Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Tačiau didžiausia sėkmė buvo greitai nusileidusi naktis, debesuota, be mėnulio. Juzbašis neišdrįso smogti dar vieno, galbūt lemiamo smūgio. Tamsoje armėnai, pažinodami Damladžką kaip savo kūną, nepaisant daugelio žuvusių, turėtų pranašumą net prieš visą diviziją.

Kaimakamas, baisiai sunerimęs dėl didžiulių nuostolių, nežinojo, ką galvoti apie šią neišnaudotą sėkmę. Majoras jam šventai pažadėjo rytoj rytą per tris valandas laimėti galutinę pergalę. Jis trumpai išdėstė kovos planą. Išskyrus nedideles pajėgas, tik dėl akių paliktas užimtose pozicijose, turkų daliniai slapta atsitraukė nuo gynybos linijos, kad labai anksti rytą būtų pasirengę iš užkariautų apkasų kaip milžiniškas taranas pralaužti nesunkią kliūtį.

Neįmanoma buvo sulaikyti ginkluotų musulmonų kaimiečių, užgrobusių armėnų namus, ir priversti juos nakvoti po atviru dangumi, o ne po savo stogu, todėl jie išsiskirstė.

Apie šeštą vakaro pastorius Aramas Tovmasianas, suplukęs ir suprakaitavęs, įpuolė į moterų palapinę, neatsikvėpdamas išgėrė tris stiklines vandens ir šniokštuodamas pratarė:

– Iskuhi, Hovsana! Pasiruoškite! Reikalai klostosi blogai. Laikui atėjus, aš jus pasiimsiu. Turime kur nors tarp uolų rasti slėptuvę… Einu ieškoti tėvo.

Neatgaudamas kvapo Tovmasianas tuoj pat dingo. Iskuhi laikėsi pažado ir visą dieną nebuvo išėjusi iš palapinės. Dabar ji kiek galėdama padėjo aimanuojančiai Hovsanai atsikelti, padavė kūdikiui buteliuką su vandeniu atmieštu pienu, paskui dešine ranka ištraukė iš po lovos nedidelę šeimos mantą. Staiga ji nebaigusi darbo sustingo ir išbėgo netarusi Hovsanai nė žodžio…

Praėjo valanda po saulėlydžio. Didelėje Miesto daubos Altoriaus aikštėje žolė išmindžiota. Vadovai neužsidarė vyresnybės barake, susėdo ant žemės priešais šventą altoriaus pakylą. Žmonės slogiai tylėdami sėdėjo netoli jų. Palapinių miesto gatvelės kaip išmirusios. Kartais iš ligoninės pasigirsdavo vienintelis balsas – sunkiai sužeisto kario aimana. Dalį žuvusiųjų per paskutinį puolimą pavyko atgabenti čionai. Jie, paskubomis pridengti antklodėmis ir tentais, gulėjo šalia vienas kito ant šokių aikštelės pakylos. Nė vienos švieselės, nė vieno laužo. Vadovų taryba draudė net garsiai kalbėti. Minios tyla buvo tokia didelė, kad kiekvienas galėjo girdėti net vadovų šnabždesį. Atrodė, kad tik Ter Haikazunas nebuvo praradęs savitvardos.

– Mums liko tik viena naktis, tikriau, aštuonios valandos tamsos…

Kiti jo nesuprato. Aramas Tovmasianas, kuriam širdį draskė mintis apie Hovsaną, Iskuhi ir kūdikį, kūrė neįmanomus planus. Jis visai rimtai kalbėjo, jog būtų geriausia palikti stovyklą ir išsislapstyti uolų plyšiuose, kalkakmenio urvuose ir grotose pajūrio šlaite. Bet tokiam siūlymui beveik niekas nepritarė. Paaiškėjo, kad žmonės, nors ir keista, buvo prisirišę prie naujosios gyvenvietės ir pasirengę iš paskutiniųjų ją ginti. Prasidėjo ginčai. Beprasmiškos kalbos trumpino brangias nakties minutes. Tarp susėdusių žmonių kartkartėmis pasigirsdavo prislopintas moterų verksmas ir mėšlungiškas kūkčiojimas. Šiandien mirtis aplankė apie šimtą šeimų, įskaičiuojant ir sužeistuosius, pakliuvusius turkams į rankas. Niekas nežinojo, kiek mūšio lauke dar guli sunkiai sužeistų, tokių, kurių niekas negali parnešti į stovyklą. Sunki naktis slėgė Musa Dagą kaip žemos kambario lubos. Kai šnabždesys darėsi vis painesnis ir beprasmiškesnis, Gabrielį pasiekė aiškus Ter Haikazuno balsas:

– Mums lieka vienintelė naktis, pone Bagratianai! Ar nereikėtų pasinaudoti ta naktimi, tomis trumpomis aštuoniomis valandomis?

