Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Bet labiausiai gąsdino pavojingas irzlumas, rodos, visai nesuprantamas tarp žmonių, laimėjusių tokią pergalę. Aišku, jį skatino siaubingas karštis degančiuose šlaituose, dūmų sukelta sloga, menkas ir vienodas maistas, bet rimčiausia priežastis buvo ta, kad gyvenimas ant kalno apskritai darėsi nebeįmanomas. Per pastarąsias dvi dienas, išskyrus Sarkiso Kilikiano atvejį, įvyko daug peštynių, net su peiliais. Visos šios priežastys skatino vadovybę daugiau dėmesio kreipti į Damladžko pajūrio šlaitą. Kaip žinoma, ant terasos, atokiau nuo visų įvykių, plevėsavo didžiulė vėliava su užrašu: „Žūsta krikščionys! Gelbėkite!“ Du jaunimo kohortos žvalgai ten turėjo nuolat stebėti jūrą, ar nepasirodys koks laivas. Galėjai pamanyti, kad kokie nors nepatikimi vaikėzai tiesiog pražiopsojo vieną ar net kelis laivus, nes iki šiol nebuvo pasirodęs nė menkiausias žvejybos kateris, nors rugpjūtį Svedijos įlankoje paprastai pilna visokių laivelių. Nejaugi Dievas leido apmirti visam pajūriui ir atimti iš Musa Dago armėnų paskutinę viltį išsigelbėti? Vadovų taryba nusprendė sustiprinti ir pertvarkyti pajūrio sargybą. Sargybos postus terasoje dabar užėmė suaugę vyrai. Be to, piečiau esančiame kyšulyje turėjo būti įrengtas antras stebėjimo postas. Įgaliotiniai leidosi ieškoti jam tinkamiausios vietos.

Net Sato ausys neišgirdo šiurkščia kalnų žole einančių vyrų žingsnių. Kai ji nusirito į šalį, jie buvo jau visai arti. Sato pašoko ir, pati nežinodama kodėl, ėmė mojuoti rankomis, rodydama ateinantiems kažkokius nesuprantamus ženklus. Iš pradžių vyrai nekreipė į ją dėmesio. Taip būdavo visada. Vos tik Sato pasirodydavo, visi su pasibjaurėjimu ir gėda nukreipdavo žvilgsnius į šoną. Visi jausdavo tą pat – Sato yra parijas, priklauso „neliečiamųjų“ kastai, nors krikščionims visi Dievo tvariniai turėtų būti vienodai vertingi. Taigi ir dabar rūpesčių prislėgti vyrai ramiai ėjo pro šalį, nekreipdami dėmesio į rankomis skeryčiojančią kvailelę. Bet paskutinysis iš būrio, muchtaras Tovmasas Kebusianas, staiga sustojo ir atsigręžė į Sato. Dėl to ir kiti sustojo ir ėmė piktais žvilgsniais varstyti mergaitę, stebėdami jos rodomus ženklus. Taigi Sato pasiekė savo. Vyrai vis atidžiau žiūrėjo į bjaurią mergiotę, kuri raitėsi tarytum apsėsta piktųjų jėgų. Sato akys mirksėjo, liesos kojos iš po kadaise tokio gražaus sijonėlio trūkčiojo, lyg kurčnebylės perkreipta burna, regis, gromuliojo kažkokį žodį, rankos lyg irklai mojavo į žydinčius krūmus ir į jūrą. Jos elgesio įtaiga pamažu palaužė vyrų priešiškumą. Jie priėjo artyn, ir Ter Haikazunas piktai paklausė, kas atsitiko ir ką ji nori pasakyti. Jos gelsvas čigoniškas veidas persikreipė. Mirkčiojo taip keistai, tarsi to, ką ji matė, būtų neįmanoma išreikšti žodžiais. Bet vis išraiškingiau rodė į jūros pusę. Vyrai žvilgtelėjo vienas į kitą. Visiems galvoje toptelėjo ta pati mintis: karo laivas? Nors niekas nenorėjo bendrauti su šia atstumtąja, visi gyvenusieji ant Damladžko žinojo, jog Sato geriausiai gali bet ką iššnipinėti. Gal bjaurios lūšies akys tolimame horizonte pamatė silpną dūmelį, kurio iki šiol niekas nepastebėjo? Ter Haikazunas lengvai stumtelėjo ją lazdele ir trumpai pasakė:

– Eik! Parodyk mums, ką žinai!

Ji išdidžiai pašoko ir nubėgo pirmoji, kartkartėmis stabtelėdama ir modama vyrams sekti paskui. Kartais prisidėdavo prie lūpų ranką, maldaudama, kad vyrai nekalbėtų ir žengtų tyliai. Visi keistai susijaudino, niekas iš tikrųjų nepratarė nė žodžio. Žengė tyliai, atsargiai, stengdamiesi už nieko neužkliūti, staiga pasidavę mažosios vadovės įtakai ir apimti smalsumo. Pro buksmedžius ir arbutą priėjo tankių kietalapių krūmų juostą, kuri nuo šlaito pabaigos driekėsi iki pat stataus kranto. Pro šiuos tamsžalius, vėsius krūmus visur ėjo takai – vingiuoti koridoriai. Vinguriavo upelis, toliau nedidele kaskada per uolas krintantis į jūrą. Kai kur augo pinijos ar kyšojo uola, padengta amžinai žaliuojančių vijoklių. Čia niekas nepriminė aukšto, atšiauraus kalno viršūnių. Kai kurios vietos atrodė kaip dirbtinai sukurtas pietietiško parko labirintas. Daug kartų žvalgydamas kalną prieš čia išsikeliant, Gabrielis kažin ar kada buvo įžengęs į šį tikrą Damladžko rojaus kampelį. Bet kad ir kaip čia buvo gražu ir gaivu, jis ėjo paskutinis, jausdamas nemalonų, priešišką sunkumą kojose.

