Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tačiau ne apie tai kalbėjosi Ter Haikazunas ir hekimas Petrosas, nes gydytojui rūpėjo ne mirusieji, o tie, kurie dar gyvi. Kunigas pareiškė jo luomui nelabai tinkamą nuomonę, esą geriausia leisti ramiai numirti beviltiškiems ligoniams, ypač neatgaunantiems sąmonės ar snūduriuojantiems ir nieko nesuvokiantiems. Gydytojas sutiko, kad tokie ligoniai ne tik nereikalauja maisto, bet ir atsisako valgyti, kai slaugytojai atneša jiems truputį pieno ar prastos sriubos. Jie nelabai kentės, jei netrukdysi jiems skęsti sapnų pasaulyje ir ramiai iškeliauti. Ter Haikazunui neatrodė svarbiausia sutaupyti maisto dar sveikiems vaikams ar palengvinti gyviesiems ligonių slaugymo darbus. Jam labiausiai rūpėjo neatimti galimybės tiems, kam Dievas tėviškai siunčia gražią mirtį, nesaugoti gyvybės vien tam, kad ją galėtų sunaikinti turkai.

Gydytojas ir kunigas žingsniavo pro ligonių eiles barake ir epidemijos giraitėje. Altuni turėjo ištarti nuosprendį, kam gyventi, o kam mirti. Jis greitai apsispręsdavo tik visai beviltiškais atvejais, kai galima būdavo viena ar dviem dienomis sutrumpinti kančias. Bet jei iš veido išraiškos ar pulso pastebėdavo bent menkiausių vilties ženklų, imdavo kovoti dėl ligonio, ypač jei tai būdavo jauni žmonės. Atrodė, kad kunigas turi mažiau užuojautos negu gydytojas. Kunigas tikėjo, jog žmogus be šio gyvenimo turi dar kitą, amžinąjį. Šis, kol žmogus gyvena, ne mažiau svarbus už aną. Jei kas natūraliu būdu praranda šį gyvenimą, praranda nedaug, gal net turėtų džiaugtis, kad pragariška baimė, kai bus žiauriai žudomas, nepakenks jo sielos išganymui. Taip giliai širdyje svarstė kunigas.

O gydytojas tikėjo tik šiuo žemišku gyvenimu. Kas praranda šį gyvenimą, tas, jo nuomone, praranda nedaug, galima sakyti, nieko. Bet tas niekas kartu yra ir viskas. Žmogus neturi daugiau ko prarasti, tik šį Nieką–Viską. Priklauso tik nuo to, kaip pats žmogus tai vertina. Juk hekimas Petrosas nežino, kaip, pavyzdžiui, savo gyvenimą vertina ši jauna moteris, gulinti prie jo kojų ir žvelgianti į jį blizgančiomis, ašarų pilnomis akimis. Gal ji, jei ir nepasveiks, galės dar bent penkias minutes pasidžiaugti žemiška laime. Todėl jis, nors ir niekino gyvenimą, negalėjo ryžtingai apsispręsti. O Ter Haikazunui atrodė, kad šios moters penkių minučių džiaugsmas nieko nereiškia palyginti su tuo, kad ji tyra įžengs į amžinybę. Jei gydytojas aiškiai neištardavo „taip“ arba „ne“, kunigas ramiai eidavo toliau. Bet vienas iš jo diakonų iš kairės nuo ligonio galvos įsmeigdavo į žemę mažą lazdelę. Tai buvo ženklas, kad slaugytojai, jei ligonis nieko nereikalaus, paliktų jį ramybėje. Kartais Altuni slapta grįždavo ir ištraukdavo lazdelę iš žemės. Kaip keista! Kunigui atrodė, kad galas neišvengiamas, bet jis tikėjo stebuklu. Gydytojas tikėjo neišvengiama žūtimi, bet kartu manė, jog koks nors nelauktas atsitiktinumas padės išvengti mirties. Kad ir kokie panašūs galėtų atrodyti jų įsitikinimai, jie iš esmės skyrėsi. Nei Ter Haikazunas, nei hekimas Petrosas apie tai nekalbėjo.

O šokėjui Gevorkui darbo netrūko.

Netikėtai iš Aleksandretės grįžo pasiuntiniai plaukikai.

Ankstyvą rytą abu jaunuoliai pasirodė prie šiaurinių pozicijų. Jiems pavyko laimingai prasmukti pro plačiai išdėstytas patrulių ir zaptijų grandines, kurios jau dvi paras supo visas Musa Dago priekalnes nuo Kebusijės iki pat Arso, pajūrio kaimo šiaurėje. Plaukikų fizinė būklė, nepaisant dešimties dienų kelionės pavojų, buvo visai nebloga. Tiesa, juodu buvo liesi kaip skeletai, tačiau tie skeletai buvo lankstūs ir tamprūs, nudegę saulėje, prisikvėpavę druskingo vėjo. Keisčiausiai atrodė jų apranga. Vienas vilkėjo apsitrynusiu, kadaise elegantišku vyrišku rytiniu rudos vilnos chalatu, kitas – baltos flanelės kelnėmis ir apiplyšusiu smokingu, siūtu dar tais mitiniais laikais, kai tokie smokingai buvo madingi. Ant nugarų abu tempė po sunkų maišą kietų kareiviškų džiūvėsių, liudijimą, su kokiu atsidavimu juodu tarnauja saviškiams, turint galvoje, kad Aleksandretę nuo Damladžko skiria trisdešimt penkios angliškos mylios kalnų kelių.

