Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

Prieš įeidamas į Tovmasianų palapinę sustojo. Paklausė, ar jaunoji motina leis ją aplankyti. Močiutė Antaram pakvietė jį į vidų. Slaugydama jaunąją gimdyvę ir kūdikį ji nesilankė ligoninėje, nes bijojo parnešti užkratą. Valingas senos moters veidas švytėjo motiniškais jausmais. Ji visą laiką darbavosi, tarytum kiekvienas patarnavimas kūdikiui ir gimdyvei teiktų didžiausią džiaugsmą, kurio jai vis negana. Nors močiutė stengėsi iš paskutiniųjų, kūdikis, regis, augo blogai. Mažas veidelis tebebuvo rusvas ir raukšlėtas lyg ką tik po gimimo. Akys išsiplėtusios, bet žvelgiančios tarytum į tuštumą. Blogiausia, kad kūdikis beveik niekada neverkia. Hovsana irgi atrodo labai sunykusi. Jos veide atsispindėjo ne tik sunkaus gimdymo pasekmės, bet ir liguista priešiškumo bei užsispyrimo būsena. Veido bruožai jau nebe jaunatviški, jie pasidarė aštrūs ir nemalonūs. Kai Gabrielis priėjo prie pastoriaus žmonos lovos, ji atidengė kūdikio krūtinę ir su priekaištinga išraiška parodė violetinį apgamą prie širdies, išaugusį kone iki monetos dydžio.

– Darosi vis didesnis… – pareiškė ji iškilmingu balsu lyg pranašė, skelbianti dangaus bausmes.

Bet močiutė Antaram nekantriai ją sudraudė:

– Turėtum džiaugtis, pastoriene, ir dėkoti Dievui, kad apgamas atsirado berniukui ant krūtinės, o ne ant veido. Ko tu dar nori?

Hovsana piktai užmerkė akis, lyg būtų nusibodę klausytis tuščių paguodos žodžių, juk pati viską žino geriau.

– O kodėl jis taip nenori žįsti? Kodėl neverkia?

Antaram šildė vystyklus ant įkaitinto akmens. Nepertraukdama darbo ji sušuko:

– Palauk dar dvi dienas iki krikštynų! Juk būna vaikų, kurie po krikštynų pradeda rėkti taip, kad tik laikykis.

Hovsana užsispyrusi susiraukė:

– Dar nežinia, ar išgyvensime iki krikštynų.

Gydytojo žmona smarkiai supyko.

– Kankini ir save, ir kitus. Nė vienas čia, ant Damladžko, nežino, kas mūsų laukia po dviejų dienų, krikštynos ar mirtis. Net ponas Bagratianas nežino, ar po dviejų dienų būsime gyvi.

– Bet jei būsime gyvi, – nusišypsojo Gabrielis, – surengsime čia, prie palapinių, nedidelę šventę naujagimio ir jo motinos garbei. Jau kalbėjau apie tai su pastoriumi. Ponia Tovmasian, pasakykite, ką norėtumėte pakviesti į šventę?

Hovsana Tovmasian gulėjo nenorėdama leistis į kalbas.

– Aš ne vietinė. Nieko čia nepažįstu.

Iskuhi, sėdėdama ant Hovsanos lovos, tyliai žvelgė į svečią. Gabrielio žvilgsnis irgi dažnai nukrypdavo į ją. Jam atrodė, kad Iskuhi labiau išsekusi ir reikalinga pagalbos negu gimdyvė. Toji bent turėjo jėgų rodyti priešiškumą ir mėgautis savo svarba ir visų jai rodomu rūpesčiu. Tačiau jos jaunoji svainė sėdėjo palapinėje lyg kalėjime. Gabrielis vėl švelniai pažvelgė į ją.

– Panele Tovmasian, ar negalėtumėte manęs palydėti? Kažkur dingo mano žmona, einu jos ieškoti.

Iskuhi pažvelgė į Hovsaną lyg klausdama leidimo. Toji verksmingu balsu, tarytum įsižeidusi, paragino mergaitę palydėti poną Bagratianą:

– Žinoma, Iskuhi, eik! Šiuo metu tu man nereikalinga. Pervystyti kūdikio tu vis vien mums negali padėti. Bus gera išeiti į gryną orą.

Iskuhi delsė, jausdama Hovsanos žodžiuose kažkokią klastą. Bet čia įsikišo ir močiutė Antaram:

– Eik, pasivaikščiok, vaikeli! Iki vakaro gali negrįžti. Tau nereikėtų čia per daug užsibūti.

Kai juodu išėjo iš palapinės, Gabrielis nustebęs paklausė:

– Kas atsitiko jūsų svainei, Iskuhi?

Ji akimirką sustojo ir nežiūrėdama jam į akis pasakė:

– Vaikelis labai silpnas. Hovsana bijo, kad nenumirtų.

Kai juodu paėjėjo kiek toliau, Iskuhi pažvelgė jam į veidą.

– Gal yra ir dar kas nors… Gal po gimdymo pasirodo jos tikrasis charakteris…

– O anksčiau jūs to charakterio nepastebėdavote?

