Franz Werfel - Keturiasdešimt Musa Dago dienų

– Liko tik penkiasdešimt… – pasakė jis, lyg norėdamas ją nuraminti dėl besibaigiančio tabako. Paskui pridūrė:

– Bet greitai mudu čia jau nebesėdėsime…

Ji pasižiūrėjo nustebusi. Jo balsas buvo nerūpestingas.

– Turiu galvoje, kad mudu iš čia išeisime! Jau laikas.

Ji, regis, vis dar nesuprato jo. Tada jis sausai ir labai tiksliai išdėstė savo planą. Sunku būsią tik pirmąsias dvi valandas. Tai ėjimas kalno ketera. Reikėsią uolotomis viršūnėmis kabarotis į pietų pusę, tada dešinėje nuo mažo Habastės kaimelio juodu prieisią Oronto lygumą ir kelią į Svediją. Vakar naktį jis išžvalgęs šį kelią ir ramiai, nesutikdamas nė vieno žmogaus, priėjęs spirito fabriko teritoriją, sutikęs direktorių, kuris, kaip Žiuljetė jau žino, yra graikas ir gana įtakingas asmuo. Jis ir pats nustebęs, kad šis kelias toks paprastas ir natūralus.

– Direktorius visiškai pasirengęs mums padėti. Rugpjūčio dvidešimt šeštą nedidelis fabriko garlaivis su prekių kroviniu plaukia į Beirutą. Sustos Latakijoje ir Tripolyje, o dvidešimt devintąją atplauks į Beirutą. Laivas plaukioja su Amerikos vėliava. Juk tai amerikiečių kompanijos fabrikas. Direktorius sako, kad nesą nė mažiausio pavojaus, kadangi Kipro laivynas tomis dienomis irgi išplaukia į jūrą. Tu turėsi atskirą kajutę, Žiuljete. Kai būsime Beirute, tu būsi laisvas žmogus. Visa kita – tik pinigų klausimas. O pinigų tu turi…

Jos akys patamsėjo.

– O Gabrielis, o Stefanas?

Gonzaga nupūtė pelenų plėvelę nuo rankovės.

– Gabrielis ir Stefanas? Jie armėnai, juos iš tolo galima pažinti. Klausiau direktorių ir dėl jų. Jis atsisako padėti armėnams. Kadangi jo santykiai su turkų vyriausybe labai geri, nenori dėl šio dalyko rizikuoti. Jis man tai atvirai paaiškino. Deja, Gabrieliui Bagratianui ir Stefanui negalime padėti…

Žiuljetė pasitraukė nuo jo į šalį.

– O man galima… Ir tu nori…

Gonzaga palingavo galva, lyg negalėdamas suprasti perdėto moters skrupulingumo.

– Nepamiršk, jis norėjo tave išsiųsti, Žiuljete. Norėjo išsiųsti su manimi!

Ji kumščiais suspaudė smilkinius.

– Taip, jis norėjo išsiųsti mane ir Stefaną… O kaip aš su juo pasielgiau? Aš jį apgaudinėju…

– Tau nėra reikalo jį apgaudinėti, Žiuljete. To aš tikrai nereikalauju. Priešingai! Pasakyk jam visą teisybę. Geriausia jau šiandien.

Žiuljetė pašoko. Jos veidas buvo paburkęs, išraudęs.

– Ką? Aš turiu jį nužudyti? Jo rankose penkių tūkstančių žmonių likimas. Ir kaip tik dabar turiu jį nužudyti?

– Šie patetiški žodžiai viską apverčia aukštyn kojomis, – labai rimtai atsakė Gonzaga neatsistodamas. – Dažniausiai žudomi svetimi, mums visiškai nepažįstami žmonės. Tą matome kiekvieną dieną. Bet kartais turime rinktis: arba mūsų gyvybė, arba mūsų vadinamieji artimieji… Ar Gabrielis Bagratianas tebėra tau artimas? Ar tu jį nužudysi, jei išsigelbėsi pati, Žiuljete?

Tie ramūs žodžiai ir įsitikinimas akyse ją vėl patraukė prie jo. Gonzaga paėmė Žiuljetę už rankos ir gyvai, aiškiai išdėstė savo filosofiją. Kiekvienas žmogus turįs tik vienintelį, nepakartojamą gyvenimą. Žmogaus pareiga yra išsaugoti tą vienintelį gyvenimą, daugiau nieko. O iš ko susideda gyvenimas, kokia jo esmė? Tai tik ilga norų ir troškimų grandinė. Ir nors tie troškimai kartais tik įsivaizduojami, svarbu, kad jie būtų stiprūs. Reikia be atodairos pildyti gyvenimo norus ir troškimus, tai vienintelė jo prasmė. Todėl tenka nepaisyti nieko, net rizikuoti gyvybe, kadangi daugiau nieko nėra, išskyrus troškimą pildyti savo norus.

Tokio logiško ir nuoširdaus elgesio pavyzdys esąs jis pats, Gonzaga. Jis nė akimirkos nedvejojęs dėl savo meilės leistis į pavojus ir labai didelius nepatogumus. Pabaigoje su panieka pareiškė:

– O viskas, ką tu laikai gailesčiu, meile ir pasiaukojimu, tėra tik baimė, pateisinanti dvasios tingumą.

Jos galva sunkiai nusviro jam ant peties. Jai ūžė ausyse, ji vėl pajuto kankinamą abejingumą.

– Tu taip tiksliai viską apskaičiuoji, Gonzaga. Nebūk toks siaubingai racionalus ir tvarkingas. Aš to nebepakelsiu. Kodėl nesi toks, koks būdavai anksčiau?