Greitai subėgusi minia be galo nudžiugo, kad plaukikai laimingai grįžo, tačiau pasiuntinių ataskaita buvo tokia, kad paskutinė išsigelbėjimo viltis turėjo užgesti. Aleksandretėje juodu praleido šešias dienas, bet uoste nepasirodė nė vienas karinis laivas. Reide stovėjo daugybė sukiužusių turkiškų laivukų, anglies barkasų ir žvejų valtelių, be to, vienas karo užkluptas rusų prekybinis garlaivis. Tačiau milžiniška įlanka, skirianti Mažąją Aziją nuo tikrosios Azijos, buvo tokia pat tuščia kaip ir pajūrio ruožas prie Musa Dago. Jau daug mėnesių Aleksandretėje niekas nė iš tolo nematė jokio karinio laivo.

Suprantama, jaunuoliai daugiausia kalbėjo ne apie savo nenusisekusią misiją, o apie kelionės nuotykius ir išgyventus pavojus. Pasakojo pertraukdami vienas kitą, tarytum lenktyniaudami. Juodu vaizdžiai piešė kiekvieną kelionės dieną. Jei vienas pamiršdavo kokią smulkmeną, kitas, netekęs kantrybės, stengėsi papildyti. Minia, pamiršusi savo beviltišką padėtį, negalėjo jų atsiklausyti. Paaiškėjo, kad plaukikai per tą ilgą laiką išgyveno ir keletą laimingų dienų, o tai Damladžko žmonėms jau buvo neįsivaizduojamas dalykas.

Pirmąją dieną po ilgos nakties kelionės juodu, eidami kalnų takais, aplenkė Ras el Chanzirą ir niekieno netrukdomi išėjo į pajūrio kelią, vedantį iš Arso į uostą. Tada visą dieną praleido ant kalvos netoli Aleksandretės slėpdamiesi tankiuose mirtų krūmuose ir nuolat stebėdami, kas dedasi jūroje. Ketvirtą valandą po pietų toli horizonte pasirodė kažkoks pilkas siauras laivas ir aštriu pirmagaliu skrosdamas putojančius vandenis artinosi prie kranto. Pamiršę bet kokį atsargumą juodu šuoliais leidosi bėgti į pajūrį, puolė į vandenį ir pro lentų krantinę išplaukė į uosto vandenis. Vykdydami, kas jiems buvo pavesta, juodu prisiartino prie tariamo anglų ar prancūzų minininko, kuris greitai didėjo artėdamas prie jų, kol siaubo apimti pastebėjo laivagalyje karančią vėliavą su pusmėnuliu. Laivo įgula irgi pastebėjo plaukikus, pasigirdo garsūs šūksniai. Nesulaukusi atsakymo, turkų uosto komendanto sargybos laivo, klaidingai palaikyto užsienio laivu, įgula paleido kelias dešimtis šūvių. Juodu paniro ir rekordiškai ilgai plaukė po vandeniu. Paskui pasislėpė tarp milžiniškų uolų šalia krantinės. Laimė, artėjo vakaras, uostas buvo tarytum išmiręs, tačiau ant sutrešusių krantinės lentų virš jų galvų aidėjo sargybinių žingsniai. Juodu gūžėsi savo slėptuvėje visiškai nuogi ir šlapi. Drabužiai ir maistas buvo nepasiekiami. Negana to, kas pusę minutės jų kūnais nuslysdavo ryškus netolimo prožektoriaus spindulys. Jie kaip įmanydami slėpėsi uolose. Tik vėlai naktį išlipo į krantą vengdami pasirodyti ilgoje uosto gatvėje. Neliko nieko kito kaip bailiai slapstytis krūmuose arba drąsiai, įžūliai leistis į miestą. Bet galų gale rado kitokią išeitį. Ant parku apsodinto šlaito stovėjo didelės prabangios vilos, kurių savininkai vasarą čia slėpėsi nuo maliarijos. Plaukikai buvo girdėję, kad mažiausiai vienos vilos savininkas yra armėnas. Jau prie pirmųjų sodo vartų mėnulio šviesoje perskaitė lentelę, kuri rodė, jog juodu spėjo teisingai. Bet durys buvo uždarytos, šviesų niekur nematyti, langinės užkaltos, viskas tarytum išmirę. Pasiuntiniai dėl to nenusiminė, jie rengėsi įsilaužti vidun ir pasislėpti. Atremti į sodo tvorą stovėjo kastuvas ir kirtiklis. Ryžtingais smūgiais ėmė daužyti sodo vartus negalvodami, kad trenksmas gali prižadinti ir mirtiną priešą. Bet jau po kelių sekundžių iš vidaus brakštelėjo spyna, vartai prasivėrė. Sušvito virpanti žibinto šviesa, pasirodė iš baimės drebantis vyras.