Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Parašysiu tau laišką, pranešiu, ką nupirkau.

– O jei nepavyks nugabenti pirkinių į vietą?

– Pasirūpinau visais reikiamais leidimais… Nesibaimink! Jei kas liks nuo pirkinių, padalysiu tremtinių stovyklose. Žinoma, apie tai irgi parašysiu.

Baigdamas pokalbį Johanesas Lepsijus prašo agą laiškus siųsti daktarui Nezimi. Taip būsią saugiau. Meldžiąs gailestingąjį Alachą, kad apsaugotų šį naująjį kelią.

„Galgi ne veltui važiavau į Stambulą“, – mąsto Johanesas Lepsijus, palydėjęs agą iki gatvės ir grįžęs į kambarį. Mažame viešbučio kambarėlyje tvyro kažkas, ką išeidamas paliko dievobaimingas svečias, – didesnė ramybė. Pastorius atsigula miegoti tvirtai įsitikinęs, kad šiandien laimėjo reikšmingą pergalę. Staiga apninka teke regėti vaizdai: ramybės neduoda vyrų akys ir veidai, žodžiai ir mostai. Iki šios akimirkos gerai nesuvokė, su kokiais didžiais žmonėmis jį suvedė likimas: šeichas Achmedas, jo sūnus, tiurbedaras. Johanesas Lepsijus leidžiasi su jais į ilgus ginčus, kurie galiausiai užliūliuoja. Bet miega visai neilgai. Po vidurnakčio pažadina duslus griausmas. Lango stiklai keistai skimbčioja. Lepsijus jau girdėjo panašų garsą. Anglų ir prancūzų laivyno pabūklai beldžiasi į vartus, veržiasi į sąsiaurį. Atsisėda lovoje, ištiesia ranką ir grabalioja jungiklio. Niekaip neranda. Skaudus dūris tiesiai į širdį. Juk Nezimi patarė jam įdėmiau žvelgti net į nereikšmingus įvykius. Jie galėtų turėti ypatingos reikšmės. Pasikėsinimas į Enverą ir Talaatą! Tai buvo ne lakios vaizduotės vaisius, o regėjimas, susijęs su šeicho Achmedo galia. Johanesas Lepsijus trokšta kietai užsimerkti ir nematyti šventvagiškos prarajos, atsiveriančios jam po kojų. Sielą kausto didžiulė baimė. Ar jis akies krašteliu pažvelgė į ateitį, ar pasidavė juodoms mintims linkėdamas priešui mirties? Dunda artilerijos šūviai. Džerška langų stiklai. „Nesąmonė, nesąmonė“, – tikina jis save. Vis dėlto suaudrinta siela jaučia, kad dangiškasis Tėvas teisingumą atkūrė pirma, negu jis buvo sunaikintas.

Temstant visi susirinko prie Šiaurinės perėjos atsisveikinti su Haiku ir plaukikais. Tai nebuvo tik išsiskyrimas su trimis drąsiais armėnų sūnumis, kurie galbūt paaukos gyvybę už tautiečius, tai nebuvo tik noras palaikyti ir paguosti šeimas, prarasiančias puikius sūnus. Kalno gyventojus labiausiai vienijo ne tai, o alinantis ilgesys. Trys vilties balandžiai rengėsi išskristi, iš kiekvieno širdies pasiimdami dalelę nelaisvės. Nuo šios akimirkos bus galima ko nors laukti, nors gal tai bus tik laukimas. Įtampa, kurią patyrė kalno žmonės, švelnėjo. Net nuožmiosios matronos primiršo Bagratianų šeimą ir jų gėdą, primiršo aną bjaurų įvykį, sukėlusį dorybingųjų moterų pasipiktinimą. Iš Bagratianų šeimos, žinoma, niekas neatėjo, nepasirodė net ištikimasis Avakianas, skrupulingas, sąžiningas žmogus; dažniausiai jis pakeisdavo vadą. Pirmąsyk itin svarbiame įvykyje Gabrielio nebuvo tarp vadovų. Regis, niekas nepasigedo karvedžio, trijų sunkių mūšių su turkais nugalėtojo, kuriam vieninteliam septynių kaimų žmonės turėjo būti dėkingi už tai, kad dar keletą tūkstančių kartų galės įkvėpti laisvės oro. Ter Haikazunas ir Vadovų taryba nepratarė nė žodžio, nes vyras, kuriam viešai buvo padaryta gėda, išgelbėjo juos iš keblios padėties, jie galėjo užmerkti akis ir nematyti to, kas įvyko. Rytoj, o gal poryt viskas pasikeis, visuotinis pasipiktinimas virs abejingumu. Nesuprantama, bet per pastarąsias valandas prancūzės kaltė pavertė Gabrielį įtartinu prašalaičiu ir įsibrovėliu.

Visgi sunkiausia buvo Stefanui. Koks nuopuolis per vieną dieną! Viskas prasidėjo, kai jį atsisakė priimti savanoriu. Jis, haubicų užkariautojas, nevertas lydėti Haiko! Dar ir to negana! Tėvas išjuokė, pažemino jį Iskuhi akivaizdoje ir neseniai įgytiems draugams parodė, kad jis tik lepūnėlis. Suprantama, garbėtroška ir labai įžeidus paauglys iki sielos gelmių įpyko dėl karčių žodžių, sūnus įžvelgė ne tėvo baimę dėl jo, o neapykantą ir nepagarbą. Tėvas davė kitiems progą nuversti jį nuo sunkiai iškovotų aukštumų, ir gauja tuo nedelsdama pasinaudojo. Piktdžiugiškai juokėsi net vienakojis Hakopas, ir pažemintas Stefanas turėjo gėdingai trauktis.

