Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Aga Rifaatas Bereketas, – išsiblaškęs pakartoja Lepsijus, lyg tas vardas būtų jam kažkur girdėtas. Bet žvelgia ne į agą ir ne į trisdešimt ar trisdešimt penkis vyrus, kurie šnibždasi laukdami kažko nepaprasta, jis žvelgia tik į didingąjį tiurbedarą. Todėl įėjusį šeichą Achmedą pastebi tik tada, kai tas atsisėda į savo vietą. Nezimi bėjus buvo teisus. Ordino dvasinis vadovas, veikiausiai valdąs šimtus tūkstančių ištikimų sielų, neatrodo svarbus ar galingas. Tai apkūnus žilabarzdis vyras, veido bruožai liudija išdidų maloningumą ir praktišką požiūrį į žemiškus dalykus.

Vyrai pašoka ir puola godžiai bučiuoti senajam šeichui ranką. Tik tuomet, kai visi kiek tinkami parodo savo begalinę pagarbą ir meilę, paskutinis prie putlios šeicho rankos palinksta ir tiurbedaras.

Zikro ekstazė Lepsijui, tapusiam ceremonijos liudininku, ne tik neįdomi, ji pripildo jį niūraus, sunkiai nusakomo priešiškumo. Apeigas pradeda gražuolis šeicho sūnus ir dar dešimt jaunų vyrų, vilkinčių baltais, į marškinius panašiais apdarais. Jie išsirikiuoja prie vakarinės sienos. Rikiuotės dešinėje stovi mažasis berniukas, jo veidelis švyti nevaikišku rimtumu. Nežinia iš kur sklinda monotoniška, kimi medinio ragelio melodija. Prie auksuoto ornamentais išraižyto pulto, ant kurio dedamas Koranas, stovi vyras užmerktomis akimis ir pusbalsiu, nemaloniu falcetu recituoja kažkurią surą. Senasis šeichas Achmedas vos pastebimai mosteli ranka. Dūdelė ir falcetas nutyla. Sūnus svajingai atlošia galvą, lyg norėdamas veidu pajusti malonų lietutį. O iš jo gerklės veržiasi duslūs, virpantys garsai, jis alpėja iš laimės, skiemenimis švokšdamas nesuvokiamą posmą, kuriame slypi visa šventosios knygos galia: „La-illah-ila-‘llah“. „Nėra kito Dievo, tiktai Dievas.“

Dabar ir kiti vyrai atlošia galvas ir dukart trys skiemenys susilieja į keistą dūzgiančią aimaną. Taip muzikos kūrinyje pasigirsta pagrindinė tema, kuri paskui plėtojama. Sūnaus kūnas pamažu pradeda linguoti. Kai „La-illah-ila-‘llah“ įgauna reikiamą kadenciją, sūnus lenkiasi į keturias pasaulio puses, į priekį, atgal, dešinėn ir kairėn. Keturių taktų lingavimą pagauna ir kiti vyrai, linguoja vis sparčiau. Visgi nėra darnos nei simetrijos kaip šokant baletą ar atliekant gimnastikos pratimus. Priešingai! Kiekvienas laikosi savojo ritmo. Kiekvienas šios bendrijos Aš , regis, aistringai šaukiasi savojo Dievo, likdamas vienas su savimi. Bet tuomet simetrija darosi įvairialypė, tarytum dar didesnė, mechaniškai tolygus taktas niekada tokios nesukurtų. Tai audros blaškomo miško, smarkios bangų mūšos simetrija. Tiktai visiška Aš laisvė ir atsiskyrimas nuo kitų savojo Dievo akivaizdoje sukuria organišką bendrystę.

Senasis šeichas, jo kalifai ir kiti svečiai jungiasi prie zikro pratybų tik lengvai linguodami. Jaunojo šeicho sūnelis nepaprastai rimtai lankstosi į visas keturias puses. Kartais pro bendrą „La-illah“ gaudesį cypteli ir jo gailus vaikiškas balselis. Maždaug po dvylikos minučių dervišų kūnai lankstosi kone statmenai, o šūksniai virsta pratisu neartikuliuotu staugimu. Senasis šeichas vėl nežymiai mosteli. Ceremonija staiga nutrūksta. Atrodo, kad dalyvių ir žiūrovų širdis užlieja beribis džiaugsmas, begalinė palaima. Veidus nuskaidrina nuovargio kupinos šypsenos. Vyrai glėbesčiuojasi.

Johanesas Lepsijus nejučiomis prisimena krikščionių agapę. Bet kodėl? Juk ši meilės šventė ateina ne iš sielos, o iš negailestingai kamuojamo kūno. To jis negali suprasti. Tuo metu pro mažas duris į salę įeina daugiau žmonių. Jie neša ąsočius vandens, dubenis su valgiais, net kažkokių drabužių ir viską sudeda priešais šeichą Achmedą, kuris keletą kartų papučia į atneštus daiktus. Nuo dabar šie įgauna gydomųjų galių. Po pertraukos zikras pradedamas iš naujo, šį kartą aukštesne pakopa. Viešpatauja šventas skaičius keturi. Taip keturis kartus patiriama ekstazė, po kiekvienos būna pertrauka. Paskutinysis zikras toks galingas ir greitas, kad Johanesas Lepsijus kiek laiko pabūna užsimerkęs, jam darosi bloga kaip nuo jūros ligos.

