Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Hekimas Petrosas pasėmė iš kibiro stiklinę vandens, susiieškojo šaukštą ir įgudusia ranka įpylė ligonei į burną lašelį vandens. Jo ramūs, tikslingi judesiai rodė, kad Altuni be reikalo taip nepasitiki savimi ir laiko save nepatyrusiu gydytoju drebančiomis rankomis.

– Jai reikia dažnai duoti atsigerti, – pamokė jis Gabrielį, – net jei ji ir neatgautų sąmonės.

Žiuljetės vyras linktelėjo galva, bet nepasakė, jog supranta nurodymą. Gydytojas nužvelgė mažą patalpą.

– Kas nors turi prie jos budėti.

Kadangi jau temo, jis uždegė žibalinę lempą. Paskui paėmė Gabrielį už rankos ir pasakė:

– Kas būtų, jei turkai šiąnakt mus pultų?

Gabrielis bandė nusišypsoti.

– Mes padegėme kalną. Turkai šiąnakt mūsų nepuls.

– Taigi, – atsiliepė hekimas Petrosas. Jo prikimusiame balse pasigirdo nusivylimas. – Gaila!

Ir išėjo, prislėgtas metų ir nepakeliamo darbo naštos, nepasakęs žmogui, kuriam padėjo ateiti į pasaulį, užuojautos žodžio. Visi žodžiai, geri ir pikti, jam jau seniai atrodė tušti ir beprasmiai.

Gabrielis norėjo kiek palydėti senuką ir įkvėpti gryno oro. Bet nuo palapinės uždangos grįžo atgal. Jei dabar prie visų pozicijų pasirodytų turkai, jis vargu ar pajėgtų pasirodyti dienos šviesoje. Atsigulė ant sofos, stovinčios priešais Žiuljetės lovą. Jam pasirodė, kad iki šios savo gyvenimo valandos niekada nebuvo taip išvargęs. Trys kruvini mūšiai, daugybė nemiegotų naktų, blaškymasis tarp pozicijų ir stebėjimo punktų, visos tos baisios Musa Dago dienos užgulė jį kaip vaiduokliška būtybė su plokščiu žemėtu veidu, kuri kas sekundę darėsi vis sunkesnė. Buvo taip nuvargęs, kad net neturėjo jėgų pajusti savo likimo kartėlio. Slegiantis, neramus miegas tarytum pravėrė olą, kurioje buvo užsidaręs. Vis dar būdamas šios olos dugne, Gabrielis pajuto besiartinančią Iskuhi. Didelėmis pastangomis atsiplėšė nuo guolio ir pašoko.

– Čia tau negalima būti, Iskuhi! Nė akimirkos! Dabar mes nebesimatysime…

Jos akys buvo didelės ir piktos.

– Jei tu susirgsi, kodėl man negalima susirgti?

– Pagalvok apie Hovsaną ir jos vaiką!

Ji priėjo prie lovos ir uždėjo rankas Žiuljetei ant pečių. Nesitraukdama atsisuko į Gabrielį.

– Dabar aš negaliu grįžti į savo palapinę, negaliu paliesti Hovsanos ir jos kūdikio…

Jis bandė ją patraukti į šalį.

– Ką pasakys Aramas? Ne, Iskuhi, aš negaliu prisiimti už tai atsakomybės! Eik, Iskuhi, eik dėl savo brolio!

Ji žemai pasilenkė prie nualpusios ligonės veido. Žiuljetė darėsi vis neramesnė.

– Kodėl mane išvarai? Jei kas turi atsitikti, tai jau atsitiko. Mano brolis? Dabar man tai visai nesvarbu.

Jis tyliai, netvirtu žingsniu priėjo jai iš už nugaros.

– Tau nereikėjo to daryti, Iskuhi.

Jos veide šmėkštelėjo kone įnirtinga pašaipa.

– Man? Kas aš tokia? Tu esi vadovas, jei susirgsi tu, tada viskas žuvę.

Nosine ji nušluostė ligonei burną.

– Kai mudu su broliu atvykome iš Zeituno, Žiuljetė man buvo tokia gera, tokia nuostabi. Dabar turiu kaip galėdama jai atsidėkoti. Argi nesupranti?

Jis prispaudė lūpas prie jos plaukų. O ji iš visų jėgų apkabino jį.

– Greitai viskas baigsis! Bet aš noriu tave turėti, noriu būti tavo!

Tai buvo pirmas atviras Iskuhi meilės proveržis. Juodu stovėjo tvirtai apsikabinę, lyg šalia jų gulėtų negyva moteris, nieko nejaučianti. Bet Žiuljetė nebuvo mirusi. Ji švokšdama kvėpavo. Kartais iš jos užtinusios gerklės prasiverždavo dejonė, atrodė, kad ji kažko ieško, bet tas kažkas nuolat nuo jos pasprunka. Kai Iskuhi paleido Gabrielį, galėjo pasirodyti, kad jos rankos išsiskirdamos verkia. Paskui juodu kalbėjosi tik trumpais žodžiais, saugodamiesi nualpusios Žiuljetės.

Naktį Žiuljetė valandėlę atsipeikėjo. Ji kalbėjo kažką nesąmoninga, bandė pasikelti. Kokį kelią ji nuėjo? O priėjo tik savo butą Klebero aveniu. Damladžko taip ir nepasiekė.

