Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Jaunasis šeichas (akimis klausia tėvą, ar gali kalbėti): Mes žinome, kad tu daugelį metų esi ištikimas ermeni millet draugas.

Johanesas Lepsijus : Daugiau nei paprastas draugas… Visas jėgas, visą gyvenimą paaukojau ermeni millet.

Jaunasis šeichas : Ir dabar ketini kaltinti mus dėl to, kas nutiko?

Johanesas Lepsijus : Aš tiktai svetimšalis. Svetimšalis niekur ir niekada neturi teisės kaltinti. Atvykau tik trokšdamas pasiguosti dėl tų baisių įvykių, paprašyti jus pagalbos ir patarimo.

Jaunasis šeichas (pabrėždamas savo tvirtą nusistatymą, kurio gražiais ir skambiais žodžiais neįveiksi): Vis dėlto tu ant mūsų, osmanų, pečių verti kaltę už tai, kas vyksta.

Johanesas Lepsijus : Tauta susideda iš daugelio sluoksnių. Ji turi valdžią, įvairias institucijas, klases, kurios eina išvien su valdžia, turi ir opoziciją.

Jaunasis šeichas : Ir kurie iš tų sluoksnių, tavo nuomone, atsakingi?

Johanesas Lepsijus : Daugiau nei dvidešimt metų stebiu jūsų šalies padėtį, beje, ir iš vidaus. Su jūsų valdžios atstovais ne kartą teko derėtis. Teatleidžia man Dievas, bet turiu pasakyti: jie vieni atsakingi už nekaltos tautos žūtį.

Tiurbedaras (pakelia fanatizmo išsekintą veidą ir žvelgia akimis, nežinančiomis, kas yra gailestis. Aplinkiniai nuščiūva paklusdami jo autoritetui ir jo balsui): O ant kieno pečių krinta kaltė, kad turime tokią valdžią?

Johanesas Lepsijus : Nesuprantu tavo klausimo.

Tiurbedaras : Užduosiu kitą klausimą. Ar visais laikais tarp osmanų ir armėnų vešėjo nesantaika? Ar nebūdavo taip, kad jie kartais taikiai ir gražiai sutardavo? Sakaisi žinąs mūsų padėtį, vadinasi, pažįsti ir mūsų praeitį.

Johanesas Lepsijus : Didžiosios skerdynės prasidėjo tik praėjusį šimtmetį, po Berlyno kongreso.

Tiurbedaras : Teisingai atsakei į mano pirmąjį klausimą. Kaip tik tuo kongresu jūs, europiečiai, įsiveržėte į vidinį mūsų imperijos gyvenimą, reikalavote permainų, įsigeidėte už grašius nupirkti Alachą ir mūsų tikėjimą. Armėnai jums padėjo, buvo jūsų patikėtiniai.

Johanesas Lepsijus : Argi ne laikas ir gyvenimo permainos labiau nei Europa spyrė imtis reformų? Suprantama, armėnai, silpnesnė ir veiklesnė tauta, jų irgi troško.

Tiurbedaras (užsiplieskia, atrodo, kad salė prisipildo jo švento pykčio): Mums nereikia nei jūsų reformų, nei patobulinimų, nei jūsų piktų darbų. Trokštame gyventi su Dievu ir puoselėti Alacho mums duotas galias. Nejau nesupranti, kad visa, ką jūs vadinate veikla ir naujovėmis, tėra velnio išmonė? Ar verta tai įrodinėti? Jūs tik paviršutiniškai suprantate cheminių elementų sąveiką. O kokie padariniai laukia, kai panaudojate šias apgailėtinas žinias veikloje ir darbe? Gaminate nuodingas dujas, kurias kaip šuniški bailiai naudojate savo klastinguose karuose? Ar ne taip ir su lėktuvais? Jie jums padeda išsprogdinti ištisus miestus. Tuo pat metu talkinate lupikautojams ir vertelgoms spėriau apiplėšti varguolius. Jūsų velniška nerimastis rodo: bet kokia jūsų veikla – tai naikinimas ir griovimas. Dėl to mums nereikia jūsų permainų, laimėjimų ir jūsų kultūros peršamų gėrybių. Norime gyventi kad ir varganai, bet oriai kaip kadaise.

Senasis šeichas Achmedas (bandydamas sušvelninti pokalbį): Nežemiškąjį gėrimą Dievas išpilstė į gausybę taurių, ir kiekviena turi savitą formą.

