Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Labai ilgai tikėjausi apsaugoti jus nuo nelaimės… Bet tave dar galime išgelbėti.

– Ne, manęs jau irgi neišgelbėsite.

– Tu bijai? Palauksime, kol sutems. Tada nebus nė mažiausio pavojaus.

– Sutemos ar šviesa… Ne tai svarbu, aga. – Jis valandėlę nutilo lyg susigėdęs. – Mano žmona tik šiandien pabudo iš mirties miego.

– Žmona? Rasi kitą žmoną.

– Čia, ant šio kalno, guli mano sūnus.

– Tavo pareiga duoti savo giminei kitą sūnų, giminės tęsėją.

Pavargusios senuko akys nemirksėjo. Gabrielis atsakymą ištarė taip tyliai, kad jis jo galbūt nė neišgirdo:

– Kas perėjo tai, ką perėjau aš, tas nebegali pradėti iš naujo.

Aga ištiesė rieškučias tarsi norėdamas savo išraiškingomis rankomis surinkti laiko lietų.

– Kam tau galvoti apie ateitį? Galvok apie artimiausias valandas!

Pavakario saulė lyg atsisveikindama įsiskverbė į palapinę. Gabrielis atsistojo, nors prieš svečią tai buvo nemandagu.

– Aš įkalbėjau septynių kaimų žmones keltis į Musa Dagą. Organizavau gynybą. Vadovavau kovoms su jūsų kariškiais, ir todėl mes dar gyvi. Aš esu ir būsiu atsakingas. Aš būsiu kaltas, jei po poros dienų jūsiškiai išžudys visus stovyklos gyventojus, nukankins visus ligonius ir žindomus kūdikius. Kaip tau atrodo, aga? Ar aš galiu tiesiog pasprukti?

Aga Rifaatas Bereketas į tai daugiau nieko neatsakė.

Gabrielis liepė atnešti agos dovanas į Altoriaus aikštę, Vadovų taryba turėjo viską išdalyti. Tai buvo pirmiausia cukrus, kava ir truputis tabako. Be to, varovams pavyko nuslėpti ir atgabenti du maišus ryžių. Tačiau į kokias mažas porcijas reikėjo juos padalyti, kad kiekvienai iš daugiau kaip tūkstančio šeimų tektų bent po truputį. Ir vis dėlto! Dar kartą mažais gurkšneliais atsigerti karštos kavos, kad kiekvienas nervas atgytų ir imtų juoktis! Dar kartą į plaučių gilumą įkvėpti palaimingo aromato, iš lėto pūsti dūmus pro burną ir nosį ir žiūrėti, kaip jie sklaidosi ore, negalvojant apie rūpesčius, negalvojant apie rytdieną. Tikroji šių dovanų vertė buvo ne tokia svarbi kaip psichologinis padrąsinimas kaip tik tą dieną, kai atsitiko nelaimė su bandomis. Turkai paliko ir du krovininius asilus bei du jojamuosius. Senasis aga pasiėmė tik savąjį, kad galėtų nusileisti į slėnį.

Iki Šiaurinės perėjos geradaris ir penki jo palydovai dabar nuėjo neužrištomis akimis. Pirmasis ėjo įžadą davęs vyras su žalia ir balta vėliavomis. Jis nei džiaugėsi, nei liūdėjo, kad jam nepavyko padaryti gero darbo. Pagerbdami svečius, be Gabrielio Bagratiano, iki perėjos juos lydėjo Ter Haikazunas, gydytojas Petrosas ir du muchtarai. Iš paskos lyg užkerėta sekė minia. Pokalbis šeicho palapinėje, apie kurio turinį niekas nieko nežinojo, sukėlė fantastiškas spėliones ir lūkesčius. Agą lydėjo debesys palaiminimų, pagalbos šauksmų, maldavimų su ašaromis, klausimų, kupinų vilties. Jis vos galėjo judėti pirmyn. Net ištremtųjų stovyklose Rifaatas Bereketas nematė tokių veidų kaip čia, ant Damladžko. Jį supo sulaukėję vyrų veidai, iš apdriskusių rankovių kyšančios liesos moterų rankos kėlė jam prie veido mažus vaikus. Kone visų vaikų galvos, tabaluojančios ant liesų kaklų, buvo didelės tarsi sergančių rachitu, o didžiulėse akyse slypėjo žinojimas to, ko žmonių vaikai neturėtų žinoti. Aga suprato, kad net žiauriausia tremties kolona nenužmogina taip kaip šis atstūmimas ir atskyrimas nuo viso pasaulio. Jam darėsi aišku, jog pražudyti sielos galias yra daug blogiau nei nužudyti kūną. Ne visos tautos išnaikinimas yra didžiausia bjaurastis, o Dievo veido sunaikinimas tautoje. Envero kardas, pakeltas prieš armėnus, buvo pakeltas ir prieš patį Alachą. Nes juose, nors jie ir netikėliai, kaip ir visuose žmonėse gyvena Alachas. Kas sunaikina Dievo tvarinio orumą, sunaikina ir patį Kūrėją. Tai Dievo nužudymas, nuodėmė, kuri nebus atleista iki laikų pabaigos. Pamaldusis dervišas Rifaatas Bereketas, meditacijomis ir tarikato praktikomis dažnai priartėdavęs prie kito pasaulio ir prie išėjusiųjų sielų likimo, širdyje regėjo siaubingus vaizdus. Ir ten, priešais palaimos vartus, priešais duris į harmoniją buriasi vis didesnės tremtinių kolonos, bet niekas jų neįleidžia vidun. Grūste prigrūstos sielų tremties stovyklos negali pakilti, nes begalinės kančios atėmė iš jų sugebėjimą skristi. Priebėga be Dievo palaimos ir ten, ir čia, ant Musa Dago. Deginantys alkani žvilgsniai elgetų, kurie ir Anapus pasmerkti likti visatos elgetomis ir bijoti šviesos. Seniui atrodė, kad jis eina per pelenų debesį, per armėnų tautos mirties debesį, kurio draiskanos plaukia ir virš šio pasaulio, ir virš ano. (Pats to nepastebėdamas jis iš tikrųjų kvėpavo pelenais, paskutiniais sudegusio miško dūmais, kurių slogūs debesys plaukė per stovyklą rytų vėjo nešami.) Ar kada nors baigsis šis kelias per armėnų tautos likimą? Aga žengė remdamasis lazda, regis, darėsi vis senesnis, vis labiau kūprinosi. Jis matė tik žemę, kuri visa tai pagimdė ir visa tai iškentė.