Ji prisiminė jų būstą našlaičių namuose, kartais pasitaikydavusius nedidelius barnius. Visada jautė, kad Hovsanos būdas kietas, kad ji linkusi priešgyniauti. Bet kam kalbėti apie Hovsaną? Į Gabrielio klausimą ji atsakė nenoromis:

– Visko pasitaikydavo…

Gabrielis ir Iskuhi pasuko į Miesto daubą, nors sunku buvo tikėtis, kad ten sutiks Žiuljetę. Jie žingsniavo ankštomis palapinių gatvelėmis. Žmonės sėdėjo priešais savo būstus. Oras ant kalno buvo vėsesnis ir malonesnis negu slėnyje. Jūra šiandien alsavo ilgais, švelniais atodūsiais. Visi buvo užsiėmę. Moterys tvarkė skalbinius ir viršutinius drabužius. Senesni rezervo vyrai dirbo kiekvienas savo darbą, taisė batus, obliavo lentas, gremžė avių ir ožkų kailius. Nurhano Eleono kalvė, odų apdorojimo dirbtuvė ir šovinių gamykla buvo užverstos darbais. Kalvė dėl gaisro pavojaus stovėjo kiek atokiau nuo stovyklos, šiandien joje triūsė pats Nurhanas ir dvidešimt pameistrių, aidėjo kūjų dūžiai, šnypštė žaizdras. Juk visiems reikalingos vinys ir mažos vinutės. Tenka paskubomis taisyti sulūžusius įrankius, kastuvus, o pirmiausia – ginklus. Tokiomis ramiomis dienomis atrodydavo, kad ant Damladžko paprasčiausiai kuriasi kolonistai, kad nėra jokio mirties pavojaus. Žmogus minutę kitą užsimiršta, ir toks vaikiškas sugebėjimas padeda jam įveikti šiandieną ir rytdieną. Veidai buvo sulysę nuo sunkaus darbo, blogo maisto ir nemigos, bet kai Bagratianas ir Iskuhi ėjo per stovyklą, visi šypsojo, sveikinosi.

Juodu paliko Miesto daubą. Persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Nereikšmingi klausimai, nereikšmingi atsakymai. Atrodė, kad juodu į vienas kito svarstykles įdeda tik po mažą sielos dalelę, po mažą granato grūdelį, kad nesutrikdytų nuostabios pusiausvyros. Juodu ėjo į vakarų pusę, kylančių viršūnių link. Vietovė buvo be augmenijos, švelnus plokštikalnės gamtovaizdis liko už nugarų. Vėrėsi tuštuma, nesigirdėjo paukščių balsų, tik retkarčiais praskriedavo vėjelio dvelksmas, kad vyras ir moteris geriau girdėtų vienas kitą. Gabrielis nežiūrėjo į Iskuhi. Buvo taip malonu jausti ją nematomą šalia savęs. Tik kai prasidėjo biri skalda, jis susižavėjęs žvilgčiojo, kaip ji nedrąsiai ieško vietos, kur pastatyti koją. Čia jųdviejų pokalbis nutrūko. Ir apie ką gi jiems kalbėti?

Gabrieliui kažkodėl pasirodė, kad trapi figūrėlė šalia jo pasidarė sunkesnė. Ne, tai ne mergaitės kūnas apsunko, tačiau kas? Jam vaidenosi, kad šiandien šalia jo žengia ne tik Iskuhi, kartais matoma, kartais ne, bet Iskuhi, amžinai pasirodanti ir amžinai išnykstanti. Ne jaunutė, labai graži mergaitė, o nuostabiai gražiai įsikūnijusi siela, be laiko ribų, ateinanti iš Dievo ir grįžtanti į Jį. Kas gi sugebėtų išreikšti žodžiais tą rečiausią ir švelniausią akimirką, kai žmogui tenka, aplenkiant trumpą lyties vilionę, paliesti kitą būtybę, jos iš Dievo kylantį savitumą ir begalybę, kai jis per vieną atodūsį pajunta visą tos seseriškos sielos istoriją nuo pasaulio pradžios iki pabaigos. Gabrielis paėmė dešinę Iskuhi ranką. (Dėl sužeistos rankos ji ėjo Gabrieliui iš kairės.) Kai juodu taip žengė šalia vienas kito, ji tylėdama pavedė save jam, nieko nepasilaikydama sau, nieko neprimesdama jam. Juodu nekalbėjo apie šį jausmą, atsiradusį taip netikėtai ir kartu taip natūraliai, juodu nepasibučiavo, tik ėjo greta, lyg priklausydami vienas kitam. Iskuhi palydėjo Gabrielį iki šiaurinių pozicijų. Kai atsisveikino, jis ilgai žvelgė jai iš paskos. Nejautė jokio geismo, jokio tamsaus jaudulio, jokio savanaudiškumo, jokių baimių dėl ateities. Ateitis? Kaip juokinga! Jis jautė tik neapsakomai lengvą džiaugsmą. Iskuhi pasitraukė taip tyliai, kad net mintys apie ją netrukdė jam kurti naujų gynybos planų. Kai pasirodė Stefanas, jis pamiršo, jog rengėsi nubausti berniuką už neklusnumą.