Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Kaimakame, aš apgalvojau šį reikalą ir priėjau prie išvados…

Raudona plebėjiška ranka jis trinktelėjo į stalą.

– Imperiją valdo silpnapročiai ir pusgalviai karjeristai!

Kaimakamas, lyg patvirtindamas jo žodžius, nutaisė melancholišką veidą ir laukė. Osmanas, apsikarstęs visomis savo puošmenomis, stovėjo prie durų. „Kada gi tas gremėzdas miega?“ – pagalvojo Antakijos administratorius. Džemalis Paša žingsniavo iš vieno kambario galo į kitą.

– Jūs teisus, kaimakame, gėda krinta ir ant manęs. Ją reikia sunaikinti, ir kad niekas niekada jos neprisimintų… Supratote?

Kaimakamas tylėdamas laukė. Mažaūgis generolas atsuko į jį pykčio iškreiptą barzdotą veidą.

– Duodu jums dešimt dienų laiko baigti visą šią istoriją, ir kad ji būtų pamiršta… Atsiųsiu jums vieną geriausių savo karininkų ir viską, ko reikia. Bet jūs turite garantuoti, kad… Daugiau nieko apie tai nenoriu girdėti…

Kaimakamui užteko proto patylėti. Džemalis Paša žengė porą žingsnių atgal. Dabar iš tiesų matėsi, koks jis kuprotas.

– Daugiau nieko nenoriu girdėti apie šį reikalą… O jei ką nors išgirsiu, jei kas nors nepavyks, visus kaltuosius sušaudysiu… Jūs, kaimakame, irgi lėksite po velnių!

Strazdanotąjį miudirą, gyvenantį Bagratianų viloje, tą dieną du kartus pažadino iš tingaus snaudulio. Pirmą kartą jam atnešė kaimakamo telegramą, pranešančią, jog kaimakamas rengiasi pas jį atvykti. Kai zaptijų feldfebelis dėl kažkokio nemalonaus įvykio vėl ištempė jį iš vėsios vilos į nepakeliamą vidurdienio kaitrą, jis įpykęs išplūdo įkyruolį ir būtų įmanęs jį sumušti. Tačiau Johunoluko bažnyčios aikštėje jis paspartino žingsnį, nes jam pasirodęs vaizdas iš tiesų buvo neįprastas. Priešais bažnyčią stovėjo jaili, kinkytas ne arkliais, o asilais. Iš tikrųjų tai buvo netgi ne jaili, o kažkokia senoviška karieta su didžiuliais ratais. Joje sėdėjo senas ponas, kurio drabužiai ir išvaizda puikiai derėjo prie tos karietos. Tamsiai mėlynas šilkinis apsiaustas siekė kojų pėdas, apautas minkštais ožkos odos bateliais. Ant feso šis kilmingas ponas buvo užsivyniojęs tarbušą, kurį nešioja ypač pamaldūs vyrai. Švelnūs, beveik moteriški pirštai be perstojo varstė gintarinio rožinio karoliukus. Miudiras iš karto suprato, jog tai kilmingas senaturkis iš priešų stovyklos, kuri, nepaisant revoliucijos, nebuvo visiškai praradusi įtakos. Miudiras prisiminė du ar tris kartus sutikęs jį Antakijoje, ten visi jį pagarbiai sveikindavo. Už karietos trypčiojo ir kanopomis kapstė žemę būrys sunkiai apkrautų asilų. Be varovų, miudiras pastebėjo du pagyvenusius turkus, kurių veidai atrodė švelnūs, kone nušviesti vidinės šviesos, ir dar vieną liesą vyriškį, atsirėmusį į karietos duris. Jo veidas buvo uždengtas.

Jaunasis miudiras iš Salonikų prisidėjo prie kaktos ranką mandagiai sveikindamas senuką. Aga Rifaatas Bereketas pamojo jam prieiti arčiau. Itihado šalininkas, senųjų tradicijų priešas, priėjo prie karietos ir išgirdo tokius senuko žodžius:

– Mes keliaujame į armėnų stovyklą. Paskirk mums vadovą, miudire.

Jausdamas didžiulį kalbančiojo pranašumą viršininkas pratarė:

– Į armėnų stovyklą? Gal jūs išprotėjote?

Rifaatas Bereketas nė nesirengė atsakyti į šį mandagų klausimą. Ant galinės karietos sėdynės gulėjo visai naujoviškas geltonos jaučio odos portfelis – ryškus šios šiaip jau kuklios vilkstinės kontrastas. Švelnūs balti pirštai paspaudė sagtelę ir atidarė portfelį.

– Man pavesta perduoti armėnams žinią.

Aga padavė raudonplaukiui miudirui savo teskere, kurį šis ėmė atidžiai tyrinėti. Matydamas, kad miudiras neranda svarbiausio įrašo, Bereketas labai kantriai jam paaiškino:

– Perskaityk įrašą virš antspaudo.

Miudiras klusniai įvykdė, kas jam liepta, ir net perskaitė garsiai:

„Šio paso savininkui leidžiama įeiti į visas armėnų deportacijos stovyklas. Jokia politinė ar karinė instancija neturi jam daryti kliūčių.“

Jaunasis valdininkas išpuoselėtomis rankomis grąžino senukui dokumentą.

– Čia ne deportacijos stovykla, čia maištininkai ir valstybės išdavikai, įsitvirtinę kalne, jie praliejo turkų kraują.