Jis žengė nedidelėmis, vaikščioti nepratusiomis kojomis, apautomis minkštais bateliais. Spausdamas baltą barzdą prie krūtinės, regis, stengėsi pabėgti ir bijojo, kad pritrūks jėgų. Jo ausys jau nebegirdėjo gailių prašymų nei įsakmių maldavimų, skriejančių iš visų pusių. Kuo greičiau šalin iš čia! Bet Rifaatui užteko jėgų tik iki pirmojo šiaurinių pozicijų apkaso. Ten žiopsančių kovotojų akivaizdoje jį apėmė stiprus svaigulys, ir jis nugriuvo ant žemės. Abu tarnai – asilų varovai išsigandę puolė prie jo. Aga buvo ligotas žmogus. Europietis gydytojas Stambule įspėjo jį vengti didesnės įtampos. Vyresnis tarnas iš žalio aksominio maišelio, kurį visada nešiodavosi keliaudamas su šeimininku, ištraukė amoniako buteliuką ir dėžutę su saldymedžio sultimis, kurios padeda širdžiai. Neilgai trukus senukas atsigavo ir nusišypsojo prie jo pasilenkusiems Ter Haikazunui ir Gabrieliui.

– Nieko baisaus… aš jau senas… per greitai ėjau… o be to, man uždėjote per sunkią naštą…

Kai tarnų padedamas kėlėsi, staiga pajuto, jog negalės įvykdyti pažado, nepajėgs nukeliauti iki Deir es Zoro.

Tik apie vidurnaktį Rifaatas Bereketas pasiekė savo namus Antakijoje. Iš nuovargio jautėsi kone paralyžiuotas. Tačiau jam dar užteko jėgų įmantria rašysena parašyti laišką Nezimi Bėjui, kurį šis turėjo perduoti krikščionių kunigui Lepsijui. Tai buvo ataskaita apie pirmąją jo išvyką.

Tuo metu, kai aga Rifaatas Bereketas rašė laišką Lepsijui, Johunoluko vaistininko Grikoro siela apleido jo iškamuotą kūną. Prieš eidamas miegoti mokytojas Hapetas Šatachianas, prisiminęs Grikorą, pajuto skaudžią sąžinės graužatį. Po audringo Vadovų tarybos posėdžio šį rytą jis išbėgo tarytum akis išdegęs ir visą dieną nė karto nežvilgtelėjo, kaip laikosi jo senasis mokytojas, kurio sergančio nebuvo kam prižiūrėti. Antrą valandą nakties mokytojas ir kartu Grikoro mokinys atsargiai įžengė į vyresnybės baraką, ant pirštų galiukų prisiartino prie Grikoro lovelės, pažvelgė per knygų sienos viršų ir, nenorėdamas pažadinti senuko, jeigu tas miega, tyliai sušnibždėjo:

– Ei, vaistininke, kaip jautiesi?

Grikoras, sunkiai kvėpuodamas, gulėjo ant nugaros. Atmerktos akys švietė didžiule ramybe. Žvilgsniu sudraudė mokytoją už kvailą klausimą. Šatachianas pro knygas prasibrovė prie jo guolio ir palietė sutinusį riešą tikrindamas pulsą.

– Ar labai skauda?

Atsakydamas mokytojas suteikė savo žodžiams tarytum dvejopą prasmę:

– Kai lieti, skauda.

Mokytojas atsisėdo šalia ligonio.