Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Iskuhi, ar tu to nusipelnei? Kiek daug išsigelbėjo, gyvena Paryžiuje ar dar kur nors…

Ji pasilenkdavo prie rankos, gulinčios jam ant krūtinės.

– Aš? Juk man gera. Visa, kas bloga, kliuvo tau. Aš laiminga ir nekenčiu savęs, kad man gera dabar…

Jis žvelgė į ją, į jos veidą, baltą, su didžiuliais akių šešėliais, jos tikrojo veido menką atspindį. Bet jos lūpos tarytum liepsnojo. Jis vėl užmerkė akis, nes viską uždengė išniręs Stefano veidas. Iskuhi iš lėto atitraukė ranką nuo jo krūtinės.

– Kas dabar bus? Ar tu jai pasakysi?.. Kada?

Iš pradžių jis, matyt, nenorėjo atsakyti į sunkų klausimą. Bet paskui staiga atsistojo.

– Viskas priklauso nuo to, ar man užteks jėgų.

Gana greitai Gabrielis Bagratianas gavo progą parodyti savo jėgą. Močiutė Antaram pasišaukė jį ir Iskuhi. Žiuljetė pirmą kartą pabandė atsisėsti ir paprašė šukų. Pamačius Gabrielį, ligonės akyse pasirodė išgąstis. Pakėlusi rankas ji tarytum šaukė jį ir jo ieškojo, bet kartu ir norėjo atstumti. Balsas nenorėjo jai paklusti, jos gerklė tebebuvo ištinusi.

– Mes su tavimi gyvenome… Labai ilgai…

Jis atsargiai paglostė jai galvą. Ji kalbėjo labai tyliai, lyg bijodama pažadinti tikrovę:

– O Stefanas… Kur Stefanas?

– Nusiramink, Žiuljete…

– Ar negalėčiau jo pamatyti?..

– Tikiuosi, tu netrukus jį pamatysi.

– Kodėl negaliu dabar? Bent pro palapinės plyšelį…

– Ne, dabar tau dar negalima jo matyti, Žiuljete… Dar per anksti.

– Per anksti… Kada vėl galėsime būti visi kartu? Toli nuo čia…

– Galbūt jau po kelių dienų… Reikia dar truputį palaukti, Žiuljete.

Ji atsigulė ir nusisuko į šoną. Valandėlę atrodė, kad ją tuoj pradės purtyti verksmas. Du kartus jos kūną nukrėtė drebulys. Bet paskui žvilgsnyje vėl pasirodė tuščia, patenkinta išraiška, su kuria šiandien pabudo.

Atrodė, kad Gabrielis vaikštinėja šalia palapinės netvirtu žingsniu, nes jį akina saulė. Iskuhi sveikąja ranka jį prilaikė, bet jis už kažko užkliuvęs suklupo, kartu pargriovė ir ją. Jis gulėjo nieko nesakydamas, lyg šiame pasaulyje nebūtų dėl ko keltis. Iskuhi pašoko irgi tik tada, kai išgirdo artėjančius žingsnius. Ji mirtinai išsigando. Gal čia brolis, gal tėvas? Gabrielis nieko nežinojo apie jos kovas, ji jam nepasakojo. Visą laiką laukė giminaičių puolimo, nors buvo pasiuntusi hekimą Petrosą pas tėvą pasakyti, jog močiutei Antaram reikalinga jos pagalba. Iskuhi taip išsigando be reikalo. Atėjo ne Tovmasianai, atbėgo du uždusę pasiuntiniai iš šiaurinių pozicijų. Prakaitas lašėjo jiems nuo skruostų, nes visą ilgą kelią jie lėkė kiek įkabindami. Labai susijaudinę, šniokštuodami vienas per kitą ėmė aiškinti:

– Gabrieli Bagratianai!.. Turkai!.. Atėjo turkai… šeši, gal septyni… Su balta ir žalia vėliava… Parlamentarai… Ne kareiviai… Jų vadovas toks senis… Šaukia, kad nori kalbėti su efendi Bagratianu, su niekuo kitu…

Prabėgo savaitė nuo didžiojo turkų pralaimėjimo. Tarp kareivių vėl pasirodė sužeistasis juzbašis su parišta ranka. Musa Dago apylinkėse buvo tiek reguliariosios armijos ir zaptijų, kiek šios vietovės dar niekada nematė. Bet nieko nevyko. Nebuvo matyti nė menkiausių ženklų, kad kas nors galėtų atsitikti artimiausiu metu. Damladžko vyrai stebėjo vangų judėjimą slėnyje negalėdami suprasti, kodėl turkų dalinių vis daugėja, bet kalno niekas nė nebando pulti. Jie ir negalėjo žinoti priežasties. Antakijos kaimakamas – vyriausiasis „likvidacijos“ vadovas – buvo išvykęs.

