Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Ter Haikazunas ilgai tarėsi su pastoriumi Aramu ir Altuni ir nusprendė likusio maisto netaupyti. Būtų visai beprasmiška iš paskutiniųjų tempti likusį laiką ir didinti žmonių kančias. Jau dabar, tikram badui dar neatėjus, buvo nemažai moterų, vaikų ir senukų, kurie neturėjo jėgų ir nugriuvę nebegalėdavo atsikelti. Lėtas išsekimas pasirodė esąs sunkiausia mirties forma. Kunigas norėjo šį procesą sutrumpinti. Verčiau dar kelias dienas sočiai pavalgyti, o tada – kas bus tebūnie, negu nuo alkio degančiais viduriais pratęsti gyvybę juokingai trumpam laikui. Pirmosiomis rugsėjo dienomis papjovė dvi sulysusias Bagratianų karves, visas avis, ožius ir ožkas, niekas nesuko galvos dėl pieno, kurio vis vien būdavo labai mažai. Paskui atėjo eilė krovininiams ir jojamiesiems asilams, kurių kieta mėsa nesuminkštėdavo nei kepama ant iešmo, nei verdama puode. Šiaip ar taip, apdorojus viską, net kaulus, kraują, uodegas, odą, kanopas ir žarnokus, išėjo nemažas maisto kalnas, kurio užteko prikimšti skrandžius, nors daug kas nuo to pasijuto blogai. Be to, kiekvienai šeimai išėjo po ketvirtį svaro cukraus ir kavos, kuriuos padovanojo Rifaatas Bereketas. Nuosėdas daug kartų plikydavo iš naujo, taigi kavinukai kaip tie Biblijos aliejaus ąsočiai niekada nebūdavo tušti. Gal šis gėrimas ir nesuteikdavo daug džiaugsmo ar pasitikėjimo, vis dėlto padėdavo bent minutę pamiršti negandas. Beveik toks pat svarbus pasirodė ir tabakas. Išmintingasis Ter Haikazunas, nepaisydamas muchtarų priešinimosi, didžiausią dalį, net keturis ritinius, paskyrė Pietų bastiono vyrams, taigi tinginiams ir nepatikimiems elementams. Dabar jie galėjo pasimėgauti dūmais kaip geriausiais savo gyvenimo laikais. Malonumas turėjo saugoti juos nuo maištingų minčių. Sarkisas Kilikianas irgi gulėjo ant nugaros mėgaudamasis tabaku ir, regis, neturėjo jokių priekaištų esamai pasaulio tvarkai. Mokytojas Voskanianas, žinoma, niekada nerūkė.

Be šių lengvabūdiškų, tačiau gyvenimą tausojančių dalykų, buvo ir kitų, rimtų ir gana niūrių. Ter Haikazunas ilgai kalbėjosi apie juos su gydytoju. Altuni veidas, raukšlėtas kaip sudžiūvęs lapas, darėsi vis sausesnis ir tamsesnis. Krūtinę draskė aštrus kosulys, už kurio, matyt, slypėjo rimtesni negalavimai. Nors hekimas Petrosas menkai vertino savo gyvybę, čia, ant kalno, jis iš paskutiniųjų stengėsi išsaugoti kitus. Bet dabar jam teko sutikti su tuo, kad Ter Haikazunas teisus. Aplinkybės buvo tokios, kad šiedu vyrai apsikeitė vaidmenimis, ir kunigas pasirodė esąs didesnis bedievis negu gydytojas.