Tiurbedaras (neįstengia nurimti, jam atrodo, kad rado tinkamą priešininką besaikiam pykčiui išlieti): Sakai, kad dėl kruvinos skriaudos kalta valdžia. Iš tikrųjų kaltė krinta ne ant mūsų, o ant jūsų valdžios pečių. Mūsiškė išėjo pas jus gerą mokyklą. Niekas kitas, tik jūs rėmėte jos nusikalstamą karą su tuo, kas mums šventa. Dabar valdžia įgyvendina jūsų mokymą ir pažiūras. Šiandien privalai pripažinti: ne mes, osmanai, o Europa ir jos tarnai kalti, kad tavo uoliai ginamą tautą ištiko tokia lemtis. Armėnai gauna, ko nusipelnė, nes jie atviliojo į šalį atskalūnus ir nusikaltėlius, padėjo jiems ir prisiekinėjo ištikimybę, o dabar šie juos ryja su visais kaulais. Nejau neįžvelgi čia Dievo piršto? Kur tik jūs su savo mokiniais įkeliate koją, viskas užsikrečia puvėsiais. Veidmainiškai dievagojatės, kad išpažįstate pranašo Jėzaus Kristaus tikėjimą, bet sielos gilumoje tikite vien bedvasę materiją ir amžintąją mirtį. Jūsų širdys tokios silpnos, kad nenutuokiate apie Alacho jėgą, kurią Visagalis jums padovanojo ir kuri be naudos nyksta. Jūsų tikėjimas – mirtis, visa Europa – mirtį sėjanti kekšė.

Senasis šeichas (griežtai žvelgia į tiurbedarą ragindamas jį galvoti, ką kalba. Tada glosto pastoriui ranką guosdamas ir ramindamas svečią): Viskam Viešpaties valia.

Jaunasis šeichas : Gryna tiesa, efendi. Šiandien nepaneigsi, kad mūsų krašte įsigalėjęs nacionalizmas yra nuodas, kurį paskleidė Europa. Prieš kelis dešimtmečius mūsų taũtos – turkai, arabai, kurdai, kartvelai ir daugelis kitų – būrėsi po Pranašo vėliava. Korano dvasia išlygina kraujo skirtumus. Šiandien net arabai, kurie tikrai neturi kuo skųstis, virto nacionalistais ir mūsų priešais.

Senasis šeichas : Nacionalizmas užpildo alinančią tuštumą, kurią žmogaus širdyje palieka Alachas, kai jo išsižadama. Iš tikrųjų! Be Alacho valios nacionalizmo neįmanoma išnaikinti.

Johanesas Lepsijus (sėdi sukryžiavęs kojas, lyg atstovautų visai kaltinamai Europai. Nė akimirką nepamiršta užsibrėžto tikslo. Nuolankiai priima Brusos tiurbedaro prakeiksmus. Didesnį skausmą jam kelia ne kandūs žodžiai, o kone išnirusios kojos): Tai, ką šiandien iš jūsų išgirdau, manęs nestebina. Patikėkite, panašius žodžius savo tėvynainiams kalbėjau ir aš. Esu krikščionis, netgi krikščionių kunigas, visgi nuoširdžiai pripažįstu: nemažai mano sutiktų krikščionių yra abejingi, Dievą garbina tik lūpomis…

Tiurbedaras (nepaisydamas griežto ir įsakmaus šeicho Achmedo žvilgsnio, užsispyręs įrodinėja savo tiesą): Taigi, pripažįsti, kad ne mes, turkai, o jūs esate tikrieji kaltininkai?

Johanesas Lepsijus : Mano religija visas kaltes laiko neišvengiamu Adomo nuodėmės palikimu. Žmonės ir tautos paveldėtąją kaltę mėto vieni ant kitų tarytum kamuolį. Kaltės nenustatysi remdamasis kokia nors data ar įvykiu. Nerastume nei pradžios, nei pabaigos. Atvykau čionai ne tam, kad bent vienu žodeliu priekaištaučiau turkų tautai. Tai būtų didžiulė klaida. Atėjau prašyti jūsų nuoširdaus supratimo.

Tiurbedaras : Pirma sukuriate blogį, tada ateinate prašyti supratimo!

Johanesas Lepsijus : Nesu šovinistas. Kiekvienas žmogus priklauso vienokiai ar kitokiai bendrijai, yra norom nenorom su ja susijęs. Tokia jau mūsų prigimtis. Būdamas krikščionis tikiu: dangiškasis Tėvas sukūrė mus skirtingus tik iš meilės. Meilė neįmanoma be skirtybių ir įtampų. Prigimtimi ir būdu labai skiriuosi nuo armėnų. Ir vis dėlto išmokau juos gerai suprasti ir pamilti.