Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Vyrai su nuostaba ir nepasitenkinimu klausėsi beprotiškos Hranto Voskaniano kalbos. Bet ne taip lengva buvo jo atsikratyti. Jis visai rimtai ėmė aiškinti, jog jo siūloma bausmė yra neišvengiama būtinybė. Ter Haikazunas klausėsi jo ilgų išvedžiojimų ne primerkęs akis, o visai užsimerkęs. Rankas jis slėpė abito rankovėse lyg jausdamas šaltį, o tai visada būdavo nepasitenkinimo ženklas.

– Ar tu vieną kartą nutilsi, mokytojau?

– Nutilsiu tik tada, kai suprasite, jog būtina tai padaryti!

Ter Haikazunas nuvargęs mostelėjo galva lyg norėdamas nubaidyti įkyriai zvimbiančią širšę.

– Manau, kad apie tai nėra ko ir kalbėti.

Voskanianas dar labiau įsikarščiavo:

– Vadinasi, Vadovų taryba tą nenaudėlį nori palaiminti ir išleisti? Bet juk jis rytoj išduos mus turkams!

Ter Haikazunas su skausmu veide pažvelgė į savo palapinės šakų stogą. Lapai šnarėjo nuo vėjo.

– Net jei ir norėtų mus išduoti, kokias paslaptis jis galėtų atskleisti?

– Ką jis atskleistų? Viską! Miesto daubos vietą! Ganyklas! Kovotojų pozicijas! Kad baigiasi mūsų atsargos. Epidemija…

Ter Haikazunas pavargusia ranka sustabdė šią ilgą tiradą.

– Iš tokių naujienų turkams nedaug naudos. Gal manai, kad jie tokie kvaili ir dar nežino, kokia mūsų padėtis? Jų žvalgai iššniukštinėjo kiekvieną kampelį… Be to, jaunasis graikas – ne išdavikas.

Visi aplinkui pritarė kunigo žodžiams. Bet Hrantas Voskanianas įpykęs iškėlė kumščius, lyg norėdamas sučiupti sprunkančią auką.

– Aš kai ką pasiūliau, – kranksėjo jis, – ir reikalauju, kad būtų balsuojama kaip pridera tokiais atvejais.

– Pasiūlymų gali iškelti kiekvienas plepys ir kiekvienas kvailys. O mano pareiga leisti už juos balsuoti arba ne. Už nereikalingus siūlymus nebalsuosime. Įsidėmėk tai, mokytojau! Beje, visi čia susirinkę laiko tavo siūlymą niekšybe ir kvailyste. Jei kas mano kitaip, pakelkite ranką!

Nė viena ranka nesujudėjo. Baigdamas kunigas tarė:

– Taigi reikalas baigtas. Ar supratai mane?

Pralaimėjęs mokytojas išsitiesė visu savo nedideliu ūgiu ir parodė į aikštę.

– Mūsų žmonėms viskas atrodo kitaip negu jums…

Iki šiol Voskaniano elgesys kėlė Ter Haikazunui pasibjaurėjimą ir pyktį, bet nuo šios demagogiškos pastabos jis tiesiog padūko. Jo akys suliepsnojo. Tačiau jis greitai susivaldė.

– Vadovų taryba turi nukreipti žmonių jausmus, o ne jiems pataikauti.

Vilties netekusios Kasandros veidu Hrantas Voskanianas pagrasino:

– Jūs dar paminėsite mano žodžius…

Ter Haikazunas vėl nuleido akis, jo balsas buvo labai ramus:

– Labai patarčiau, mokytojau Voskanianai, tramdyti ne mus, o save.

