Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Klausimą, kas keliaus į Alepą, svarstė kiek ilgiau. Nutarta, kad šiam mirtinai pavojingam žygiui reikia skirti tik vieną žmogų. Aramas Tovmasianas laikėsi nuomonės, kad suaugęs armėnas turėtų daug mažiau galimybių gyvas pasiekti vilajeto sostinę negu berniukas, kuris savo drabužiais beveik nesiskiria nuo musulmonų berniuko ir šiaip gali lengviau prasmukti pro galimas kliūtis. Į protingus Aramo žodžius buvo atsižvelgta, ir daugelis vieningai ištarė vieną vardą:

– Haikas!

Paniuręs, ryžtingas vaikinukas su kietais kaip akmuo raumenimis ir nepaprastu vikrumu buvo tinkamiausias. Kito tokio nėra. Niekas iš stovyklos kaimiečių nebuvo taip glaudžiai suaugęs su žeme, neturėjo tokio aštraus erelio žvilgsnio, barsuko uoslės, pelės klausos ir žalčio lankstumo. Jei kam pavyks įveikti per daugybę mirtinų kliūčių einantį kelią į Alepą, tai tik Haikui.

Bet kai Ter Haikazunas nuo pirmosios altoriaus pakopos paskelbė, kad šiam uždaviniui skiriamas Haikas, nederamai išsišoko Stefanas. Gabrielio veidą iškreipė pyktis, kai jis pamatė sūnų įžūliai prasiveržusį pro savanorių eiles ir stovintį priešais. Gabrielis dar niekada nebuvo matęs, kad jo sūnus atrodo taip nemaloniai: per anksti subrendęs, išoriškai ir viduje sulaukėjęs tėvo atvaizdas. Kaip įniršęs juodaodis Stefanas iššiepė dantis:

– Kodėl tik Haikas? Aš irgi noriu į Alepą…

Gabrielis, netardamas nė žodžio, griežtai mostelėjo ranka, kad vaikas nutiltų. Bet nesutramdomas sūnus dabar sušuko taip garsiai, kad jo trūkčiojantis, mutuojantis balsas nuaidėjo per visą aikštę:

– Kodėl Haikas, o ne aš, tėte? Aš eisiu į Alepą!

Toks sūnaus priešinimasis tėvui tarp armėnų buvo negirdėtas dalykas, jo negalėjo pateisinti nei ypatingos aplinkybės, nei didvyriškas polėkis. Ter Haikazunas nekantriai kilstelėjo galvą.

– Sudrauskite savo sūnų, Gabrieli Bagratianai!

Pastorius Aramas Tovmasianas, nuo seno pripratęs auklėti neklusnius paauglius, bandė raminti Stefaną:

– Vadovų taryba nusprendė, kad į Alepą eis tik vienas. Tu jau nebe mažas, esi protingas jaunuolis, turėtum suprasti, ką reiškia Vadovų tarybos įsakymas. Turime klausyti ir neprieštarauti! Argi ne taip?

Bet turkų haubicų užkariautojui nedaug ką reiškė įsakymai ir nuostatai. Jis nė neįsivaizdavo, kas tai per užduotis ir koks jis netinkamas kandidatas. Jautė tik pažeminimą ir nuoskaudą, kad laimi jo didžiausias varžovas. Tai, kad čia susirinkę tiek daug svarbių asmenų, nė kiek neslopino jo pykčio ir įžūlumo. Jis nenuleido akių nuo tėvo.

– Haikas tik trim mėnesiais vyresnis už mane. Jis nemoka prancūziškai. Su ponu Džeksonu jis nesusikalbės. O ką gali Haikas, galiu ir aš.

Gabrielis neteko kantrybės. Jis ryžtingai žengė prie sūnaus.

– Ką tu gali? Tu negali nieko! Tu išlepintas europietis, išpaikęs didmiesčio vaikas. Tave pagaus kaip aklą kačiuką. Eik šalin! Eik pas motiną! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau, kitaip…

Tokie griežti tėvo žodžiai buvo tikrai neišmintingi. Jie užgavo skaudžiausią Stefano vietą ir visų akyse nusviedė jį iš sunkiai išsikovotos aukštumos į pačią gelmę. Visi jo žygdarbiai pasirodė nieko verti – Iskuhi Biblijos pagrobimas, didvyriškas patrankų užkariavimas, kone suteikęs jam garbingą „Eleono“ titulą. Akies mirksniu Stefanas suvokė, jog nė vienas žygdarbis neišlieka amžiams, jog su garbe visada susijęs kerštas ir neištikimybė, jog visada reikia pradėti nuo nieko. Jis staiga nutilo. Įdegęs veidas tamsiai paraudo. Didžiulėmis akimis pažvelgė į Iskuhi, lyg matytų ją pirmą kartą. Jam pasirodė, kad ji griežtai ir nedraugiškai jį atstūmė. Iskuhi – priešininkė ir jo pralaimėjimo liudytoja, to jau per daug! Stefanas netikėtai pravirko, ne kaip beveik suaugęs vyras, meistriškas šaulys, priešo pabūklų užkariautojas, o kaip mažas berniukas, su kuriuo elgiamasi neteisingai. Vaikiškas kūkčiojimas nesužadino aplinkinių užuojautos, priešingai, sukėlė piktą džiaugsmą. Sunkiai paaiškinama piktdžiuga apėmė ne tik Stefano draugus, bet ir daugelį suaugusiųjų, ji buvo nukreipta ne tik į Bagratiano sūnų, bet dėl kažkokių priežasčių ir į patį Gabrielį Bagratianą. Giluminiai žmonių santykiai beveik niekada iš esmės nesikeičia. Bagratiano santykius su vietos žmonėmis, nepaisant visų pergalių, žavėjimosi, dėkingumo ir pagarbos, galima buvo išreikšti viena mintimi: „Jūs ne mūsiškiai.“ Reikėjo tik progos, kad šis jausmas išsiveržtų į paviršių, tokios kaip dabar.

