nuo Sanderano iki pat Ras el Chanziro, dabar aklinai atkirsta. Visi buvo pritrenkti. Pasiuntė Sato, įžvalgiausią šnipę. Juk jos niekam negaila. Ji laimingai grįžo. Bet sužinoti ką nors svarbaus iš jos buvo neįmanoma. „Daug tūkstančių kareivių!“ Sato skaičiais negalėjai pasitikėti, ji skyrė tik „daug“ ir „mažai“. Ką veikia tie „daug tūkstančių“, irgi buvo visai neaišku: „ridena rąstus“, „verda“. Matyt, užduotis Sato pasirodė neįdomi. Tiesa, spėjo kai ką pasičiupti: duonos paplotį, didžiulį, traškų. Ji laikė jį tvirtai prispaudusi prie savo paukštiško kūnelio, vis dar vilkėdama gražiąją palaidą suknelę, kuri, žinoma, jau buvo virtusi sudriskusiu skarmalu, vos dengiančiu jos bjaurų nuogumą. Ji kaip žiurkė buvo apgraužusi paplotį iš visų pusių, ir tai atrodė kažkaip nežmoniška. Netrukus ji paliko ją klausinėjusius Nurhaną Eleoną ir kitus vyrus ir dingo be pėdsakų. Susimedžioto papločio niekam neteks net paragauti, niekam iš berniukų būrio, o mažiausiai Iskuhi. Jos santykiai su Iskuhi buvo panašūs į mokytojo Voskaniano santykius su Žiuljete. Sato būtų įmaniusi nuodingais dantimis įkąsti kiučiuk chanum bent dešimt kartų. Bet Sato spėjo susikimšti į burną tik ketvirtį papločio. Mat Nunik niekas negalėjo apgauti, nuo jos nieko nenuslėpsi. Senoji žinojo viską ir reikalavo savo net būdama toli. Sato turėjo pasirodyti valkatų stovykloje, esančioje kiek nuošaliau nuo visų. Visa žinanti senė jos jau laukė. Ji stovėjo vėjyje, plevenančiame jos skarmalus, tiesdama rankas į Sato laimikį.