Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Du dalykai buvo aiškūs. Turkų vadovybė turi pakankamai dalinių apgulti Damladžką nuo Pietų bastiono iki Šiaurinės perėjos ir pradėti masinį puolimą. Antra, jie jaučia tokį didelį pranašumą, kad nemano, jog reikia prisėlinti slapta ir pulti netikėtai. Toks atvirumas turėjo apstulbinti armėnus ir iš tikrųjų juos apstulbino. Bet tokį atvejį Bagratianas buvo numatęs ir pavadinęs „generaliniu puolimu“. Jis buvo viską apskaičiavęs, pastarųjų dienų mokymai irgi vyko rengiantis tokiam puolimui.

Gabrielis jautėsi daug ramesnis negu prieš anuos du mūšius, nors kalno gyventojams, regis, neliko jokių vilčių. Įsakęs skelbti pavojų, jis liepė pasiuntiniams kuo greičiau bėgti į pozicijas ir sušaukti pas jį visus būrių ir savanorių vadovus. Pasirodė ir Vadovų tarybos nariai. Išsigandusiuose veiduose nebeliko išgertuvių pėdsakų. Mūšio valandomis Gabrielis Bagratianas, kaip numatyta statute, perėmė vadovavimą visai stovyklai. Jis įsakė, kad visa turima skerdiena per naktį būtų paruošta pusryčiams. Dvi valandas prieš aušrą į pozicijas reikia nugabenti geriausią maistą. Be to, visą stovykloje esantį vyną ir degtinę reikia išdalinti kovotojams. Jis atidavė visus savo dešimties litrų ąsočius su vynu, pasilikdamas tik vieną vienintelį. (Dėl šios dovanos vėliau ir pasklido gandas apie neišsemiamus Bagratianų turtus.) Kai susirinko grupių vadai, būriai, rezervo žmonės ir jaunimo kohorta, Gabrielis Bagratianas pasakė trumpą kalbą. Jis paaiškino žmonėms, koks mūšis jų laukia, nenutylėdamas tiesos:

– Kiek žmogaus protas gali numatyti, mums liko pasirinkti tik du mirties būdus – lengvą ir padorią mirtį kovoje arba niekingą ir baisią skerdynėse. Jei mes tai aiškiai suprasime, jei su nepalenkiamu ryžtu pasirinksime garbingą mirtį, galbūt įvyks stebuklas ir mums mirti nereikės. Bet tik tada, broliai!

Dabar prieš „generalinį puolimą“ buvo naujai perskirstyti daliniai. Čaušui Nurhanui Eleonui pavesta vadovauti Šiaurinės perėjos gynybai. Padarytas ir dar vienas pakeitimas: vadovauti svarbiai pozicijai virš Ąžuolų tarpeklio Gabrielis pavedė „rusui“ Kilikianui, apie tai neseniai jam buvo užsiminęs. Sudarytos dvi naujos kovos grupės: skrajojanti gvardija ir laisvųjų šaulių būrys. Į pastarąjį Nurhanas ir Bagratianas, prisimindami partizaninį karą Balkanuose, atrinko apie šimtą ryžtingiausių vyrų, geriausių šaulių, vikriausių laipiotojų uolomis. Jie turėjo pasiskirstyti po visą Damladžko šlaitą nuo slėnio pusės, kuriuo kops priešas, pasislėpti medžiuose, už krūmų, įdubose ir tarp uolų. Turkų kolonas jie turės pirmiausia ramiai praleisti, o tada smogti iš užnugario, jei įmanoma, iš visų pusių. Šovinių netaupyti. Kiekvienam šauliui išduota po dvylika dėtuvių, taigi po šešiasdešimt šovinių, esamomis sąlygomis tai buvo didžiulis kiekis. Beje, amunicijos Bagratianas šį kartą negailėjo nė vienam. Mūšis, be abejo, bus lemiamas, todėl jis nebandė taupyti šaudmenų. Iš visų senųjų, iš priešo užgrobtų ir naujai nukaltų šovinių sandėlyje paliko tik nedidelę dalį. Laisviesiems šauliams jis suprantamai ir paprastai paaiškino, kad jų uždavinys – sutrikdyti ir stabdyti priešo veržlumą. Neduoti nė akimirkos ramybės, šaudyti iš užnugario ir flangų, ypač tada, kai turkai norės pereiti į puolimą. Ir pagrindinis reikalavimas kaip visada: vienas šūvis – vienas žuvęs priešas.

Surinkus laisvuosius šaulius, buvo sudaryta ir skrajojanti gvardija. Gabrielis sumažino Pietų bastiono įgulą, kurios įtvirtinimai buvo beveik neįveikiami, palikęs jame tik nedidelį būrį. Kur trūko karių, ėmė rezervistus. Taigi gvardijai sudaryti atsirado apie šimtas penkiasdešimt šautuvų. Gvardijai vadovauti Gabrielis ėmėsi pats, ji turėjo ateiti į pagalbą ten, kur kils grėsmė pralaimėti. Didelė šios smogiamosios grupės dalis jodinės asilais, kad galėtų lengviau ir greičiau judėti. Jojamieji tų vietovių asilai nėra tokie užsispyrę ir lėti, kokius mes įpratę matyti, jie išmokyti bėgioti greitai. Abiem jaunimo kohortos grupėms, pasiuntiniams ir daliai žvalgų, įsakyta laikytis skrajojančios gvardijos užnugaryje, kad nė akimirką nenutrūktų ryšys tarp pagrindinės vadavietės ir atskirų gynybos dalinių.