Džemalis Paša sušaukė visus Sirijos vilajetų vali , mutesarifus ir kaimakamus į Jeruzalę – savo pagrindinę būstinę. Prasidėjo netikėti gamtos reiškiniai, reikėjo imtis skubių priemonių, kitaip karo veiksmai ir apskritai visas Sirijos gyvenimas – o Sirija buvo svarbiausias užnugario rajonas – galėjo būti visiškai paralyžiuoti. Osmanų imperijos Viduržemio pajūrio provincijos pateko į labai sunkią padėtį. Retai kada galima greitai perprasti dieviškojo teisingumo kelius, mat jis nesilaiko paprastų ir visiems suvokiamų sprendimų. Priešingai nei įprasta žemiškojo teisingumo praktikoje, čia bausmė ateina ne iš karto po nusikaltimo. Dieviškasis teisingumas ištirpęs kosmose kaip druska jūroje. Tačiau šiuo metų laiku ir šiose platumose dieviškoji Apvaizda, matydama, kas vyksta, regis, nutarė įsikišti stebėtinai greitai, tarytum pamiršusi savo įprastą amžiną ramybę ir kantrybę. Trumpai kalbant, dieviškosios girnos šį kartą malė labai greitai.

Iš šiaurės ir rytų kartu su kitomis mažesnėmis bėdomis į šalį atėjo dvi bausmės, panašios į biblines Egipto bausmes. Iš rytų atsėlino dėmėtoji šiltinė, kuri iš Alepo pasklido po visą Antakiją, prasiskverbė iki Aleksandretės ir pajūrio regionų – šiurpą keliantis įrodymas, kad ir iš kosmoso gali ateiti atlyginimas už žmonių darbus. Liga reiškėsi žiauriomis formomis, tik Damladžke nebuvo tokia arši ir ją pavyko sutramdyti, nes čia gaivus oras, tyras vanduo, ligoniai slaugomi atokesnėje vietoje, o gal ir dar nežinia dėl kokių priežasčių. Tuo tarpu Mesopotamijos dėmėtoji karštinė dažnai pasiglemždavo aštuonias dešimtis iš šimto užsikrėtusiųjų. Prasidėjo ji nuo užkrato debesies, kabančio virš Eufrato stepių. Čia, ant šios išniekintos, Dievo apleistos žemės, mirtimi alsuojančioje dauboje nuo gegužės ir birželio mėnesių puvo šimtai tūkstančių armėnų kūnų. Net žvėrys bėgo iš dvokiančių plotų. Tik nelaimingiems kareiviams teko braidyti po neapsakomą žmonių kūnų makalynę. Makedonijos, Anatolijos ir Arabijos pėstininkų kolonos su begalinėmis vežimų ir kupranugarių vilkstinėmis ištisas paras buvo genamos per šias vietoves Bagdado link. Tarpais žemę trypdavo beduinų arklių kanopos. Bet ir šie dykumų vaikai, iš paskutiniųjų gindami nuvarytus arklius pro lavonų krūvas, negalėdavo išlaikyti suvalgyto maisto ir apsivemdavo. O žuvusieji armėnai iš „deportacijos į nebūtį“ siuntė mirties kvapą į vakarus, atsilygindami vienam kitam kaltajam ir daugeliui nekaltųjų. Talaatas Bėjus ministerijos rūmuose galėjo susimąstyti, kodėl reikalai ima taip keistai klostytis, kai visą tautą pasiunti į nebūtį. Bet nei jis, nei Enveras dėl to galvos nesuko, nes nuo pasaulio pradžios prievarta ir begėdiškas sielos atšiaurumas yra tarytum broliai dvyniai.

Kita bausmė, atėjusi iš šiaurės, tiesa, nebuvo tokia logiška kaip pirmoji, tačiau jos padariniai galbūt net pavojingesni. Ji tikrai buvo tarytum Biblijos bausmės pasikartojimas. Skėrių antpuolis prasidėjo nuo Tauro kalnyno, užgulė Alepo lygumą, o paskui ir visą Siriją. Milžiniško kalnyno šlaitai, tarpekliai ir įdubos pagimdė šią atsparią klajoklių gentį, kuri nesulaikoma plito visame krašte. Didžiuliai parazitai, kieti, sausi, panašūs į sudžiūvusius lapus, kaip hunų armijos kareiviai, raiteliai, augte suaugę kiekvienas su savo žirgu, įveikdavo visas kliūtis. Milžiniškos jų armijos atskrisdavo ir apdengdavo šimtus kvadratinių mylių sandžakuose, kad nesimatydavo nė lopinėlio žemės. Antpuolio taktika, plėtimasis koncentriniais ratais vertė manyti, kad jie puola ne vedami aklo instinkto, o vykdo kažkokią užduotį, planą, kad juos veda kolektyvinė mintis, pati skėrizmo idėja. Baisu žiūrėti, kai tokia armija nusileidžia ant senų sodo medžių, ant guobų, platanų, kukmedžių, net ant kietalapių sikomorų. Po kelių sekundžių medžiai darosi panašūs į audiniu ar veltiniu apdengtus baldus. Žalia lapija stebėtojo akyse akimirksniu ima nykti lyg nuo ugnies liežuvių. Net kamienai tampa panašūs į kirbančius batų aulus. Niekaip nepasakysi, kad ši masė susideda iš atskirų individų. Paėmęs vieną skėrį iš tokios masės galėjai tik stebėtis, koks tai tobulas judėjimo ir maisto rijimo aparatas, o tai ir yra visa jo gyvenimo esmė. Šiaip atskiras skėrys žmogaus rankose elgdavosi taip pat bailiai ir apgailėtinai kaip ir kiti vabzdžiai – bandydavo kaip nors ištrūkti. O saviškių būryje jis jaučiasi kuo puikiausiai ir savo godumą tikriausiai laiko tarnyba svarbiam tikslui.