– Mano misija apima visus armėnus, – oriai paaiškino aga. Rūpestingai įsidėjo teskere į naujutėlaitį portfelį, kurį ne gėda būtų nešiotis ir turtingam pirkliui, ir išėmė kitą dokumentą. Jau vien jo išvaizda liudijo, kad jame surašyti dar stipresnio užkeikimo žodžiai. Tai buvo didžiulis, tvarkingai sulankstytas lapas su įspūdingu antspaudu. Miudirui pirma reikėjo perprasti kaligrafiškus arabiškus rašmenis, kol iššifravo šeicho ul islamo parašą ir dvasinio visos Turkijos vadovo reikalavimą kiekvienam tikinčiam musulmonui klausyti ir pasitarnauti teisėtam šio dokumento savininkui, kad ir ko jis prašytų.

„Kokią įtaką vis dar turi tas kandžių lizdas! – pagalvojo miudiras. – Nepaisant Envero ir Talaato, šeicho islamatas tebėra viena galingiausių imperijos institucijų.“ Tas viduramžiškas popiergalis – tarnybinis įsakymas, jei jo nevykdysi, gali smarkiai nukentėti. Jis žvilgtelėjo į krovininius asiliukus su didžiuliais maišais miltų.

– O kokia krovinio paskirtis?

Rifaatas Bereketas, laikydamasis savo įpročio, atsakė oriai dviprasmiškai:

– Jo paskirtis tokia kaip ir mano.

Miudiras ėmė viską išsamiai aiškinti agai, nors iš tikrųjų jį erzino, kad senasis turkas kalbėdamas su juo, vyriausybės atstovu, ramiai sėdėjo karietoje, tarytum miudiras būtų senojo režimo liokajus.

– Nežinau, efendi, ar gerai supranti, kokia čia padėtis. Šių vietovių armėnai pasipriešino vyriausybės įsakymui ir įsitvirtino ant Musa Dago. Jie išdrįso gintis nuo mūsų armijos karių, apsiginklavo ir žudo turkų kareivius. Mes jau daug daug dienų laikome apsupę šiuos niekingus nusikaltėlius. Dabar norime juos išmarinti badu. Dar kelios dienos, ir jie pasiduos. O štai tu, aga, atvyksti su savo misija ir su maisto prikrautais maišais, nori padėti išdavikams, valstybės priešams, padišacho priešams, kad jie galėtų kuo ilgiau gintis?

Rifaatas Bereketas išklausė šią ilgą kalbą liūdnai nuleidęs galvą. Paskui šaltai žvilgtelėjo į miudirą kiek iššokusiomis akimis, apsuptomis raukšlelių tinklo.

– O ar jūs nebuvote piktesni padišacho priešai negu jie? Ar ne jūs priešinotės jo kareiviams su ginklu rankoje? Ar ne jūs pirmieji juos užpuolėte? Revoliucionieriams nedera kalbėti apie teisingumą.

Kalbėdamas jis trečią kartą įkišo ranką į stebuklingąjį portfelį. Atrodė beveik kaip pasakoje: jis ištraukė įspūdingiausią raštą, suvyniotą pergamentą, kurio antspaudas buvo deimantais papuoštas sultono turbanas. Valdovas ir kalifas Mahometas Penktasis šiuo raštu reikalavo iš visų savo pavaldinių, ypač iš civilių ir karinių žinybų, nuolankiai pagelbėti agai Rifaatui Bereketui iš Antakijos ir nekliudyti, kad ir ką jis darytų.

Raudonplaukis miudiras žiūrėjo nustėręs. Nieko sau, senasis pasaulis jį užgriuvo visomis galiomis! Jis skubėdamas, nenoromis prispaudė padišacho parašą prie širdies, lūpų ir kaktos. Gestas visai netiko prie jo dailios vasarinės eilutės, ryškiai raudono kaklaryšio ir geltonų kanarėlės spalvos pusbačių. Ką gi daryti? Kiekvienoje biurokratinėje valstybėje valdininkas susiduria su dviem galingomis srovėmis, kurių vandenyse greitai gali nuskęsti. Viena tokia srovė – tai „tarnybinis kelias“ su klastingais sūkuriais, kita – dar pavojingesnė – tai nepastoviomis emocijomis grįsti ryšiai ir santykiai tarp žinybų, kompetencijų ir asmenybių. Todėl protingiausia išsisukti nuo bet kokio sprendimo, verčiau jau tegul nudega nagus vyresnybė. Bet šį kartą vyresnybės nėra. Jaunasis miudiras – pats sau viršininkas. Turi spręsti savarankiškai. Aprūpinti sukilėlius maistu neleistinas dalykas, bet nepraleisti jo didenybės sultono proteguojamo žmogaus irgi jokiu būdu negalima. Salonikų gudročius galų gale rado kompromisą, į kurį leidosi po ilgos kovos ir nevilties protrūkių. Agai leista peržengti turkų apsupties liniją. Vilkstinė su miltais turėjo likti slėnyje. Rifaatui Bereketui dėl to niekaip nepavyko susitarti. Argi jis nežinąs, kokie yra naujieji įsakymai? Sirijoje žmonės badauja. Miltų klausimą turįs spręsti Antakijos kaimakamas. Dėl kitų dovanų su miudiru pavyko susitarti. Mat aga gabeno dar kelis mažesnius maišus cukraus, kavos, porą tabako ritinių. Tai ne taip svarbu, nes badas ant Damladžko nuo to nepasidarys lengvesnis. Miudiras galų gale pasidavė, tačiau nuolat kartojo, jog daro nusikaltimą. Pagaliau paklausė, kas lydės agą į kalną.