Kai paskutinysis zikras artėja prie kulminacijos, staiga nuo laiptų pašoka sulysęs senukas trūkčiojančiu veidu, nubėga į salės vidurį ir ima suktis kaip pašėlęs vilkelis, kol pagaliau nugriūva lyg epilepsijos ištiktas. Pastorius atsigręžia į šalia sėdintį daktarą. Kodėl Nezimi neskuba epileptikui į pagalbą? Tačiau elegantiškas, Sorbonoje studijavęs gydytojas irgi atrodo tarytum nesavas. Jo kūnas linguoja, akys padūmavusios, o iš burnos, pridengtos angliškų ūselių, veržiasi ilgai tramdytas „La-illah-ila-‘llah“. Pastoriui darosi nebepakenčiama. Bet jis jaučia ne tik pasibjaurėjimą tuo, kas jam atrodo visiškai svetima ir barbariška, jį apima nesuprantamas gėdos jausmas, kad jis savo vakarietiška siela nesugeba prisijungti prie šio dieviško svaigulio.

Net įžengęs į šio itin svetimo pasaulio švenčiausią vietą – audiencijų salę, kurioje viešpatauja senasis šeichas, Lepsijus jaučiasi labai sukaustytas. Nesijautė toks sutrikęs net anuomet, kai stovėjo priešais Enverą Pašą. Šeichas Achmedas pasitinka jį labai maloniai. Žengteli kelis žingsnius jo ir bėjaus Nezimi link. Erdvioje salėje susirinkę keli kalifai: tiurbedaras iš Brusos, aga Rifaatas Bereketas, jaunasis šeichas ir pėstininkų kapitonas. Nei kėdžių, nei minkštakrėslių, tik žemi suolai, panašūs į gultus palei sienas. Šeichas Achmedas kviečia pastorių sėsti šalia jo. Johanesas Lepsijus, kaip ir kiti vyrai, sėdasi sukryžiuodamas kojas. Senojo Achmedo akys, kuriose atsispindi gyvenimo išmintis ir nesuprantamas romumas, žvelgia į svečią.

– Žinome, kas esi ir kas tave pas mus atvedė. Neabejoju, kad suprasi mus, o mes, viliuosi, suprasime tave. Galbūt mūsų brolis Nezimi jau sakė, kad čia labiau pasikliaujama ne žodžiais, o širdimi. Taigi leisk pažinti, ar sutaria mudviejų širdys.

Vokiečio drabužis užsagstytas iki kaklo. Šeichas Achmedas balta putlia ranka atsega viršutines sagas. Tarytum atsiprašinėdamas šypso.

– Mudu turime suartėti.

Johanesas Lepsijus supranta ir kalba turkiškai bei arabiškai. Šeichas Achmedas kreipiasi į jį keistu abiejų kalbų mišiniu, keblesnius posakius Nezimi išverčia. Gydytojas persako:

– Esama dvejopų širdžių. Kūniškoji ir slaptoji dangiškoji širdis. Pastaroji gaubia pirmąją, kaip gaivus aromatas gaubia rožę. Dangiškoji sieja mus su Dievu ir žmonėmis. Atverk ją!

Apsunkęs seno vyro, veikiausiai peržengusio aštuntąją dešimtį, kūnas palinksta prie pastoriaus. Lengvu mostu paragina pastorių užsimerkti, tada užsimerkia pats. Johanesą Lepsijų apima ramybės jausmas. Ką tik jį kamavęs troškulys slopsta. Pastorius pasinaudoja akimirka, po sunkiais vokais bando sutelkti mintis ir sudėlioti priežastis, verčiančias jį kovoti už armėnus. Tikras stebuklas, kad Dievas atvedė jį čia, kur galbūt ras ištikimų sąjungininkų. Monsinjoro Zaveno noras – ne vokiečiai ar neutralių šalių atstovai, o turkai turėtų būti tarpininkai, – absurdiškas noras, regis, pamažu ima pildytis. Kai Lepsijus pagaliau atsimerkia, išvysta senojo šeicho veidą, tarytum gaubiamą šiltos saulės šviesos. Jis neišsiduoda, ką atskleidė bandomos širdys, ir ragina pastorių pasakyti, kuo gi jie galėtų pagelbėti. Prasideda lemiamas pokalbis.

Johanesas Lepsijus (iš pradžių lėtai ir sunkiai renka turkiškus žodžius, dažnokai žvilgčioja į daktarą Nezimi prašydamas pagalbos, ir tas jam padeda rasti reikiamą posakį): Iš begalinio efendi šeicho Achmedo gerumo aš, krikščionis ir svetimšalis, atsidūriau šiame garbingame teke. Maloniai leidote dalyvauti ir religinėse apeigose. Jūsų aistringas ir nuoširdus veržimasis į Dievą pradžiugino man širdį. Nors aš, neišmanėlis svetimšalis, negaliu perprasti šventųjų apeigų slėpinių esmės, labai gerai jaučiu jūsų begalinį tikėjimą… Regint tokį pamaldumą ir religingumą, mane juo labiau baugina baisybės, kurios gali vykti ir vyksta jūsų tėvynėje.