Trisdešimt ketvirtąją dieną nuo jų pasitraukimo į kalnus, praėjus dvidešimt keturioms valandoms po Grikoro mirties, epidemijos giraitėje buvo apie du šimtus ligonių, o prie ligoninės barako ir šalia jo dar šimtas – sunkiai sužeistieji ir išsekę žmonės, nualpę darbo metu ar beeidami. Kadangi ant kalno gyveno apie penkis tūkstančius, toks ligonių skaičius, turint galvoje, kad daugelis yra sužeistieji, neturėjo labai gąsdinti. Bet tą dieną staiga ir nežinia kodėl mirtingumo kreivė smarkiai šovė į viršų. Iki vakaro mirė keturiasdešimt trys žmonės, ir galima buvo manyti, kad artimiausiomis valandomis prie jų prisidės dar daugiau. Kapinėse jau seniai nebuvo vietos priimti tiek daug naujų svečių. Gilesnio grunto ribos seniai peržengtos, užtekdavo pakasti keturias pėdas, ir kastuvas atsitrenkdavo į kalkakmenio sluoksnį – Damladžko griaučius. Taigi reikėjo ieškoti tinkamesnės vietos amžinam poilsiui, bet vargu ar tai įmanoma. Be to, reikėjo rūpestingai tausoti senkančią darbo jėgą, neeikvoti jos dėl mirusiųjų. Ter Haikazuno statinėse nebeliko nė saujelės gimtinės žemės, kurios kunigas paberdavo mirusiesiems po galva, taigi teko pasitikėti tik Dievo visažinyste ir tuo, kad Paskutiniojo Teismo dieną Jis kiekvieną atpažins ir pasiųs ten, kur nusipelnė. Darėsi nesvarbu, kaip ir kur ilsėsis mirusieji, baigę savo dienas ant Musa Dago. Po visko, ką jiems teko patirti, jų miegas, šiaip ar taip, bus kietas ir ramus.

Taigi Ter Haikazunas įvedė naują laidojimo tvarką nė nepasitaręs su bendruomene. Vėlai naktį, kai nusileisdavo mėnulis, lavonai būdavo surenkami ir gabenami prie išsikišusios uolų terasos, kabančios virš jūros kaip milžiniškas laivo pirmagalis. Padėdavo visi – slaugytojai, kapinių brolija ir kiti, kam tekdavo darbuotis naktimis. Tris ar keturis kartus tekdavo nueiti nelengvą kelią, kol visi mirusieji su užrištais laidojimo marškiniais atguldavo šalia vienas kito ant nuogos uolos.

Kai pasirodė jaunatis, orai pasikeitė. Lietaus, tiesa, nebuvo, bet virš Musa Dago keterų siausdavo piktas, įkyrus vėjas. Kartais jis atlėkdavo iš stepių ir pūsdavo taip, jog žmonėms užimdavo kvapą, kartais atskrisdavo iš putojančios jūros, sūkuriuotas, lyg tyčiodamasis iš pastovesnių stichijų, tokių kaip žemė ar vanduo. Jei Gabrielis Bagratianas nebūtų taip sėkmingai parinkęs vietos Miesto dauboje, nė viena palapinė nebūtų išlaikiusi. Išsikišusioje uolų terasoje vėjas, regis, norėjo susisukti lizdą. Smarkūs gūsiai tiesiog versdavo iš kojų. Fakelus ir bažnytines žvakes, nešamas lydinčiųjų, kaipmat užpūsdavo. Tamsoje žioruodavo tik sidabrinis smilkytuvas, kurį diakonas paduodavo kunigui. Ter Haikazunas nedideliais žingsniais žengdavo nuo vieno mirusiojo prie kito juos laimindamas. Nunik, Vartuk ir Manušak labai piktinosi tokiomis laidotuvėmis, tačiau tylėjo suprasdamos, jog reikia džiaugtis, kad jas čia iš viso pakenčia. Menką kunigo pagalbą bejėgėms mirusiųjų sieloms jos stengėsi papildyti savo senomis šventomis raudomis ir stūgavo uoliau nei paprastai. Pikti vėjo šuorai švilpė tarsi lenktyniaudami su jomis, kildavo baisus ūžesys, kuris vargu ar galėjo padėti sieloms kovoti su jas puolančiomis pragaro jėgomis.