Gal viskas būtų pakrypę kitaip, jei motina tą popietę nebūtų užbaigusi juodo tėvo darbo. Nepaisydamas nepadorių kalbų, kurių prasmę vargiai suvokė, Stefanas neįsivaizdavo įvykio pasekmių, tikriau pasakius, kai bandydavo priartėti prie tiesos, vaizdiniai pynėsi į nepakeliamą skausmo kamuolį. Tuomet tvirtai tarytum bėgikas spausdavo prie krūtinės kumščius ir stebėdavosi, kiek skausmo gali sutilpti širdyje. Išdidumas ir tuštybė išgaravo. Graužė tiktai kartėlis. Susipyko su tėvu, dėl kažkokių paslaptingų dalykų prarado motiną, ir nuo to skaudėjo labiau, nei kad ji būtų mirusi. Ilgainiui vis aiškiau suprato, kad nei pas vieną, nei pas kitą nebegalės grįžti. Tėvai atrodė kažkaip keistai persiskyrę, lyg priešai. Jau vien todėl jis negali grįžti, nors jo vaikiškumas aistringai to reikalavo.

Dar nepasiryžęs lemtingam žingsniui nusprendė iš tolo vengti Trijų palapinių aikštės. Visiškai neįmanoma susitikti ir su ponu Gonzaga, nakvoti su juo vienoje palapinėje. Beje, ir Gonzaga įpynė storą siūlą skausmo pynėje. Jis buvo pelnęs pasitikėjimą ir draugystę elgdamasis su Stefanu kaip su sau lygiu. O dabar berniuko akyse jį demaskavo kaip niekingą priešą. Dar nesutemus Stefanas, ketindamas vienu kartu įveikti visas negandas, įsmunka į šeicho palapinę, skubriai susirenka reikalingiausius daiktus ir susikemša į šveicarišką kuprinę. Kad ir kas nutiktų, niekada nebesės prie mamos padengto stalo ir nebemiegos savo lovoje. Jis trokšta gyventi vienas, atokiai nuo visų žmonių, o kaip – dar gerai nežino. Keletą akimirkų pamindžikuoja prie Žiuljetės palapinės, iš vidaus tvirtai užrištos virvėmis. Negirdėti nė garso. Tik silpnai šviečia žibalinė lempa. Stefanas ištiesia ranką ir nori plaktukėliu suduoti į gongą, kabantį prie apdangalo, atstojančio duris. Bet įveikia silpnumą ir su kuprine leidžiasi bėgti tekinas. Galop prasiveržia ašaros. Šiaurinę perėją prieina tada, kai visi iškilmingai atsisveikina su Haiku ir plaukikais. Nė vienas neužkalbina atstumtojo didvyrio. Žmonės į jį žvelgia keistai, suka akis į šalį. Neretai už nugaros pasigirsta juokas, geliantis iki kaulų smegenų. Pamatęs Haiko gaują daro didelį lanką. Dabar jis – atstumtasis. Užtat Sato pučiasi ir puikuojasi savo pergale, ją apspitusiems paaugliams pasakoja nešvankybes. Stefanas pasislepia už gynybinės sienelės, čia niekieno nematomas gali ramiai viską stebėti.

Pirma, linkėdami geros kloties, atsisveikina su plaukikais. Kadangi jie protestantai, Aramas Tovmasianas pasako trumpą kalbą, o Ter Haikazunas kryžiaus ženklu pažymi kiekvienam jaunuoliui kaktą. Tada vardapetas ir pastorius palydi plaukikus per pirmąją gynybos liniją iki tos vietos, kur tankių krūmokšnių prižėlusi atkalnė kyla į šiaurę. Dūmai, atslinkę iš degančio miško, lėtai plaukia plonu sluoksniu, kuris tarytum koks tirpiklis skaido metalinę mėnulio šviesą į virpčiojančias juosteles. Atrodo, lyg plaukikai ir juos lydintys žmonės negrįžtamai keliautų į kitą pasaulį, skendintį šviesoje. Minia veržiasi prie išvykstančiųjų. Bet ginkluotų kovotojų grandinė užtvėrė kelią praleisdama tik gimines ir artimuosius. Pastorius Aramas apdairiai pasirūpino, kad paskutinis atsisveikinimas vyktų be pašalinių akių. Pirmiausia atsisveikina tolimesni giminaičiai ir krikštatėviai. Kiekvienam dovanoja bent po menką daiktelį – tabako žiupsnį, itin brangų cukraus gabalėlį, šventojo paveikslėlį ar amuletą. Kunigai rūpinasi, kad atsisveikinimo apeigos netruktų pernelyg ilgai. Kai tik giminės įdavė savo dovanas, jie kartu su Ter Haikazunu ir Tovmasianu turėjo iškart pasitraukti. Tik visų artimiausieji praleido su plaukikais keletą akimirkų ilgiau. Skubūs apsikabinimai, tramdomos ašaros. Bučiuoja ranką tėvui. Raudodama dar kartą atsigręžia motina. Sustingę mostai. Galiausiai nueina ir tėvai.