Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

„Ištverti dar tris valandas, o tada ateis naktis“, – svarstė Gabrielis. Jo gvardija grėsmingais momentais daug kartų ateidavo būriams į pagalbą, sustiprindavo vieno ar kito apkaso gynybą, užpildydavo tarp dalinių atsirandančius plyšius, pavaduodavo iškamuotus būrius. Šiuo metu Gabrielis, išvargęs, mirtinai išblyškęs, vos atgaudamas kvapą, gulėjo ant žemės bandydamas kiek pailsėti. Šalia sėdėjo Avakianas, dvylika jaunimo kohortos pasiuntinių laukė jo nurodymų. Tarp jų buvo ir Haikas, bet Stefano nesimatė. Kas akimirką ateidavo naujų pranešimų, daugiausia iš Šiaurinės perėjos, nors iki šiol ji laikėsi gana gerai. Atrodo, kad šią valandą turkai pakeitė savo planus ir pagrindinį smūgį nori smogti šiaurėje. Čaušo Nurhano pranešimai buvo vis grėsmingesni. Kitame perėjos šlaite už priedangų pasirodęs ne tik majoras, bet ir daug kitų štabo karininkų. Juos esą galima pažinti iš jų žiūronų. Bagratianas nusprendė iki paskutinės minutės nepasiduoti sunerimusių žemesniųjų vadų spaudimui ir nesiųsti ten savosios gvardijos, tai yra paskutinių pajėgų. Šiaurinė gynybos atkarpa geriausiai įtvirtinta, nėra ko mesti ten pastiprinimą mūšiui dar neprasidėjus. Gabrieliui atrodė, jog daug svarbiau laikytis netoli Ąžuolų tarpeklio, kuriam kyla vis didesnė grėsmė, ir apsaugoti jį nuo pavojaus. Jis gulėjo užmerkęs akis ir, regis, nekreipė dėmesio į dažnus pranešimus iš Šiaurinė perėjos. Dar pustrečios valandos, sakė jis sau.

Šautuvų ugnis valandėlę pritilo. Gabrielis nebesipriešino nuovargiui. Gal kaip tik dėl šio dvasinio ir fizinio nuovargio jis pakliuvo į majoro paspęstus spąstus.

Kovos triukšmas visa jėga aidėjo ir „Rivjeroje“. Šūvių pokšėjimas ir švilpimas dėl kažkokio keisto akustinio efekto atrodė toks smarkus, lyg būtų šaudoma visai čia pat. Gonzagai ir Žiuljetei atrodė, kad jie sėdi mūšio centre, nors kova iš tikrųjų vyko gana toli. Žiuljetė tvirtai spaudė Gonzagos ranką. O šis sėdėjo įsitempęs, klausydamas, nejudėdamas.

– Atrodo, artėja iš visų pusių. Bent jau toks įspūdis…

Žiuljetė nieko neatsakė. Trenksmas ir švilpesys jai atrodė kaip slogus sapnas, ji šio triukšmo nesuprato, todėl beveik nesibijojo. Gonzaga kiek pasilenkė, norėdamas geriau pamatyti bangų mūšą, tykštančią žemai prie pakrantės uolų. Jūra šiandien labai nerami, jos piktas tolimas šniokštimas susiliejo su šūvių traškėjimu. Marisas parodė į pietus, į pajūrio ruožą.

– Turėjome anksčiau apsispręsti, Žiuljete. Dabar galėtum kuo ramiausiai laukti fabrikanto namuose…

Ji krūptelėjo. Burna prasivėrė, bet balsas dingo, ji turėjo ilgai jo ieškoti lyg kokio pamesto daikto.

– Laivas plaukia dvidešimt šeštą… Šiandien dvidešimt trečia. Aš dar turiu tris dienas laiko…

– Taip, žinoma, – švelniai ir atlaidžiai ėmė ją raminti Gonzaga. – Turi dar tris dienas… Neatimsiu iš tavęs nė vienos. Bet ar jų neatims štai anie?

– Ak, Gonzaga, man viskas atrodo taip keista, taip nesuprantama…

Ji nutilo sakinio viduryje. Jai pasirodė, kad niekaip negalės paaiškinti savo būsenos, pačiai visiškai nepažįstamos. Jautėsi kažkokia beformė, labai pažeidžiama, tarytum ištraukta iš ją gelbstinčios kietos kriauklės. Visos kūno dalys buvo tokios šaltos, nesusijusios su jos sąmone, egzistavo kiekviena sau. Atrodė, kad ji galėtų su skausmingu gailesčiu atskirti nuo kūno rankas ir kojas ir sudėti jas į dėžę. Ankstesniais laikais, protingame ir šviesiame pasaulyje, kuriame kadaise gyveno, Žiuljetė nesėdėtų sudėjusi rankų, ką nors veiktų. Su manimi kažkas negerai, būtų pasakiusi sau ir tikriausiai pasiėmusi termometrą. Dabar ji liūdnai svarstė, kaip galėjo įvykti, kad šioje baisioje padėtyje ji jaučiasi palyginti neblogai ir nieko kito nenori. Ji dar porą kartų pakartojo:

– Nesuprantama…

Gonzaga nusišypsojo, paskui surimtėjo ir priglaudė ją prie savęs.