Stefanas tuoj nustojo garsiai kūkčioti. Bet ir šio trumpo skausmo proveržio užteko, kad jo draugai iš Haiko gaujos bei kiti jaunimo kohortos nariai imtų tyčiotis. Pasigirdo paniekos kupini žodžiai. Vienakojis Hakopas juokėsi ypač smarkiai ir provokuodamas. Tik Haikas stovėjo rimtas ir susikaupęs, atrodė, kad šis įvykis jam visai nerūpi, net nekelia juoko. Stefanui neliko nieko kita kaip iš lėto pėdinti šalin ir abejingai pasišalinti iš savo pažeminimo vietos, nors pečiai išdavikiškai trūkčiojo.

Gabrielis Bagratianas žvelgė sūnui iš paskos. Jo pyktis išgaravo kaip nebuvęs. Susijaudinęs prisiminė seną berniuko laišką iš Montre. Stefanas, gražiai aprengtas, vaikiškai pakreipęs galvą virš popieriaus lapo, vedžioja didžiules raides. Gabrielį smarkiai sukrėtė mintis apie seniai į praeitį nuėjusias smulkmenas. Jis pagalvojo, kad Stefanas jau didelis berniukas, lapkritį jam sueis keturiolika. Kartu sąvokos „sueis“ ir „lapkritį“ jam pasirodė įnoringa utopija. Mintyse šmėkštelėjo šalta nuojauta, jog kažko jau neįmanoma sustabdyti. Gabrielis nuėjo į Trijų palapinių aikštę norėdamas dar kartą pakalbėti su sūnumi. Bet jam nepavyko rasti nei Stefano, nei Žiuljetės. Šeicho palapinėje Gabrielis pasikeitė baltinius. Besirengdamas pastebėjo, jog dingo viena iš monetų, kurias buvo gavęs dovanų iš agos Rifaato Bereketo. Dingo auksinė moneta su ryškiai išgraviruotu didžiojo armėnų karaliaus Ašoto Bagratunio profiliu. Gabrielis kelis kartus išnaršė savo drabužių kišenes. Monetos niekur nerado.

Turkų ir arabų apgyvendinimas armėnų namuose valkataujančiai, dvigubą gyvenimą gyvenančiai Sato buvo tikrai didelė nelaimė. Kai paskutinį kartą išdrįso nusileisti nuo kalno, tai jai vos nekainavo gyvybės, nes ir slėnyje buvo susibūrusios musulmonų paauglių gaujos, kurios pamačiusios tokį baikštų grobį tuoj pat leidosi jo medžioti. Didysis kalno gaisras užtvėrė jos įprastus slaptus takus ir užuolandas. Sato neliko nieko kita, tik Damladžko plokštikalnė ir pajūrio šlaito plyšiai bei olos. Tačiau nusibodęs stovyklos kraštovaizdis, visi tie ištrypti takai, keliukai ir tarpekliai, monotoniški kauburiai ir įdubos nuo Pietų bastiono per Miesto daubą iki Šiaurinės perėjos – kaip jie galėtų patenkinti Sato poreikį judėti? Juk Sato buvo įsikūnijęs nerimas. Be to, jos santykiai su kaimų jaunimu labai pablogėjo. Ter Haikazunas prieš kelias dienas, nepaisydamas mokytojų protestų, vėl liepė pradėti pamokas mokykloje. Tačiau dabar, jei tarp mokinių sėdėdavo Sato, net Hrantui Voskanianui, didžiausiam mokyklos tironui, nepavykdavo taip įgąsdinti vaikų, kad per pamoką viešpatautų mirtina tyla. „Ji dvokia! Ji dvokia!“ – šaukdavo žiaurus choras, vos tik valkatėlė pasirodydavo mokyklos aikštėje. Iš tikrųjų neišnaikinamas yra žmogaus troškimas negailestingai pabrėžti savo vertę žemesniųjų, neturtingųjų, nesveikųjų ar tiesiog svetimųjų sąskaita. Šis troškimas žeminti kitą ir kerštingas skriaudžiamojo atsakas yra labai reikšmingas pasaulio istorijos svertas, varganai dangstomas skylėta politinių idealų skraiste. Ir čia, ant kalno, paskutinėje persekiojamųjų priebėgoje, iš svetur atsibasčiusi našlaitė Sato suteikė vaikams trokštamą progą pasijusti aukštesniems ir kilmingesniems už ją. Per vieną Iskuhi pamoką patyčios ir staugimas aidėjo taip garsiai, kad mokytoja, neslėpdama pasibjaurėjimo, išvarė visų nekenčiamą mergaitę iš pamokos.