Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Pirmyn! Paskui mane!

Smarkiai susijaudinęs jis žvilgtelėjo į fosforu žibantį rankinį laikrodį. Staiga prisiminė žodžius, neseniai pasakytus kaimakamui: „Jeigu iki vakaro armėnų stovykla nebus likviduota, negalėsiu ilgiau gyventi.“ Ir iš tikrųjų, šią akimirką jis nebenorėjo gyventi.

– Paskui mane! Paskui mane! – šniokšdamas kartojo jis, jausdamasis čia vienintelis vyras, galįs žlugimą paversti puolimu.

Jo pavyzdys paveikė ir kitus. Be to, kareiviai troško tik vieno – kuo greičiau ištrūkti iš to prakeikto miško. Nusikratę apatijos rėkdami nusekė paskui vadą. Nepatyrę nuostolių, jie pakilo iki tarpeklio pabaigos. Visiškai netekę jėgų, smarkiai plakančiomis širdimis, nelabai suvokdami, kas dedasi aplink, svirduliuodami ėmė kilti į kalną prie švytinčių žibintų, tiesiai į gynėjų būrių ugnį. Vienas po kito krito negyvi priešų kūnai. Juzbašis savo žaizdos iš pradžių nė nepastebėjo. Jis tik nustebo, kad visi taip staiga jį paliko. Paskui pajuto, kad apsunko jo dešinioji ranka. Pamatęs kraują, jausdamas skausmą, jis patyrė kone laimės akimirką. Jo nuostoliai ir patirta gėda ėmė rodytis daug mažesni. Tylomis, užmerkęs akis, jis nuslinko atgal. Troško tik kur nors nugriūti ir daugiau nieko nebejausti.

Kovos triukšmas, nuo atkariautų apkasų pradėjęs tolti žemyn, buvo signalas Miesto daubai. Čia blykstelėjo pirmasis žiebtuvėlis. Vienas iš žibalu išmirkytų fakelų traškėdamas užsiliepsnojo. Per kelias minutes nuo jo užsidegė tūkstančiai kitų fakelų. Dauguma stovyklos gyventojų pasekė Haiko, Stefano ir kitų berniukų pavyzdžiu ir plačiu frontu pajudėjo laikydami rankose po fakelą. Tokios šviesų procesijos ši žemė dar nebuvo mačiusi. Kiekvienas nešdamas traškančią ugnį suvirpėdavo nuo nepaprasto šventumo jausmo krūtinėje. Toji šviesa – tai ne vienišas žiburėlis, pabrėžiantis begalinės nakties tamsą, tai buvo visos tautos liepsna, įžiebusi kosmoso tamsybėse neregėtą atšvaitą. Iškilmingai lėtai šios eilės ir būriai veržėsi pirmyn, lyg jų tikslas būtų ne kovos laukas, o maldos vieta.

Slėnio kaimuose – Johunoluke, Bitiase, Habibli, Azire, Vakife ir Chederbėjuje, net toli šiaurėje – Kebusijėje, bitininkų kaime, – naujieji, neseniai atsikraustę armėnų žemių grobikai nemiegojo. Išgirdę šūvių poškėjimą, vyrai stvėrė ginklus, skubėjo prie kalno ir sustojo prieškalnėse, žinoma, nedrįsdami leistis į tarpeklį. Tuo tarpu jų žmonos stovėjo soduose ar ant namų stogų ir su baimingu goduliu klausėsi šūvių lojimo. Staiga pamatė, kaip pirmą valandą nakties virš Damladžko prasideda saulėtekis. Išryškėjo juoda kalno ketera, o už jos švelniai raudona spalva suspindo aušra.

Šis dangaus ženklas, šis nepaprastas simbolis ir stebuklas privertė religingas musulmones pulti veidu ant žemės, nes tai buvo panašu į Paskutiniojo Teismo dieną. O kai netrukus suliepsnojo ir įsidegė pati kalno ketera, to jau niekaip nebuvo galima paaiškinti. Tai Jėzus Kristus, netikėlių pranašas, leido patekėti už kalno savo galybės saulei, tai Musa Dago armėnų džinai kartu su jų šventaisiais Petru, Pauliumi, Tomu ir daugeliu kitų stojo ginti savo tautos. Seni pasakojimai apie jėgas, ateinančias į pagalbą Armėnijos sūnums, šią valandą kuo aiškiausiai pasitvirtino. Ir taip galvojo ne tik tamsios kaimo moterėlės. Mulos, išvydę šį stebuklą iš Johunoluko bažnyčios bokšto ir nuo kupolo galerijos, lyg pametę galvas spruko iš mečete paverstos Arkangelų bažnyčios.

Ne tokia stebuklinga, bet daug baisesnė nesulaikoma fakelų liepsna pasirodė turkų kareiviams, esantiems kalno šlaituose. Ugnis darė įspūdį, kad armėnai turi milžinišką persvarą, atrodė, kad šią valandą čia susijungė visa armėnų tauta, nesuskaičiuojamos ištremtųjų kolonos, norėdamos atkeršyti būreliui valstybės kareivių kulkomis ir liepsna.