Du vyrai pakėlė pirmąjį lavoną už pečių ir už kojų ir nunešė prie pat uolų krašto. O čia, išskėtęs kojas, stovėjo tikras milžinas, ištiesęs plačius kaip varnalėšos lapai delnus. Tai buvo Gevorkas, silpnaprotis šokėjas su saulėgrąžos žiedu. Nors kiek sunkokai, bet pavyko išaiškinti, ką jis turi daryti. Pagaliau jis viską suprato ir nudžiugęs linktelėjo galvą.

– Aha! Visai kaip laivuose…

Pirmą kartą paaiškėjo, kad Gevorkas dar visai jaunas plaukiojo po Juodąją jūrą anglį gabenančiu kateriu. Silpnaprotis buvo labai geros širdies ir paslaugus, labiausiai džiaugdavosi, kai jam pavesdavo kokį naudingą darbą. Koks tai darbas, jam būdavo nesvarbu. Visi kiti vyrai skirstė darbus į garbingus ir nelabai. Aukštosios karių kastos nariai, pirmųjų linijų kovotojai laikytų pažeminimu bet kokį darbą, nesusijusį su gynyba. Vyrai, paskirti į rezervą, vėlgi laikė gyvulių skerdikus, laužų prižiūrėtojus, ligonių slaugytojus žemesniais už save. Šie su panieka žiūrėjo į duobkasius. Pagal nepajudinamus bendruomenės gyvenimo dėsnius ant Damladžko klostėsi hierarchija, kurios priežastis, kaip ir bet kur kitur, sunku paaiškinti. Tačiau šokėjas Gevorkas, Sato, elgetos, luošiai ir bepročiai buvo už šios hierarchijos ribų. Jei Gevorkui užduodavo kokį darbą, jį tarytum paaukštindavo, jis tapdavo darbininku. Pasijusdavo reikalingas, svarbus ir dėl to džiaugdavosi. Taip buvo ir dabar. Jis paimdavo lavoną ir alkūnėmis pastumdavo į šalį du vyrus, norinčius padėti. Jūra tarytum tebesaugojo praėjusių žvaigždėtų naktų pėdsaką. Nuo baltų bangų keterų kilo šviesos atspindys, išryškindamas šokėjo figūrą. Keletas žibintų nušviesdavo grėsmingą uolos kraštą. Nepaisant to, Gevorko darbas buvo labai pavojingas. Terasa kyšojo iš vadinamojo Aukštojo skardžio, visiškai vertikaliai daugiau kaip keturis šimtus metrų krintančio į jūrą. Apačioje jūra buvo taip giliai įsigraužusi į uolos papėdę, kad terasa iš tikrųjų kabojo erdvėje tarytum ant ištiesto delno, o bangų mūšos iš viršaus nebuvo matyti. Užteko vieno neatsargaus žingsnio ant šio gigantiško laivo pirmagalio, greita ir garantuota mirtis būtų neišvengiama. Bet šokėjas nakties tamsoje nejautė nei baimės, nei galvos svaigulio, nors kiti išgąstingai traukėsi atbuli. Ant siauro, silpnai apšviesto uolos krašto jis iš tikrųjų šoko, siūbuodamas mirusįjį lyg motina kūdikį. Jo rankos lengvai supo negyvą kūną su triskart surištais marškiniais, prislėgtą akmeniu, ir pagaliau netikėtu judesiu sviesdavo jį toli į bedugnę. Lavonas be garso dingdavo naktyje. Nepaisant jau daug dienų jam skiriamo juokingai prasto maisto, Gevorkas neprarado jėgų. Kai maždaug po valandos ritmingo darbo lengvu judesiu pasiuntė į amžinybę keturiasdešimt trečiąjį lavoną, labai nuliūdo, kad jo rankos tuščios, kad darbas baigtas. Jis būtų įmanęs švelniai pasūpuoti ir pasiųsti į ramybės prieglobstį keturis šimtus, tūkstantį, visą tautą. Pašalinis šių laidotuvių liudytojas būtų nustebęs, kokios jos kilnios, nebaisios, kokios gražios.