Gabrielis gulėjo susidėjęs rankas už galvos, žvelgdamas į juodą dangų, vos galėdamas atsispirti, kad neužmigtų. Viskas kažkur grimzdo. Klausą pasiekdavo pavieniai beprasmiški žodžiai. Šią akimirką jam pritrūko jėgų ką nors atsakyti kunigui, sumurmėjo kažką nesuprantama. Staiga pajuto, kad jo veidą liečia maža, vėsi ranka. Buvo taip tamsu, kad jis nematė Iskuhi, kuri pagaliau susirado jį po ilgų klaidžiojimų gynėjų pozicijose. Dabar ji atsisėdo Vadovų tarybos rate šalia Gabrielio, lyg tai būtų suprantamiausias dalykas. Tą vienintelę paskutinę naktį ji nesigėdijo net brolio. Vėsi Iskuhi ranka pažadino ir atgaivino Gabrielį kaip šviežias šaltinio vanduo. Sąstingis išnyko, jis vėl sugebėjo blaiviai galvoti. Atsisėdo ir suspaudė Iskuhi rankas savosiomis, nesirūpindamas, ar tamsoje kas nors mato šią glamonę. Atrodė, kad Iskuhi ranka išvadavo jį iš susiraizgiusių nuovargio pančių. Jis giliai atsiduso. Paširdžiai įsitempė. Visu kūnu pajuto džiaugsmą, kurį pajunta ištroškęs žmogus, kai iki soties atsigeria. Vadovų taryba staiga nutilo. Artėjo nepažįstami balsai. Visi išsigandę pašoko ant kojų. Turkai? Sušvytavo žibintai. Ne, tai grįžo laisvųjų šaulių būrys. Norėjo gauti nurodymus rytdienai. Iš jų žuvo tik vienas vyras, du pakliuvo į nelaisvę. Savo postų jie nepaliko. Pasakojo, kad turkų būriai slapta pasitraukė iš aukštumų, palikdami tik nedidelį rezervą. Visi susitelkė Ąžuolų tarpeklyje. Ryšys tarp užimtų apkasų ir pagrindinių pajėgų palaikomas sargybinių ir patrulių. Turkų ketinimai visai aiškūs.

– Mes pasinaudosime šia naktimi, Ter Haikazunai! – sušuko Gabrielis taip garsiai, kad visa minia išgirdo.

Tą pat akimirką atsipeikėjo ir kiti tarybos nariai. Visų galvose šmėkštelėjo ta pati mintis, nors Bagratianas dar nespėjo pasakyti nė žodžio. Tik galingas turkų nakties stovyklos puolimas galėtų išgelbėti armėnus nuo pražūties. Bet tokiam puolimui po kruvinos, be galo ilgos dienos neužtektų išvargusių kovotojų pajėgų. Kaip nors dalyvauti turėtų visi, net moterys ir vaikai, tūkstančiai žmonių, kad suteiktų puolimui jėgos bent savo mase. Visi ėmė kalbėti garsiai, pertraukdami vienas kitą. Savo pasiūlymus stengėsi išsakyti kiekvienas muchtaras, kiekvienas mokytojas, kol Gabrielis griežtai paliepė laikytis ramybės. Apie tai negalima kalbėti garsiai. Kas žino, gal į stovyklą prasismelkė turkų šnipai.

Nurhaną Eleoną Gabrielis pasiuntė į savo poziciją, liepdamas jam iš dvidešimties būrių, nedaug nukentėjusių per šiandienos mūšius, prie Altoriaus aikštės tyliai atvesti šimtą penkiasdešimt kovotojų. Likučio turėjo užtekti apkasams ir uolų barikadoms pridengti, jei priešas sugalvotų pulti. Pietų bastionas ir šlaito gynėjai turėjo atsiųsti dvidešimt grupių, kurios per dvi valandas tylomis susirinko prie altoriaus. Kartu su laisvaisiais šauliais ir skrajojančia gvardija Bagratianas surinko daugiau kaip penkis šimtus vyrų.

Visi šie persigrupavimai pareikalavo nemažai laiko, juk negalima buvo kelti nė menkiausio triukšmo ar garsiai ištarti žodį. Trumpai ir pašnibždomis būdavo pasakoma tik tai, kas būtiniausia. Visiškoje tamsoje paskirstyti dalinius buvo labai sunku. Bet Bagratianas pažinojo vos ne kiekvieną vyrą, ir tai padėjo jam iš pavargusio ir apdujusio būrio sudaryti dvi grupes. Pirmajai – didesniajai – grupei vadovauti paskirtas laisvųjų šaulių vadas. Pasiėmę kiek maisto ir šaudmenų – tamsoje tai irgi buvo ilgas ir sudėtingas darbas – šie vyrai patraukė iš pradžių į pietus, paskui nuošaliu kalnų taku be galo atsargiai, lyg kokios besvorės kalnų dvasios, pasuko per miško tankmę, per laukymes, per atvirus skaldos laukus ir nuslinko turkų stovyklos link. Jiems padėjo ne vien tai, kad atmintinai pažinojo vietovę, bet ir turkų dalinių laužai, kuriuos juzbašis įsakė sukurti Ąžuolų tarpeklio viršuje. Laužus jie kūreno atvirose vietose arba uolų aikštelėse, nes kitaip, nors pats tarpeklis buvo drėgnas ir tvankus, išdžiūvusiame miške greitai galėjo kilti gaisras. Šie laužai nesutrukdė laisvųjų šaulių vadams apsupti visą elipsės formos tarpeklį. Armėnijos sūnūs sustingę sėdėjo medžių viršūnėse, gulėjo užsiglaudę už tankių arbuto krūmų, kai kur tiesiog be jokios patikimesnės priedangos glaudėsi prie gruoblėtų medžio šaknų. Sustingusiais žvilgsniais stebėjo priešo stovyklą, kurioje visi rengėsi nakties poilsiui. Šautuvus laikė parengę, nors iki atakos pradžios – šūvių kalno viršuje – dar buvo daugiau kaip valanda.