Sato taip sumaniai vedė juos per krūmų labirintą, kad vyrai staiga atsidūrė įsimylėjėlių mėgstamoje vietoje, laukymėje, atsiveriančioje į jūrą. Žiuljetę ir Gonzagą, kurie čia jautėsi saugiausiai, tarytum perkūnas trenkė. Stojo viena iš tų be galo ilgų siaubo akimirkų, kurias jų aukos ir po daugelio metų prisimena, karštai trokšdamos verčiau negyventi negu tai patirti.

Gabrielis priėjo paskutinis ir spėjo pamatyti, kaip Gonzaga pašoko ir žaibo greitumu susitvarkė drabužius. Žiuljetė nejudėdama sėdėjo ant žemės palaidais plaukais ir nuogais pečiais, abiem rankom įsikibusi į žolę. Ji žvelgė į Gabrielį lyg akla, matanti jį visais pojūčiais, tik ne akimis. Tai buvo scena be žodžių ir beveik be judesių. Gonzaga, atbulas pasitraukęs kelis žingsnius, stebėjo šią sceną su pergalinga, patrauklia patyrusio fechtuotojo šypsena. Visi kiti, pirmiausia Ter Haikazunas, sustingusiais veidais atsuko moteriai nugaras lyg nebepakeldami gėdos.

Kalnų armėnai tarp Kaukazo ir Libano yra tauta, ypač vertinanti tyrumą. Karštas kraujas visada linkęs tokius dalykus vertinti griežtai, tik drungnas kraujas viską atleidžia. Šiems krikščionims svarbiausias sakramentas yra santuoka, todėl jie su panieka žiūri į painią islamo daugpatystę. Vyrai, nusigręžę nuo gėdingo reginio, tikriausiai nebūtų sulaikę Gabrielio rankos, jei jis dviem revolverio šūviais greitai ir ryžtingai būtų padaręs galą šiai gėdai. Jam nebūtų trukdęs nei Ter Haikazunas, nei pastorius Tovmasianas, nors šis trejus metus gyveno Šveicarijoje. Hrantas Voskanianas stovėjo palinkęs prie savo mauzerio, be kurio nežengdavo nė žingsnio. Galėjai pamanyti, kad juodasis mokytojas nukreipė šautuvo vamzdį sau į burną ir žiūri, kaip galėtų paspausti gaiduką. Tokiam simboliniam veiksmui jis turėjo pagrindą, nes jo svajonių madona, kuriai iki šiol meldėsi, leido save taip išniekinti.

Sustingusios vyrų nugaros laukė ilgai. Nieko neįvyko. Bagratiano revolveris neiššovė. Kai po valandėlės jų akys vėl atsigręžė į tikrovę, pamatė, kad Bagratianas suėmė moterį už rankų ir padėjo jai atsistoti. Žiuljetė bandė eiti, bet kojos jos neklausė. Prilaikydamas už alkūnių, Gabrielis nuvedė ją pro mirtų krūmelius lyg mažą vaiką.

Vyrai sekė šį neįtikėtiną reginį žvilgsniais, kuriuose nebuvo atleidimo. Tada Ter Haikazunas burbtelėjo kelis žodžius, ir vyrai iš lėto ėmė skirstytis kas sau. Sato nubėgo paskui kunigą, lyg norėdama pareikalauti iš tautos vadovo atlygio už nuveiktą naudingą darbą.

Į svetimšalį, likusį vieną, niekas nė nepažvelgė.

Jokia tauta negali gyventi kuo nors nesižavėdama, bet negali gyventi ir be neapykantos. Jau seniai Miesto daubos gyventojai buvo pribrendę neapykantai. Tik nebuvo į ką jos nukreipti. Į turkus? Į valstybę? Tai buvo kažkas neapibrėžta ir egzistavo panašiai kaip oras kambaryje, reikalingas gyvybei palaikyti, nors niekas nekreipia į jį dėmesio. Neapykanta artimiausiems kaimynams? Smulkūs kasdieniai kivirčai nieko negalėjo nuraminti, net besibarančių moterų. Tai sukeldavo nedidelius konfliktus, kuriuos teisėjas Ter Haikazunas kiekvieną penktadienį išspręsdavo trumpiausiu būdu, įsakymu ar nedidele bausme – nespėsi nė apsidairyti, o procesas jau baigtas. Ne, visos šios neigiamos srovės turėjo prasigraužti naują vagą, srovės, susikaupusios bendruomenės širdyse nepaisant kruvinų mūšių ir skaudžių netekčių. Nežinia kodėl viešajame gyvenime taip įvyksta, bet atsitiktinumas tokioms piktoms masės nuotaikoms visada pakiša tai, ko joms reikia.