– Siuzana… Kas atsitiko? Ar aš sergu? Taip, sergu… Negaliu atsikelti… Padėkite man…

Ji prašė paslaugos. Gabrielis ir Iskuhi padėjo ligonei, kuri įsivaizdavo esanti savo miegamajame Paryžiuje. Drebulio krečiama ji vapėjo:

– Taip, dabar man pavyks užmigti… Man vėl anginos priepuolis, Siuzana… Tikiuosi, nieko baisaus… Kai vyras grįš namo, pažadinkit…

Gabrielį sukrėtė tai, kad Žiuljetė paminėjo jį, kaip ir kadaise saugiai ir ramiai gyvenusį šios ligonės pasaulyje. Jis vėl sumirkė rankšluostį ir uždėjo kompresą Žiuljetei ant kaklo. Paskui rūpestingai užklojo ją ir sušnibždėjo:

– Miegok, Žiuljete, miegok!

Ji kalbėjo kažką nesuprantama. Tai atrodė kaip nuvargusio vaiko padėka ir pažadas, kad pasistengs užmigti. Gabrielis ir Iskuhi sėdėjo ant sofos tylėdami, susiglaudę ir susiėmę už rankų. Bet jis nenuleido akių nuo ligonės. Kaip keistai jo gyvenime viskas susipainiojo! Apgautasis tarnavo apgavikei, kartu apgaudinėdamas ją su kita.

Dabar Žiuljetė, regis, kietai miegojo.

Sutarta valanda atėjo. Gonzaga Marisas nusprendė ilgiau nebedelsti. Reikia ryžtis! Kas praėjo, tas praėjo. Vis dėlto ištrūkti iš keisčiausių savo gyvenimo savaičių nebuvo taip paprasta, kaip tikėjosi. Nustebęs pajuto, kad neapleidžia didžiulis skausmas. Gal jo meilė Žiuljetei didesnė, negu jam atrodė? Gal jo laisvę varžo kaltės jausmas? Pastarosiomis dienomis moteris elgėsi taip prieštaringai ir nesuprantamai, jos kančios visą laiką žadino užuojautą ir norą ją apsaugoti. O paskui – toji gėdinga pabaiga! Kai prisimindavo tą bjaurią akimirką, sukąsdavo dantis, jo santūrus veidas persikreipdavo. Argi jam, kaip kokiam vėjavaikiui nenaudėliui, teks susitaikyti su tokia pabaiga? Jis ne kartą buvo išėjęs iš savo slėptuvės, prisiartinęs prie Trijų palapinių aikštės, norėjo pasikalbėti su Gabrieliu Bagratianu, kovoti už Žiuljetę. Bet kiekvieną kartą grįždavo atgal, ne iš baimės, o dėl kažkokio iki šiol nepažinto, neįveikiamo sąmyšio: „Dabar aš čia svetimas. Man čia ne vieta.“ Nuo anos akimirkos tarp jo ir Damladžko pasaulio atsirado nematomas, bet galingas pylimas. Jam neįmanoma prasiveržti pro erdvę, supančią armėnų gyvenamą stovyklą. O Žiuljetė – anapus pylimo. Armėnų likimas pasirodė stipresnis už ją. Paskui išgirdo švelniai suformuluotą savo šeimininko Grikoro įspėjimą. Vaistininkas nė vienu žodžiu neužsiminė apie įvykusius nemalonius dalykus, kalbėjo tik apie Gonzagos amerikietišką pasą ir išsakė nuomonę, jog viskas kada nors baigiasi, jog jaunystė turi puikią privilegiją išsiskirti be didelių kančių. Gyvenimas pasidaro liūdnas tik tada, kai lieka vienintelis, paskutinis išsiskyrimas. Marisas priėmė senuko praktinę filosofiją su derama pagarba, bet iš subtilios baigiamosios pastabos suvokė, kad kiekviena tolesnė valanda ant Musa Dago susijusi su nemažais pavojais. Minutės bėgo, ir jis vis aiškiau suvokė tykantį pavojų.

Mėnulio delčia buvo pakilusi aukštai virš jo galvos. Nuo sutarto laiko prabėgo jau valanda. Žiuljetę jis prarado. Paėjėjo dar kelis žingsnius stovyklos link. Tada ryžtingai apsisuko. Gal taip ir bus geriausia. Iš lėto, rūpestingai užsimovė pirštines. Akylas stebėtojas šį elegantišką judesį klaidžiuose Azijos nakties tyruose gal būtų palaikęs groteskišku. Bet Gonzaga užsimovė pirštines tik tam, kad nesusižeistų ropšdamasis uolomis. Siaurą odinį lagaminą užsirišo ant nugaros. Kaip paprastai išeidamas iš namų, išsitraukė kišenines šukas ir susitvarkė plaukus. Sielą pripildė jausmas, kad nieko nepamiršo, nepaliko nė mažiausios savojo Aš dalelytės, lengvas ir geras jausmas, kad nepaisydamas visko jis elgiasi all right . Iš lėto žengė pro rododendrų, mirtų ir laukinių magnolijų krūmus į mėnulio pusę, lyg jam po kojomis driektųsi ne laukinė kalnų dykynė, o gražiai sutvarkytas pasivaikščiojimų takas. Prisiminė žodžius, kuriuos kartą ištarė Žiuljetei: „Turiu labai gerą atmintį, nes nekaupiu prisiminimų.“ Ir iš tikrųjų, sulig kiekvienu žingsniu į pietus jo prisiminimai blėso, širdis darėsi laisvesnė.