Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Motiną aš tikrai pamatysiu!

Pirmą sykį Stefanas iš Haiko lūpų išgirdo atvirą prisipažinimą. Paryžiaus gimnazijų mokinys, priešingai nei netašytas vaikėzas armėnas, nebuvo taip tvirtai įsitikinęs, jis nutilo, sutriko, paskui sulemeno:

– Į Damladžką grįžti negalėsime…

Iš to, kaip Haikas vos tvardydamasis košė žodžius pro dantis, galėjai suprasti, kad pokalbis jam atgrasus.

– Iš Damladžko mes išėjome. Jei Kristus panorės, gyvi prieisime Alepą. Tada Džeksonas paslėps mus konsulate. Taip parašyta laiške… – Po akimirkos įžeidžiamai pabrėžė: – Žinoma, apie tave laiške nėra nė žodžio.

Stefanas galvojo ne apie save, o apie tėtį ir mamą, kuriuos nežinia kodėl paliko. Pats negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Gyvenimas pasisuko kažkaip keistai. Damladžkas tapo neaiškia fantazija, o ankstesni įvykiai gražia tikrove. Džeksonas turės padaryti viską, kad ištaisytų tas nesąmones. Negali būti nė kalbos, kad Stefanas Bagratianas daugiau nepamatys tėvų. Įsivaizduodamas save konsulo vietoje ėmė kurti visokius planus.

– Džeksonas telegrafu pasiųs žinią į Ameriką. Į Ameriką galima siųsti pranešimus telegrafu. Ar amerikiečiai atsiųs laivus, ar paims mūsų žmones?

– Iš kur man žinoti, kvaily?!

Spartesni žingsniai rodė, kad Haikas pyksta. Išsigandęs Stefanas užgniaužė didžiulį norą atverti širdį ir leidosi eiti greičiau, kad neatsiliktų nuo vedlio. Nors naktis buvo be vėjo, Stefanui atrodė, kad stiprūs gūsiai daužo jam krūtinę, neleidžia žengti pirmyn. Kad ir kaip stengėsi, negalėjo išsiaiškinti savo jausmų. Ėmė svaigti galva. Ryški mėnesienos šviesa apgaubė pasaulį. Stefaną palytėjo smaragdo spalvos spindulys. Akimirką pamiršo nuolat gresiantį pavojų.

Haikas sustojo išgirdęs baisų riksmą. Jis iškart suvokė, kas nutiko. Stefano šešėlis grūmėsi su pelke. Buvo įklimpęs iki kelių. Haikas sušnypštė:

– Tyliau! Nerėk!

Tačiau iš neapsakomos baimės Stefanas, negalėdamas susivaldyti, vis surikdavo. Jam vaidenosi milžiniško banginio nasrai, kurie jį pamažu siurbė ir čepsėdami rijo. Tiršta klampi pelkė jau siekė šlaunis. Vis dėlto, bandant išsivaduoti iš klampynės, jį apėmė keistai malonus jausmas. Haikas jį mokė:

– Pirma vieną koją! Dešinę! Kelk dešinę koją!

Aikčiodamas iš baimės Stefanas nerangiai kapanojosi. Kojos jo neklausė. Vėl išgirdo griežtą balsą:

– Gulkis ant pilvo!

Klusniai palinko į priekį, pirštų galais pasiekė sausą žemę. Haikas, matydamas, kad Bagratiano sūnus nebeturi jėgų, prišliaužė prie liūno krašto. Tačiau lazdos, kurią į bėdą patekęs berniukas sugriebė, neužteko, Stefanui trūko jėgų. Tada Haikas nusivyniojo nuo galvos turbaną, susuktą iš skaros, ir jos galą numetė Stefanui, kad tas užsirištų ją po pažastimis, geležiniu gniaužtu laikydamas rankoje kitą skaros galą. Skara dabar tapo gelbėjimosi virve. Po daugybės bandymų Stefanui galų gale pavyko išlaisvinti dešinę, ne taip giliai įklimpusią koją. Prabėgo geras pusvalandis, kol Haikas ištempė jį į sausumą lyg skęstantį. Dar pusvalandis praėjo, kol Stefanas atsitokėjo ir, dabar jau Haiko vedamas už rankos, galėjo svirduliuodamas eiti toliau klastingu kemsynu. Iki krūtinės jis buvo išmirkęs dumble. Dumblas šiltame ore greitai džiūvo, virsdamas kieta pluta, nuo kurios eižėjo rankų ir kojų oda. Laimė, batus Stefanas nešėsi kuprinėje ir grumdamasis su pelke nusviedė ją toli ant saugios žemės. Haikas tvirtai vedė leisgyvį Stefaną už rankos. Jis nebarė jo už neatsargumą, tik visą laiką lyg užkeikimą kartojo:

– Kol tamsu, turime būti prie tilto. Gal ten stovi zaptijai…

Bagratiano sūnus dar kartą bandė parodyti, koks jis išdidus ir garbėtroška.

