Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Prieš vyrams paliekant tą nelemtą vietą, Ter Haikazunas griežtai įspėjo laikyti paslaptyje tai, ką pamatė, nes kunigas gerai suprato, kokios bjaurios gali būti pasekmės, jei skandalas pasieks stovyklos gyventojų ausis.

Ter Haikazunas įspėdamas turėjo galvoje vyrus, bet pamiršo, kad tarp jų yra vedusių. Nors muchtaras Tovmasas Kebusianas stengėsi atrodyti oriai ir didingai, iš tikrųjų tupėjo po žmonos padu. Tokio išgyvenimo jis negalėjo ilgai slėpti širdyje, nepasidalinti juo su savo valdinga ir labai smalsia pačia. Noras pasitarnauti paskalų trokštančiai žmonai buvo toks didelis, kad jis tuoj puolė į namus pranešti žmonelei slegiančią naujieną, žinoma, prieš tai šimtus kartų prisaikdinęs ją viską laikyti paslaptyje. Ponia Kebusian vos spėjo išklausyti vyrą iki galo. Išraudusi užsimetė ant pečių šilkinę šerpę ir išbėgo iš rąstų namo aplankyti kitų muchtarų žmonų, kitaip sakant, aukštųjų bendruomenės ponių, kurių globėja jautėsi.

Visu kitu pasirūpino Sato. Ji šiandien patyrė trejopą džiaugsmą. Pirmiausia, įskaudino efendi taip, kad tas tikrai greitai neatsipeikės. Antra, ji, daugybės nelaimių ir sumaiščių priežastis, staiga pasijuto reikalinga ir dorybinga visuomenės tvarkos saugotoja. Ir trečia, ji žinojo tiek įdomių, matytų detalių, kad jaunimo gauja ją tikrai priims į savo gretas. Ir nė kiek neklydo.

Pirmiausia ji prisiviliojo kelias anksti subrendusias mergaites gudraudama: „O aš kai ką žinau!“ Prie jų prisijungė ir kitos. Sato meistriškai pasakojo įdomią naujieną užtęsdama, patirdama jai nepažįstamą laimės jausmą, kad atsidūrė dėmesio centre. Pagaliau ir Stefanas išgirdo vulgariausiais žodžiais ir bjauriausiais vaizdais pasakojant apie motinos gėdą. Iš pradžių jis apskritai nesuprato, apie ką čia kalbama. Motina jo mintyse stovėjo per aukštai, kad Sato ir visi tie vaikigaliai galėtų taip apie ją kalbėti. Mama (o pastaruoju metu ir Iskuhi) buvo tarytum aukso drabužiais vilkinčios deivės, apie kurių kojas, šlaunis, pečius, krūtis negalėjai pagalvoti net tamsiausią naktį, karštligiškai nesuvokdamas, kaip baisiai jas paniekini. Nieko nesuprasdamas Stefanas stovėjo gaujos viduryje, aplink visi žiauriai ir su malonumu juokėsi, o Sato gergždžiančiu balseliu skelbė vis naujas detales. Keista, bet ji kalbėjo sklandžiai, iš jos balso išnyko gromuliuojantys garsai, ji kalbėjo kaip patyrusi, iškalbinga pasakotoja. Kaip nesėkmė gydo sielą, taip sėkmė gali pagydyti kūną. Šiuo metu išaugusi Sato savigarba pašalino kalbos defektą. Amerikoje, gimusi aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose, ji, be abejo, būtų galėjusi tapti puikia reportere. Stefanas tylėjo, didelės jo akys darėsi vis didesnės. Paskui per vieną sekundės dalelę jis puolė šnipę ir taip trenkė jai per veidą, kad per burną ir smakrą pasipylė kraujas. Jis jos rimtai nesužeidė, tik nosis kiek laiko kraujavo. Bet Sato ėmė lyg skerdžiama šaižiai ir pratisai spiegti. Kaip visos primityvios būtybės ji skausmo ir kraujo bijojo daug labiau negu civilizuoti žmonės. Padėtis staiga pasikeitė taip, kad ciniškas stebėtojas būtų galėjęs tik pasidžiaugti. Sato, išstumtajai už visuomenės ribų, hienai, dvokiančiai pabaisai, visi staiga ėmė reikšti užuojautą ir pagarbą.

– Jis sumušė mergaitę! – pasigirdo veidmainiški šūksniai.

Prasiveržė ilgai slėpta neapykanta svetimšaliams, pasipūtėliams, veidmainiams. Visi pamiršo karališką pagarbą Bagratianams, kurią tylomis jausdavo po kiekvieno atremto turkų puolimo. Liko neapykanta pasipūtusiems svetimšaliams.

Perkreiptais veidais berniukai puolė Stefaną, prasidėjo muštynės ir medžioklė iki pat Miesto daubos ir Altoriaus aikštės. Hakopas šį kartą narsiai stojo Stefano pusėn, nors neseniai, kai buvo renkami savanoriai, išdavikiškai juokėsi. Su savo ramentu jis piktai šokdavo tarp savo draugo ir jo persekiotojų. Haiko nebuvo, taigi jis negalėjo parodyti, ką mano apie Stefaną. Pasiuntinys į Alepą paskutines valandas ant Damladžko leido su motina, našle Šušik. Bagratiano sūnus bėgo nuo gaujos, bet iš tikrųjų buvo didesnis ir stipresnis už daugumą savo persekiotojų. Jei pora vaikėzų jį sučiupdavo, jis nublokšdavo juos, kaip lokys nubloškia puolančius šunis. O jei pats kurį nutverdavo, taip trenkdavo ant žemės, kad tam tik kibirkštys pasipildavo iš akių. Nors miesto vaikus paprastai laiko silpnesniais, Stefanas pasirodė gerokai stipresnis už savo bendraamžius kaimiečius. Šios gaudynės atkūrė persekiotojų pagarbą medžiojamam grobiui.