Visų nuotaika buvo prasta, ir laukimas, kol grįš pasiuntiniai, labai prailgo. Ligotas vaistininkas grįžo anksčiau nei gydytojas. Jis buvo visiškai išsekęs, dejuodamas atsigulė ant Ter Haikazuno guolio. Tik kai kunigas davė jam išgerti kelis gurkšnius raki, vaistininkas kiek atsigavo ir galėjo kai ką papasakoti. Gonzaga Marisas palengvino jo misiją, nes ir be iškilmingų raginimų buvo pasirengęs šią naktį palikti armėnų kalną. Jis tik palauks iki sutartos valandos, kad jo mylimoji panorėjusi galėtų bėgti kartu su juo ir išsigelbėti. Vaistininkas galėjo tik pagirti kilnią savo svečio laikyseną. Gonzaga ne tik padovanojo jam visus savo turėtus spaudinius, bet ir pažadėjo, kad ir kur atsidurtų, padėti persekiojamiems Musa Dago žmonėms. Tačiau į šį nusidėjėlio pažadą Ter Haikazunas tik numojo ranka.

Antrasis pasiuntinys, hekimas Petrosas, įžengė į kunigo palapinę jau vakare. Jis irgi pavargęs susmuko ant guolio ir dejuodamas ėmė trinti savo kreivas pavargusias kojas. Senukas žvelgė į tolumą netardamas nė žodžio. Ter Haikazunui nelengva buvo jį prakalbinti. Tiesa, iš pradžių jis nedaug ką sužinojo, nes gydytojas tik judino lūpas ir vos girdimai, gergždžiančiu balsu pratarė:

– Vargšė moteris…

Šie du žodžiai gerokai nustebino muchtarą Kebusianą. Prisimindamas žmonos aršumą, jis ėmė purtyti savo pliką galvą.

– Ką visa tai reiškia? Kodėl ji vargšė? Juk ji turtinga…

Hekimas Petrosas nužvelgė muchtarą neapykantos kupinu žvilgsniu.

– Kodėl? Jai jau trečia diena pakilusi temperatūra. Ji guli be sąmonės. Tikriausiai mirs. Jai niekas negali padėti. Užsikrėtė dirbdama ligoninės barake. Man jos gaila. Ir kalta, velniai griebtų, ne ji, o jos liga…

Jam pritrūko kvapo ir jis nutilo. Kaip jis, menko išsilavinimo hekimas, tik penkerius metus pauostęs tikro mokslo, paaiškins tiems valstiečiams savo medicinines nuojautas, jei pats ne ką supranta? Jis giliai atsiduso. Aplinkui tik tokios moterys kaip Nunik, Vartuk, Manušak! Ir pats su savo veltui pragyventu gyvenimu bei pasenusiu medicinos žinynu ne geresnis.

Paskutinę kelio dalį Gabrielis pusiau nešė, pusiau vilko žmoną. Kai priėjo palapinę, ji griuvo į lovą užvertusi akis, be sąmonės. Jis bandė ją gaivinti. Šlakstė ant kaktos ir lūpų tai, kas papuolė po ranka nuo jos tualetinio stalelio, – su liūdesiu išsaugotus ir sutaupytus parfumerijos likučius. Trynė jai veidą, purtė jos kūną. Veltui! Siela laiminga slėpėsi tolimiausiuose užmaršties labirintuose. Jos kraujyje jau kelias dienas skleidėsi karštinės pumpuras, bet paskutinę valandą šovė į viršų kaip stebuklingas tropinis augalas. Oda buvo šiurkšti ir paraudusi. Kaip išdeginta žemė ji gėrė kiekvieną drėgmės lašą. Kvėpavo vis trumpesniais atodūsiais, vis greičiau. Atrodė, kad ši gyvybė negrįžtamai lekia į pabaigą.