– Vargšele Žiuljete, gerai tave suprantu. Tu praradai save iš pradžių penkiolikai metų, o dabar dvidešimt keturioms dienoms. Nebeatrandi nei tikrosios Žiuljetės, nei tariamos. O štai aš niekam nepriklausau, aš ne armėnas, ne prancūzas, ne graikas, ne amerikietis, iš tikrųjų aš niekas, užtai laisvas. Su manimi tau bus labai lengva. Bet nusikratyti praeities turėsi pati, tai neišvengiama…

Ji žvelgė į jį nieko nesuprasdama. Šautuvų ugnis, regis, sustiprėjo iki aukščiausios ribos. Negalima ilgiau sėdėti ir nieko neveikti. Gonzaga padėjo Žiuljetei atsistoti. Ji svirduliavo lyg apsvaigusi. Jis ėmė prarasti ramybę.

– Turime nuspręsti, kaip gelbėsimės, Žiuljete. Toks šaudymas tikrai nereiškia nieko gera. Ką ketini daryti?

Ji iš lėto pakėlė rankas, lyg norėdama užsikimšti ausis.

– Aš pavargau… Norėčiau atsigulti.

– Jokiu būdu, Žiuljete! Klausyk! Kiekvieną akimirką gali įvykti katastrofa. Manau, mudviem reikia bėgti iš šios vietos ir laukti apačioje.

Ji atkakliai purtė galvą.

– Ne, noriu grįžti į savo palapinę!

Jis apkabino ją per liemenį ir pabandė vestis žemyn.

– Nepyk ant manęs, Žiuljete! Dabar būtina viską aiškiai apgalvoti. Po pusvalandžio turkų kareiviai gali įsiveržti į Miesto daubą. O Gabrielis Bagratianas? Kas žino, ar jis dar gyvas?

Šūvių traškesys ir švilpimas tarytum patvirtino Gonzagos būgštavimus. Bet Žiuljetė staiga pabudo iš sąstingio, atgavo buvusią energiją ir valią.

– Noriu pamatyti Stefaną, noriu, kad Stefanas būtų šalia manęs! – piktai suriko ji.

Vaiko vardas suplėšė siaubingo nerealumo šydą, išsklaidė ją supančią miglą. Motinystės jausmas staiga pasirodė kaip namai su tvirtomis sienomis, kuriuose galima pasislėpti nuo viso pasaulio. Ji stvėrė Gonzagą už abiejų rankų ir nekantriai pastūmė nuo savęs.

– Tuoj pat atveskite Stefaną, girdite? Prašau, negaiškite, raskite jį! Aš laukiu… Laukiu…

Valandėlę Marisas galvojo. Tada, riteriškai užgniaužęs bet kokį protestą, linktelėjo galva.

– Gerai, Žiuljete, jei tu taip nori! Pasistengsiu kuo greičiau rasti berniuką, kad tau netektų ilgai laukti.

Iš tikrųjų po pusvalandžio Gonzaga grįžo kartu su visiškai sulaukėjusiu, suprakaitavusiu Stefanu. Berniukas nenorom sekė paskui Gonzagą. Žiuljetė puolė prie vaiko, prispaudė jį prie savęs kūkčiodama be ašarų. Vaikas buvo toks pavargęs, kad vos jiems susėdus iš karto užsnūdo.

Gabrielis Bagratianas, be jokių abejonių, įrodė, kad jis, estetas, turi tikrą karinio vadovo talentą, kurį mirtinas pavojus ištraukė iš paslaptingų jo sielos gelmių. Klaidą, kurią jis padarė, dažnai padarydavo patyrę karvedžiai, tvirtai laikydamiesi iš anksto suplanuotos ir iš pažiūros teisingos taktikos. Gabrielis, rūpindamasis pagrindiniu savo gynybos plano tašku, šiaurine fronto dalimi, pagaliau leidosi perkalbamas ir pasidavė nesibaigiantiems Čaušo Nurhano reikalavimams, galų gale virtusiems pagalbos šauksmu. Kadangi turkai nebepuolė nei iš Ąžuolų tarpeklio, nei iš kitų šlaito taškų, kadangi šūviai visur nutilo, tik su nepaprasta jėga aidėjo šiaurinėje dalyje, atrodė labiausiai tikėtina, jog priešas visą savo milžinišką jėgą sukaupė prie perėjos ir bandys per ją prasiveržti. Todėl Bagratianas surinko per visą frontą išsidėsčiusius skrajojančios gvardijos būrius ir nuvedė juos į šiaurę, kur jie, laukdami tolesnio turkų puolimo, įsitvirtino antrojoje linijoje prie uolų barikadų. Gabrielis kiekvieną akimirką laukė priešo išpuolio, nes ugnis nuolat stiprėjo, o vakaras buvo jau visai netoli. (Kadangi be jo niekas negalėjo užtaisyti ir nutaikyti haubicų, jos mūšyje nebuvo panaudotos.)