– Aš jau galiu… vėl galiu normaliai eiti…

Kai juodu pasuko į šiaurę, žemė po kojomis tapo tvirtesnė. Ji jau nebeliūliavo kaip minkštas čiužinys. Stefanas atsiskyrė nuo Haiko ir stengėsi žengti tvirtesniu žingsniu. Iš tolumos padvelkė vėsa, sužibo vanduo. Nuojauta Haikui pakuždėjo, jog tai upė, Kara Su. Netrukus juodu persirito per pylimą ir atsidūrė ant kelio, plačiu ruožu blykšančio nakties tamsoje. Sargybos namelis prie tilto tuščias. Berniukai tarsi nelabojo genami dūmė pro šį didžiausio pavojaus ruožą, kur, laimė, jokio pavojaus nebuvo.

Tačiau platus karinis plentas šį kartą Stefaną paveikė visai kitaip nei pavakare. Grįstas civilizacijos kelias atėmė iš jo paskutines jėgas. Kai perėjo tiltą, jo žingsnis pasidarė visai netvirtas. Jis ėmė svyruoti ir staiga kelio viduryje atsigulė. Haikas apstulbęs žiūrėjo į jį. Pirmą kartą jį apėmė neviltis.

– Prarasiu daug laiko…

Kelias už tilto beveik valandą eina ilgu ir aukštu akmeniniu pylimu per paskutinę didelę El Amko pelkę. Pylimas vadinamas Džizir Murad Paša; nuo jo atsiveria didžiuliai stepių plotai, išsidriekę daugelį šimtų mylių per Alepą ir Eufratą iki pat Mesopotamijos. Tačiau netoli šio pylimo, į šiaurės pusę nuo kelio, matyti žavingas kalvų kraštovaizdis tarsi paskutinis gailestingumo ženklas prieš prasidedant sausrai ir mirčiai. Kalvų papėdėje glaudžiasi didelis turkmėnų kaimas Ain el Beda – Skaidrus šaltinis. Dar gerokai prieš pavienėms gyvenvietėms susiliejant į vieną kaimą, prasideda namai iš medžio ir akmens, stebėtinai tvarkingos valstiečių sodybos. Čia prieš penkiasdešimt metų Abdiulchamido vyriausybė apgyvendino vieną turkmėnų klajoklių gentį. Nėra geresnių ir darbštesnių valstiečių už tokius sėsliais tapusius klajūnus. Tai rodo ir šioje vietovėje tvirtai suręstos namų sienos, ir sandariai uždengti stogai.

Pirmoji sodyba buvo prie pat kelio. Valandą po saulėtekio pro duris išėjo namo šeimininkas, patikrino, iš kurios pusės pučia vėjas, koks šįryt oras, kur kokia pasaulio pusė, ir pasiklojo mažą kilimėlį ketindamas atsisukęs į Mekos pusę kalbėti pirmąją iš kasdienių maldų – rytinę. Pamaldus musulmonas pastebėjo abu berniukus tik tada, kai ir jie netoli namų tupėdami ant savo užklotų lankstėsi ir klūpčiojo lygiai kaip jis. Turkmėnui patiko, kad jaunimas iš pat ryto taip karštai meldžiasi, bet, būdamas santūrus ir tikintis vyras, jis nė nebandė nutraukti savo ilgokos maldos pasaulietiškais dalykais.

Haikui vargais negalais pavyko atitempti Stefaną per Džizir Murad Pašos pylimą iki šios kalvotos vietovės, nors ilsėtis teko daugybę kartų. Prie valstiečio namų jis Stefanui dar kartą primygtinai įsakė tiksliai jį pamėgdžioti ir kalbėti kuo mažiau, nes turkiškai jis mokąs tik vieną kitą žodį ir tariąs juos taip, kad ir paskutinis kvailys supras, jog Stefanas ne turkas. Tačiau musulmoniškos maldos ne nuodėmė, ypač jei tupėdamas ant kilimėlio kartosi vieną „Tėve mūsų“ po kito. Bet maldos Stefanui visai nesisekė. Jis iš paskutinių jėgų mėgdžiojo lanksčius Haiko judesius ir atrodė lyg medinė lėlė. Paskui griuvo ant savo antklodės stiklinėmis akimis spoksodamas į vaiskų rytmečio dangų. Turkmėnas, jau pagyvenęs vyras, pasilinguodamas žengė prie įtartinos jauniklių poros.

– Na, jūs padaužos! Kurgi keliaujate iš pat ankstyvo ryto? Kas atsitiko? Ko judviem čia reikia?

Laimė, turkmėnas kalbėjo kažkokia turkų kalbos tarme, todėl Haiko armėniškas akcentas jam nė kiek neužkliuvo. Sirijoje, šioje tautų maišalynėje, regis, buvo susimaišiusios visos kalbos. Taigi žodžių tartis turkmėnui buvo nė motais.

– Sabahlar hajr olsun! Labas rytas, tėve! Mes iš Antakijos. Keliaudami išsiskyrėme su tėvais. Jie vežimu nuvažiavo į Hamamą. Norėjom paėjėti pėsčiomis ir paklydome. Jis, Hiuseinas, vos neprigėrė pelkėse. Tik pažiūrėk į jį! Susirgo. Gal leisi mums kokioje nors kertelėje išsimiegoti?