Negalėdamas jos pažadinti, Gabrielis pasilenkė prie Žiuljetės ir bandė nurengti, kad palengvintų alpulį. Jis nurenginėjo ją vyriškai negrabiai, apdraskė jos drabužius ir baltinius. Tada atsisėdo lovos kojūgalyje ir susidėjo jos kojas sau ant kelių. Jos buvo tokios sunkios, tokios sutinusios, kad jam tik vargais negalais pavyko numauti batelius ir kojines. Jis nesistebėjo, kad jo neapėmė jausmai, paprastai kylantys panašiais atvejais. Jis nejautė nei skausmo dėl įžeistos savigarbos, negalvojo, kad šis kūnas vos prieš valandą priklausė svetimam vyrui, nebuvo ir ledinio suvokimo, jog ištikimas viso gyvenimo ryšys nutrūko amžinai. Jo aptemusios sielos dugne buvo gyvas tik liūdesys, liūdesys dėl Žiuljetės. Gabrielis nesistebėjo. Jam atrodė, kad pats prisidėjo prie tokios baigties. Kad ir kaip atrodytų neįtikima, tik Žiuljetės išdavystė ir jos katastrofa vėl suartino jį su ta, kuri seniai buvo nuo jo nutolusi. Tik dabar, kai šis kūnas paliko jį ir atsidavė priešiškam geiduliui, jis su skausmu jį prisiminė. Su baimingu atsidavimu jo nevikrūs pirštai plėšė ir segiojo jos drabužius, kurie kaip įmanydami priešinosi. Kai jis nejudėdamas žvelgė į didelį baltą kūną, jam kilo šimtai jausmų ir minčių, nespėjančių susiformuoti ir vėl užgęstančių. Kas atsitiko?

Palapinės kampe jis pamatė kibirą su švariu vandeniu, kuris ten visada stovėdavo. Jis sudrėkino rankšluosčius norėdamas jais apvynioti ligonę. Bet tai nebuvo taip paprasta. Kūnas gulėjo sustingęs, ir jis nepajėgė jo pakelti. Gabrielis pagalvojo, kad reikėtų pašaukti kurią iš Žiuljetės tarnaičių. Jos, beje, prasidėjus Žiuljetės negalavimams, o dar ir negaudamos atlyginimo, ėmė rodytis gana retai. Šią mintį nuvijo gėdos jausmas. Dabar jis turi būti vienas.

Senasis gydytojas rado Gabrielį pasilenkusį ir blausiu žvilgsniu žvelgiantį į Žiuljetę. Hekimas Petrosas iš pradžių suabejojo, ar alpulys nėra apsimestinis, ar nusidėjėlė nebando tiesiog pasislėpti. Pažvelgęs dar kartą, pamatė, kad ji smarkiai karščiuoja. Tai buvo tipiškas epideminės ligos vaizdas: staigus temperatūros šuolis ir sąmonės netekimas, paprastai ateinantis po ilgesnės vos pastebimos prastos savijautos. Jis pakėlė Žiuljetę už pečių. Jai pasidarė sunku kvėpuoti ir ėmė pykinti. Viskas aišku. Apžiūrėjęs odą krūtinės apatinėje dalyje ir per juosmenį, kur pirmiausia pasirodo išbėrimas, pamatė tris ar keturis raudonus taškelius. Gydytojas norėjo paprašyti Gabrielį išeiti ir daugiau negrįžti į palapinę. Bet kai pažvelgė į apsiblaususias, giliai įdubusias Gabrielio akis, nepasakė nieko. Nutarė nevykdyti to, kas jam pavesta, nepasakoti Gabrieliui apie Miesto dauboje kylantį pasipiktinimą. Paprašė tik namų vaistinėlės, kuria Žiuljetė buvo pasirūpinusi dar prieš kelionę į Orientą. Bet dideliame dėkle buvo tik likučiai kadaise didelio vaistų rinkinio. Žiuljetė pati viską atidavė į ligoninės baraką. Šiaip ar taip, dar buvo likęs buteliukas su širdies lašais. Senukas įspraudė buteliuką sutrikusiam Gabrieliui į rankas, kad duotų jų ligonei, jei ims silpnėti pulsas. O rytoj močiutė Antaram paskirs budėti slauges. Gabrieliui jis patarė per daug nesijaudinti dėl to, kad Žiuljetė be sąmonės. Tai karštinės pasekmė, o šiomis sąlygomis tai galima laikyti geru dalyku. Dabar mirties ir pasveikimo galimybės beveik vienodos. Kaip rodo patyrimas, tokia būklė trunka kelias dienas. Didžiausias pavojus būna tada, kai įveikiama infekcija. Temperatūra staiga krinta, ir kartais sutrinka širdies darbas.