Nedideli turkų būriai, išsidėstę prie armėnų gynybos ruožų, visu greičiu puolė bėgti į pakalnę. Karininkų komandų jie net nenorėjo girdėti. Kas dar buvo likęs gyvas prie Ąžuolų tarpeklio, nepaisydamas apšaudymo laužėsi per tankmę, kol pribėgo prieškalnes. Armėnijos sūnūs nebuvo tokie stiprūs, kad galėtų užkirsti išėjimą iš tarpeklio. Keletas narsių karininkų ir kareivių pasigedo savo juzbašio, dar kartą grįžo į tarpeklį ir išnešė į saugesnę vietą sužeistą viršininką, be sąmonės gulėjusį miško pakraštyje, taip per plauką išgelbėdami nuo nelaisvės. Jį nunešė prie pagrindinės vadovybės būstinės, Bagratianų vilos link. Šiame skausmingame kelyje majoras atgavo sąmonę ir keletą kartų sunkiai atsikvėpė. Suprato, jog viskas prarasta, jog krikščionys visiškai sutrynė jo būrius, jog jam nebeliko jokios galimybės reabilituotis ir grįžti į armiją. Jis nuoširdžiai keikė kulką, sutrupinusią dešinę ranką, bet palikusią jį gyvą. Troško tik vieno – kuo greičiau netekti sąmonės. Bet jo norui nebuvo lemta išsipildyti, priešingai, mintyse negailestingai ryškėjo aiškus ir blaivus vaizdas visko, kas buvo įvykę.

Ugnies procesija jau nebeturėjo priešo. Žingsnis po žingsnio žmonės su deglais artėjo prie Ąžuolų tarpeklio ir gretimų miškų. Kalno šlaito viduryje Ter Haikazunas liepė ilgoms virtinėms sustoti ir įsakė (įsakymas buvo perduotas nuo vieno procesijos gali iki kito) mesti liepsnojančius deglus į krūmus ir greitai grįžti į kalną. Degantys medgaliai krito į tankiai sužėlusius krūmynus, kurie tuoj ėmė rūkti. Po kelių minučių krūmai sutraškėjo, staigi liepsna buvo panaši į sprogimą, galėjai pamanyti, kad tuoj sprogs visas Damladžkas. Daugelyje vietų į viršų šovė aukštos miško gaisrų liepsnos. Neduok Dieve, jei vėjas per artimiausias valandas ar dienas pakeistų kryptį! Miesto dauba buvo prie pat šlaito krašto, vėjo nešamos kibirkštys ir liepsnos tuoj apimtų stovyklą. Kokia laimė, kad Gabrielis liepė iškirsti krūmus priešais gynybos linijas! Miško gaisras plito ant išdžiūvusios Damladžko krūtinės taip greitai ir taip tolygiai, jog atrodė, kad ne žemiška ugnis ir ne žemiškos jėgos ją užkūrė. Laisvieji šauliai ir kovotojų būriai vos spėjo surinkti užpuolimo laimikį: daugiau kaip du šimtus mauzerių, daugybę amunicijos, dvi lauko virtuves, penkis asilus, apkrautus maisto produktais, palapines, antklodes, žibintus ir daugelį kitokių reikmenų.

Kai patekėjo tikroji saulė, visas Damladžkas buvo nugrimzdęs į švininį miegą. Kovotojai miegojo savo postuose, Tik nedaugeliui užteko jėgų nušliaužti prie savo antklodžių. Berniukai sugriuvę į krūvas miegojo ant nuogos žemės. Miesto daubos palapinėse moterys miegojo nugriuvusios ant čiužinių, susivėlusios, nesipraususios, negirdėdamos alkanų vaikų verkšlenimo. Miegojo Bagratianas, miegojo visa vyresnybė. Net Ter Haikazunas nespėjo baigti padėkos mišių. Šventųjų apeigų pabaigoje ir jį įveikė neapsakomas nuovargis, jis apsvaigęs sukniubo. Miegojo muchtarai, nespėję atrinkti avių šios dienos skerdimui, miegojo skerdikai ir melžėjos. Nė vienas nesikėlė eiti savo kasdienių pareigų. Židiniai virtuvės aikštėje nebuvo užkurti, niekas nėjo prie šaltinių atnešti vandens. Niekas nesirūpino daugeliu sužeistųjų, nei tais, kurie liko pozicijose, nei tais, kurie šiaip taip paršliaužė iki ligoninės barako. Visa, kas vadinama pilku žodžiu „sužeistasis“, plačiu ratu gulėjo prie ligoninės atskleisdami baisią šio žodžio tikrovę: veidai be nosies ar akių, koše pavirtę žandikauliai, sprogstamųjų kulkų sudraskyti kūnai, dejuojantys vyrai sužeisti į pilvą, alpstantys iš troškulio. Visiems šiems vargšams hekimas Petrosas nebegalėjo padėti, jiems galėjo padėti tik mirtis. Tačiau kol gydytojas meilingai pasilenks prie jų, ilgas negandos valandas ištverti jiems padėdavo karščio sukeltas narkotinis svaigulys.