Bet riksmas ir triukšmas priviliojo Miesto daubos gyventojus iš palapinių į Altoriaus aikštę. Dabar Sato vėl galėjo pasipuikuoti savo naujienomis. Gauja paliko Stefaną ramybėje ir jis pabėgo. Norėjo pamatyti tėvus. Bet eidamas į Trijų palapinių aikštę pasuko į šoną ir nugriuvo kažkur žolėje. Gerklę sugniaužė neapsakomas skausmas: „Aš nebegaliu eiti namo.“

Paauglių peštynės užbaigė darbą, pradėtą muchtarų žmonų, vadovaujamų ponios Kebusian. Dar nesutemus bendruomenė žinojo viską. Žinoma, buvo prigalvota dar daugiau pasipiktinimą keliančių detalių. Tai buvo metas, kai degantis kalnas dėl kažkokių atmosferos reiškinių smarkiausiai rūkdavo. Debesys keliais juodais sluoksniais slėgė Miesto daubą, aitrūs sakų dūmai dirgino gleivines ir širdis. Visi kentėjo nuo čiaudulio, tekančių nosių ir kosulio. Visa tai tik didino pasipiktinimą. Kaip? Argi tai įmanoma? Ar galėjo Musa Dago žmonės, vos prieš dvi dienas per plauką išvengę mirties, kurios anksčiau ar vėliau vis tiek neišvengs, taip baisiai jaudintis dėl istorijos, kurios abu dalyviai, beje, užsieniečiai? Į tai galima atsakyti tik viena: kaip tik todėl, kad juodu buvo užsieniečiai, seniai kerojanti neapykanta būtent dabar galėjo iškilti į paviršių. Kol taikos dienomis slėnyje Žiuljetė priimdavo svečius Johunoluke arba pasirodydavo duobėtuose kaimo keliuose ant puikaus arklio, tol visi prieš ją lenkėsi kaip tik dėl to, kad ji svetimšalė, taigi aukšta ir nepasiekiama. Tačiau vėlesni įvykiai, persikėlimas ir naujas gyvenimas ant Musa Dago viską labai pakeitė. Ponia Žiuljetė jau nebevaidino lengvabūdiško tarp armėnų atklydusios prancūzės vaidmens, o buvo su jais susijusi mirtinais ryšiais, todėl ir atsakinga jiems. Kad ir šimtą kartų Gabrielis Bagratianas aiškintų ypatingą žmonos padėtį ir ypatingas jos teises, žmonės kaskart vis mažiau tai pripažindavo. Karalienė, karaliaus žmona, monarchijoje dažniausiai būna svetimšalė, bet kaip tik todėl iš jos griežtai reikalaujama didesnės atsakomybės. Šia prasme Žiuljetė ne tik nusikalto savo vyrui, bet ir žmonėms, ir nusikalto ji ne su armėnu vyru, o su vieninteliu čia esančiu svetimšaliu. Kad ir kaip atrodytų keista, bet būtent todėl meilužio pasirinkimas ne tik negalėjo jos pateisinti, o dar labiau pabrėžė jos atsiskyrimą ir pasipūtimą.

Antrą dieną po kruviniausio iš trijų mūšių, atnešusio gedulą į daugiau kaip šimtą šeimų, pasipiktinę būriai, kurių dorovės jausmas buvo skaudžiai įžeistas, stovėjo Altoriaus aikštėje, lyg šiai mirties akivaizdoje gyvenančiai genčiai nebūtų svarbesnių rūpesčių nei Bagratianų šeimos gėda. Pasipiktinimą reiškė ne senos moterys ir ne jauniausiosios, o matronos nuo trisdešimt penkerių iki penkiasdešimt penkerių metų. Rytuose jos atrodo gerokai vyresnės negu tikrasis jų amžius, visas jų džiaugsmas yra kitų žmonių reikalai ir piktos apkalbos. Jaunos mergaitės ir moterys laikėsi gana tyliai, klausė, kaip plūstasi vyresniosios. Jaunų moterų veidai buvo labai išblyškę. Jos labiausiai kentėjo nuo gyvenimo ant Damladžko. Iš po skarelių ir kepuraičių bolavo išsekę, mažakraujai veidai. Armėnė, net ir iš žemesnių sluoksnių, jaunystėje yra trapi ir švelnaus kūno sudėjimo. Baimė, kančia, nepritekliai darė šias jaunas moteris dar trapesnes ir silpnesnes. Jos rimtai linkčiojo klausydamos matronų pykčio proveržių, kartais ir pačios įterpdavo vieną kitą žodelį į bjaurias patyčias. Tačiau jos negalėjo nuoširdžiai piktintis ištikimybę sulaužiusia moterimi, nes gerai žinojo, kas laukia jų ir kitų armėnių moterų – ne tik mirtis, bet ir išniekinimas, nebent kuriai nusišypsotų didžiulė laimė: turtingas turkas nusipirktų ją iš zaptijų ir parsigabentų į haremą, kuriame galėjo tikėtis, jog ją mirtinai užkamuos vyresniosios turko žmonos.