Jo švelni ranka, stebuklingai žadinanti aistrą, nuslydo jos ranka, krūtine, šlaunimi. Ji pasikūkčiodama pravirko. Gonzaga bandė ją paguosti:

– Dar turi laiko apsispręsti, Žiuljete. Septynias ilgas dienas. Nors kas žino, kas per tą laiką gali atsitikti…

Ter Haikazunas po ilgesnės pertraukos sušaukė didžiąją Vadovų tarybą. Vyrai sėdėjo ant ilgų suolų vyriausybės barako posėdžių kambaryje. Tik vaistininkas Grikoras, kaip paprastai, klausėsi pokalbių savo kamarėlėje nepratardamas nė žodžio. Galėjai pamanyti, kad išminčius, tobulindamas savo vidaus pasaulį, beveik visiškai nustojo bendrauti su žmonėmis. Nekalbėdavo su niekuo, nebent su savimi, tiesa, nykiausiomis nakties valandomis su savimi jis kalbėdavo daug. Jei kas būtų išgirdęs tuos pokalbius, vargu ar būtų ką supratęs. Grikoras vieną po kitos tardavo didingas sąvokas, visiškai viena su kita nesusijusias, kaip antai: liepsnojantis Žemės branduolys… Dangaus ašis… Plejadų spiečius… Žiedų apvaisinimas… Tokie iškilūs žodžiai, regis, leisdavo Grikoro sielai suplasnoti virš savęs, priartinti ją prie visų dalykų pradžios ir pirminės priežasties. Jis tardavo juos į tuštumą, jie likdavo kaboti ore virš jo galvos. Statė iš jų spindinčios mokslo mozaikos kupolą, kurio viduje sėdėdavo su mąslia šypsena it budistų vienuolis. Tai buvo tobulų, asketiškų lobių sfera, kurios neįmanoma perteikti kitiems, nes kas kilnu, tas daugumai neprieinama. Matyt, Grikoras jau buvo pasiekęs šią pakopą. Žmonių jis jau nebemokė. Mokytojai – buvę jo mokiniai – jo nebelankė, jis jų ir nebekvietė. Nuėjo į praeitį tuštybės laikai, kada jis naktimis per pasivaikščiojimus visokiems voskanianams, šatachianams ir asajanams vardydavo žvaigždynus, minėdavo neįtikimus skaičius ir pavadinimus, semdamas juos iš savo dvasios, trokštančios begalybės. Dabar milžiniškos žvaigždės ir vardai tyliai skriejo jo sielos viduje, jis nebejautė gundančio noro su įkvėpimu pasakoti apie juos kitiems, nepašvęstiesiems. Vaistininkas Grikoras miegodavo ne ilgiau kaip vieną valandą. Diena po dienos jo gyslas ir sąnarius vis labiau kamavo nepakeliami skausmai. Kai Petrosas Altuni, matydamas jo kūniškas negalias, paklausdavo jį apie sveikatą, sulaukdavo išdidaus lotyniško atsakymo: „Rheumatismus articulorum et musculorum“. Iš Grikoro lūpų niekada neprasiverždavo skundas. Liga jį aplankė, kad patvirtintų, kokia visagalė yra dvasia. Buvo ir ligos pasekmė. Viskas aplinkui tarytum užgeso. Tikrovė tolo nuo jo kaip švilpiantis vėjas, pavyzdžiui, šiandien jis klausėsi vyrų pasitarimo, sekė jų žodžius atidžiomis akimis ir nesuprasdamas judino lūpas lyg kurčnebylis. Atrodė, kad nebesuvokia paprastų žodžių, kuriais kalbama apie kasdienius dalykus.

Pasitarimas šį kartą truko ilgas valandas. Atokiau sėdėjo Avakianas ir Johunoluko bendruomenės raštininkas, kurie turėjo aiškiai suformuluoti ir užrašyti svarbiausius nutarimus. Priešais vyresnybės baraką budėjo stovyklos sargyba. To pareikalavo pats Ter Haikazunas. Kunigas nemėgo puošnumo nei prabangos, tačiau buvo galima spėti, kad ši apsaugos priemonė turėjo toliau siekiančių tikslų. Šiandien vyresnybės sargyba turi tik saugoti, kad niekas netrukdytų senato darbo ir į baraką neįeitų pašaliniai, bet gali ateiti pavojingas metas, kai vadovybei iš tikrųjų reikės apsaugos ir tvarkos palaikymo.

Ter Haikazunas vadovavo pasitarimui pusiau primerkęs akis, atrodė nuvargęs ir sužvarbęs kaip visada. Pirmu dienotvarkės klausimu kunigas iškėlė stovyklos maitinimą, ir pastorius Aramas Tovmasianas, atsakingas už stovyklos vidaus tvarką, aiškino, kokia yra padėtis. Jis nieko nebandė slėpti. Po nelemtos liūties šrapnelio sviedinys ir dėl to kilęs gaisras sunaikino ne tik paskutinius miltų likučius, bet ir tokias brangenybes kaip aliejų, vyną, cukrų, medų, galbūt ne pirmos būtinybės dalykus, kaip tabakas ir kava, o svarbiausia – druską, būtiniausią iš visų produktų. Mėsą sūdyti bus galima dar tris dienas. Bet ir mėsos, kuri visiems be galo nusibodo, katastrofiškai mažėja. Susirinkę muchtarai suskaičiavo gyvulius ir pamatė, kad bandos nuo išsikėlimo dienos sutirpo trečdaliu. Toliau taip tvarkytis negalima, kitaip netrukus viskas baigsis. Pastorius suteikė žodį muchtarui Tovmasui Kebusianui, kad šis, geriau išmanydamas šiuos dalykus, papasakotų apie bandų būklę.