Tokia bendrais bruožais buvo Gabrielio ordre de bataille , parengta generalinio puolimo atvejui. Pirmąsias dvi nakties valandas jis labai ramiai rengė kovotojus tokiai gynybai. Paskui peržiūrėjo visą rezervą. Rezervistams įsakė tekant saulei išeiti iš Miesto daubos. Pusę jų paskirstė po atskiras pozicijas, jie turėjo pakeisti kitur paimtus kovotojus. Kita pusė išsidėstė ilgame plokštikalnės ruože tarp rytinio kalno šlaito ir stovyklos. Šis ruožas, kuris kai kur, pavyzdžiui, prie Ąžuolų tarpeklio, tęsėsi apie tūkstantį žingsnių, buvo ypač nesaugus. Čia vos keli įtvirtinimai, tikriau – netvarkingos akmenų krūvos, saugojo Miesto daubą nuo priešo proveržio.

Gabrielis Bagratianas primygtinai išdėstė rezervistams svarbiausią pareigą – jie yra paskutinė užkarda, sauganti moteris nuo bjauriausio išniekinimo ir vaikus nuo skerdynių. Tada Nurhanas Eleonas kornetu nervingai pagrojo kažkokį turkų armijos vakaro poilsio signalą. Tai buvo ženklas, kad metas atsikvėpti.

Gabrielis nuėjo prie haubicų, kur ketino praleisti likusią nakties dalį. Nurhano padedamas, jis pamokė kelis sumanesnius vyrus artilerijos gudrybių. Prieš vidurnaktį atėjo du paskutiniai žvalgai. Jie nepranešė nieko nauja. Vienintelė žinia buvo tik ta, kad ant Bagratianų vilos stogo plevėsuojanti vėliava su pusmėnuliu, kieme pilna arklių, o karininkai šmižinėja po namus. Taigi aišku, kad Bagratianų namai tapo turkų vadovybės būstine.

Gabrielis palaukė, kol patekės mėnulis. Tada ėmė skriestuvu rūpestingai matuoti žemėlapį ir žymėti atstumus. Didžiulė pilnatis skaisčiai švietė, jam pavyko įžvelgti taikinio tašką ir nustatyti abiejų patrankų trajektoriją. Baterijos komanda turėjo atitempti pabūklo šaudmenų dėžes. Jose dar buvo penki šrapneliai ir dvidešimt trys granatos. Gabrielis liepė pusę šaudmenų sudėti prie haubicų atramų. Tada, pasišviesdamas žibintuvėliu, parengė šaudmenis. Tuo metu šalia pasirodė Iskuhi, kurios iš pradžių jis nepastebėjo. Ji tyliai jį pašaukė. Jis paėmė ją už rankos ir paėjėjo į šalį, kol juodu liko vieni. Susėdo prie arbuto krūmo, tirštai apkibusio raudonomis uogomis, kurios mėnulio šviesoje blizgėjo kaip antspaudinio lako lašai. Iskuhi kalbėjo prislėgtu balsu, sutrikusi:

– Norėjau paklausti, ar netrukdysiu, jei rytoj būsiu šalia tavęs?

– Man didžiausias džiaugsmas, kai tu šalia, Iskuhi… – Jis nutilo, pagalvojo ir priglaudė jos ranką sau prie skruosto. – Ne, man tai ne tik trukdys, mane visą laiką kamuos mintis, jog tau gresia pavojus.

– Pavojus visur, kur mudu esame, Gabrieli. Pora valandų anksčiau ar vėliau nieko nereiškia…

– Ar tau nebūtų geriau rytoj likti su Hovsana ir mažyliu? Juk tai tavo pareiga. Kas žino, kas čia gali atsitikti iki rytojaus vakaro?

Jos silpnas kūnas išsitiesė, ji atsakė tvirtai, ryžtingai:

– Kas žino, kas čia atsitiks iki rytojaus vakaro? Kaip tik todėl neturiu jokios kitos pareigos kaip… Su Hovsana ir jos vaiku tai neturi nieko bendra. Jie man nerūpi.

Gabrielis pasilenkė prie Iskuhi norėdamas žvilgsniu prasiskverbti į jos dideles akis, įsmeigtas į jį. Jis suvirpėjo nuo keistos minties. Gal tai, kas dabar jį taip traukia prie jos, nėra paprasta meilė, tokia, kokia jį jungia su Žiuljete, gal tai daug daugiau ir kartu mažiau negu meilė? Visi jo pojūčiai, visos dvasios jėgos atgijo, jis jaučia palaimą, kurios neužgožia geismas. Gal jį tarytum mistinio šaltinio vanduo gaivina nežinoma kraujo giminystės meilė? Tai ne troškimas susijungti su ja ateityje, o žinojimas, kad juodu buvo susijungę praeityje. Jis nusišypsojo žvelgdamas į ją.